Kai kurie kūrėjai mąsto, kad nagrinėjant itin rimtą temą žiūrovai bus susidomėję vien todėl, kad prieš juos yra nagrinėjama duotoji tema. Tokie kūrėjai tikisi, kad žmonėms bus neįdomūs veikėjai, nebus įdomi pati istorija ar įvairūs techniniai dalykai – jiems turėtų užtekti kažkokio abstraktaus pažado, kad filmas yra rimtas vien todėl, kad jis nagrinėja itin rimtą temą, ir vėliau visiems bus nesvarbu, jog to rimtumo įrodymų absoliučiai nėra.

„Saldus kerštas“ yra tarytum viso šio apibūdinimo įsikūnijimas. Jame nagrinėjama tema yra rimčiausia, kokia tik gali būti bet kokioje meno srityje – filme yra pasakojama apie išprievartavimą. Pasaulyje nėra daug menininkų, kurie, išgirdę kažką užsimenant apie seksualinę prievartą, nusprendžia, kad šios temos nagrinėjimas yra natūralus jų karjeros kelias. Dėl nesubtilaus tokios opios temos pateikimo kūrėjai itin dažnai yra (pelnytai) peikiami, todėl tai, jog režisierius Fouadas Mikati savo antruoju filmu (po banalios veiksmo komedijos) pasirinko būtent „Saldų kerštą“ yra itin keistas dalykas.

Nenuostabu, kad filmas nuvilia, o kai kuriais atvejais – netgi įsiutina. „Saldžiame keršte“ yra pasakojama apie medicinos seselę Mirandą (Rosamund Pike), nesugebančią atrasti savo antrosios pusės, bet dėl to per daug ir nesiskundžiančią. Ji po ilgų įkalbinėjimų nusprendžia aklam pasimatymui susitikti su draugės bičiuliu, tačiau, nepažinodama naujojo draugo, ji į namus įsileidžia Viljamą (Shiloh Fernandez), kuris ją panaudoja saviems tikslams.

Tai yra, daugiau ar mažiau, filmo pradžia. Ir šios temos jautrumą suprantantys kūrėjai šią situaciją gali išnaudoti tikrai gerai – tokioje baisioje padėtyje atsidūrusios moterys (ar vyrai) patiria protu nesuvokiamą psichologinį stresą ir tie žmonės, kurie sugeba jų emocijas perteikti ekranuose, yra didžiai gerbiami. Vienas geriausių tokios situacijos pateikimų yra seriale „Sopranai“, kuriame yra išnagrinėjama kiekviena nuo tokios situacijos nukentėjusios moters būsena, sukrečianti visapusiškai.

„Saldus kerštas“ nedaro nieko panašaus. Čia nėra gilinimosi į veikėjus, scenas ar kažko panašaus. Miranda yra apibrėžiama tik kaip savo darbą gerai atliekanti seselė, mėgstanti kepti tortus. Tai yra visas veikėjos apibūdinimas, pateiktas per filmą. Užjausti prievartaujamą žmogų nėra sunku, bet „Saldus kerštas“ padaro ypač banalų dalyką ir Mirandą pateikia kaip savotišką objektą, ne moterį. Ji nėra kuo nors unikali, apie jos psichologiją nėra užsimenama iki antrosios filmo pusės, nors net ir tuomet viskas yra daroma atmestinai.

Filmas šiek tiek bando apibrėžti Mirandą per jos santykius su tėvu (Nick Nolte). Tačiau vėlgi, ši istorijos pusė dar kartą tampa labiau parodija nei kertine jos dalimi. Kone kiekvienoje scenoje žiūrovai yra nukreipiami į kitą pusę tėvo ir dukros santykių prasme – kartais aiškinama, kokie jie buvo artimi, vėliau aiškinama svarbi motinos įtaka, vėliau pastaroji yra sumenkinama ir tai bendram filmo chaosui nepadeda nei iš tolo.

