Danų režisierius Thomasas Vinterbergas jau yra pabandęs režisuoti anglakalbius filmus. Net kelis kartus. Ir visus ne itin sėkmingai – 2000 m. jis režisavo vengrų rašytojos Agotos Kristof romaną „Storas sąsiuvinis“ (ekranizacija pasirodė „Trečiojo melo“ (angl. „The Third Lie“) pavadinimu) – apie šią juostą informacijos pateikiama labai mažai; 2003 m. pasirodė daugelio žiūrovų taip ir likusi nesuprasta apokaliptinė mokslinės fantastikos romantinė drama „Viskas apie meilę“ (angl. „It‘s All About Love“), bei galiausiai – 2004 m. visišką finansinį fiasko patyrusi komiška kriminalinė drama „Brangioji Vendė“ (angl. „Dear Wendy“). Tačiau ankstesnės nesėkmės, atrodo, neišgąsdino T. Vinterbergo, ir jis, po itin didelio pasaulinio pripažinimo sulaukusios daniškos dramos „Medžioklė“ (dan. „Jagten“), ryžosi dar kartą pabandyti ir ėmėsi anglakalbio projekto. „Toli nuo skubančios minios“ – tai XIX a. Anglijos rašytojo Thomas‘o Hardy‘io romanas, pirmą kartą išleistas 1874 m. Tad T. Vinterbergo režisuota versija, kaip ir galima tikėtis, nėra pirmasis kartas, kai šis romanas perkeliamas į kino ekranus: pirmas toks bandymas buvo dar 1915 m., vėliau – 1967 m. pasirodė versija su Julie Christie, bei dar viena ekranizacija 1998 m. (jei neskaičiuosime modernios 2010 m. interpretacijos „Tamara Driu“ (angl. „Tamara Drewe“).
XIX a. pabaigos Anglija. Jauna, bet sumani ir savarankiška Batšeba Everdin (akt. Carey Mulligan), padedanti tetai darbuotis ūkyje, patraukia kaimynystėje gyvenančio aviganio Gabrielio Ouko (akt. Matthias Schoenaerts) dėmesį, tačiau į jo pasiūlymą tuoktis ji kol kas negali atsakyti teigiamai, kadangi laisvė Batšebai yra svarbiau nei susisaistymas ir įsipareigojimai. Vėliau, kai dramatiškai pasikeičia Gabrielio turtinė padėtis, o pati Batšeba iš dėdės paveldi kitą, kadaise visoje apylinkėje buvusį geriausią, ūkį, tarp jų jokių santykių, išskyrus šeimininkės ir samdinio, savaime suprantama, negali būti. Tačiau šaunioji Batšeba, pati stojanti prie darbų ir užčiaupianti visus skeptikus, manančius, kad moteris negali sėkmingai vadovauti ūkiui, sužavi kaimynystėje gyvenantį pusamžį turtingą viengungį Viljamą Bolvudą (akt. Michael Sheen). Batšeba ir šiam kol kas negali duoti galutinio atsakymo. Tačiau čia atsiranda dar vienas kandidatas į jos ranką ir širdį – gražuolis nutrūktgalvis karininkas seržantas Frenkas Trojus (akt. Tom Sturridge). Belieka nepasimesti ir bandyti atskirti, kur tikroji meilė, o kur staigios aistros pakurstytas susižavėjimas, ar pagarba, jaučiama dėl garantuojamo saugumo jausmo.
Džiugu tai, kad šis filmas atspindi to meto progresyvias idėjas – XIX a. pabaigoje prasidėjusį feministinį judėjimą ir moterų siekį įrodyti savo lygiateisiškumą su vyrais. Batšeba Everdin yra tokios stiprios, sumanios, savarankiškos ir energingos moters tipažas. Ji neprašo nuolaidų, o pagalbos reikia tik tiek, kiek reikėtų bet kuriam nemažo ūkio valdytojui. Emocine prasme ji taip pat labiau brangina laisvę ir nepriklausomybę nei susisaistymą su vyru – tuo labiau tokiu, kuris ją regėtų tik kaip savo nuosavybę. Tad vis tik viską labiausiai sunarpliojęs jos spontaniškas poelgis šiek tiek prieštarauja bendrai personažo elgesio logikai, tačiau to jokiu būdu nereikėtų nurašyti „moteriškumui“, greičiau paprastam žmogiškam emocionalumui, kadangi ir vyriški personažai šiame filme klysta ir kartais nepamatuoja savo sprendimų ar nepasveria žodžių.
„Toli nuo skubančios minios“ iš esmės galima laikyti tipiniu žanro – kostiuminės romantinės dramos – pavyzdžiu ir T. Vinterbergas čia nieko naujo ir pribloškiančio neišranda. Bet, ko gero, to ir nebuvo siekta – pasirinktas saugus, laiko patikrintas klasikinis variantas – filmas, sukurtas pagal daugelio išbandytą ir pasitvirtinusią formulę, jei tik jos laikomasi, ko gero, negali nepavykti. Taip ir čia – vaizdingus žaliųjų Anglijos kalvų peizažus keičia personažų jausmų peripetijos. O kai siužetas su dviem gerbėjais ties filmo viduriu pradeda kiek buksuoti, intrigą sugrąžina ir viską iš naujo sujaukia atsiradęs naujas personažas. Tačiau režisieriui pakankamai neblogai pavyksta parodyti pagrindinės veikėjos Batšebos santykį su kiekvienu iš potencialių mylimųjų – pirmų dviejų atžvilgiu ramiai ir nuosekliai išlaikoma įtampa, tuo tarpu santykiai su trečiuoju klostosi daug dinamiškiau. Kita vertus – paties T. Vinterbergo čia beveik nėra, t. y. filme nėra nieko tipiško būtent jam, jokių savitų akcentų, jokių pasaulį iki pamatų supurtančių asmeninių dramų.
Klasikinį siužetą pakankamai įdomu stebėti ir dėl aktorių vaidybos. Carey Mulligan įtikinamai kuria Batšebos Everdin portretą. Personažas yra gana neblogai atskleistas išvengiant nereikalingo emocinio perspaudimo. Puiki ir vyrų aktorių vaidyba – ypač tas pasakytina apie bravūrišką ir arogantišką seržantą Frenką Trojų įkūnijusį britą Tomą Sturridge‘ą – jis atskleidžia daug šio personažo veidų ir pusių, pasirodo ir kaip jautrus įsimylėjėlis, ir kaip švelnus viliotojas ir kaip agresyvus despotas ar neatsakingas lėbautojas. Jo tėvynainiui Michaelui Sheenui taip pat pakanka charizmos įtikinti turtuolio Viljamo Boldvudo vaidmeniu. Belgas Matthias‘as Schoenaerts‘uas, vaidinęs kuklųjį, bet pakankamai išdidų Gabrielį Ouką, gal ir nebuvo toks įdomus, tačiau savo personažui suteikė savotiško vidinio niūrumo ir paslaptingumo.
Kaip ir galima tikėtis iš panašaus žanro filmo, juostoje „Toli nuo skubančios minios“ matome daug gamtos. Ypatingai gražūs pradžios vaizdai – Anglijos kraštovaizdis rodomas tiek žaros šviesoje, tiek užlietas saulės spindulių. Kameros darbas neblogas, nors įdomesnių rakursų beveik nepateikia. Vaizdo montažas – be didesnių priekaištų, garso montažas – tikrai neblogas, reikiamais atvejais puikiai sustiprinti ir iš kitų išskirti reikiami balsai. Filmo vaizdus lydi graži dažniausiai styginių ar fortepijono muzika, atitinkanti vaizduojamą laikotarpį.
„Toli nuo skubančios minios“ – tvarkinga, graži ir per daug nenuobodi klasikinio romano ekranizacija, nudžiuginanti gera aktorių vaidyba, neblogai parodytais skirtingais personažų tipažais, vaizdingais Anglijos kraštovaizdžiais ir tinkamai parinkta muzika. Tačiau tokios griaunančios ir supurtančios jėgos, nei gilesnio kapstymosi personažų jausmuose, ką prieš tai matėme „Medžioklėje“, čia nerasime. Galima sakyti, kad. T. Vinterbergas pasirinko saugų variantą. Tačiau žinant, ką sugeba, iš jo, be abejo, visada bus tikimasi daugiau.
Patiks, jei patiko: „Freken Julija“ („Miss Julie“, 2014 m.), „Džeinė Eir“ („Jane Eyre“, 2011 m.), „Maištingoji Džeinė“ („Becoming Jane“, 2007 m.), „Angelas“ („Angel“, 2007 m.)