Į šią istoriją yra įveliamas dar vienas ganėtinai banalus siužeto elementas – šuo. Jis yra mėtomas tarp Mirandos ir jos tėvo ir, tiesą sakant, yra susijęs su emocingiausiomis filmo akimirkomis. Jis simbolizuoja savotišką saugumo jausmą, ištikimybę ir draugiškumą – teigiamus dalykus, kurių taip reikia nuo traumos siekiančiai atsigauti Mirandai. Jos santykiai su šunimi, net jeigu filme nagrinėjami gan trumpai, atrodo kaip scenaristų sugebėjimas užkabinti bent kiek su realia situacija susijusį istorijos vingį, nors jeigu filme apie išprievartavimą daugiausiai emocijų žiūrovams sukelia šuo, turbūt reikėtų pagalvoti, ką kūrėjai daro ne taip.

Nes, galiausiai, „Saldus kerštas“ yra chaosas, kokių reta. Ne toks, kur nenuspėjamus veikėjų veiksmus galima būtų pagrįsti jų patirta trauma – mes šitų veikėjų iki jos tiesiog nepažinojome, todėl šitas filmas mėtosi be jokios priežasties. Jis peršoka per itin svarbius laikotarpius po traumos ir bando kuo greičiau ir kuo banaliau nušuoliuoti prie istorijos dalies, kuri jau ne glumina, bet tiesiog atvirai pykdo. Per daug nesiplečiant (nors ir nesitikint, kad žiūrėsite šį filmą), Miranda pradeda susirašinėti su kalėjime per rekordiškai trumpą laiką atsidūrusiu jos skriaudėju. Tai po truputį veda prie filmo kulminacijos, kurios čia neminėsiu, bet pagalvokite apie banaliausią įmanomą pabaigą ir jūs būsite ją atspėję.

„Saldus kerštas“ ilgainiui pradėjo atrodyti kaip vienas tų filmų, kuriuose atsiduriantys garsūs aktoriai greitai supranta, kad padarė klaidą. Filmas buvo kuriamas prieš „Dingusią“ (angl. „Gone Girl“), kuriame sužibėjo Rosamund Pike ir kūrėjai nusprendė pasipelnyti iš aktorės šlovės vaidinant panašią veikėją, todėl filmas buvo išleistas tik šiemet. Tačiau tai buvo didžiulė klaida, nes kai Davido Fincherio filme R. Pike herojė buvo nuostabiai išplėtota sociopatė, čia ji elgiasi pagal tai, kaip nori kūrėjai ir jos neprognozuojami veiksmai yra didžiulis scenarijaus trūkumas, ne psichologijos ypatybė.

R. Pike vaidyba sunkiausios scenos metu čia buvo nuostabi, įtikinamai perteikiant kraupią moters savijautą, tačiau kitais kartais ji atrodė tarsi mintyse besikeikianti moteris, privalanti sakyti košmarišką dialogą. Dialogą, kurio metu veikėjai paaiškina, kaip jaučiasi ir ko jie nori, nors viso filmo metu išlaiko absoliučiai vienodą „kada šitas dalykas pagaliau baigsis“ veido išraišką. Vienintelis Nickas Nolte čia atrodo kaip rimtai pasiruošęs atlikti savo darbą, bet ilgainiui ir jis numoja ranka į bet kokias pastangas, kas yra ne jo, bet dar nepatyrusio režisieriaus kaltė.

(Beje, pati išprievartavimo scena filme buvo pateikta stebėtinai kokybiškai, jeigu kalbant šia tema galima naudoti tokius žodžius. Ten sugebėjo paveikti ne tik R. Pike vaidyba, bet ir gana aktyvi režisūra, kelioms sekundėms atgaivinusi filmą. Kas, iš tikrųjų, yra dar blogiau nei nuolat blogas filmas, kadangi žiūrovai pamato jo potencialą ir žino, kad kūrėjai gali sukurti kažką žymiai geresnio.)

Bene vienintelis teigiamas dalykas iš „Saldaus keršto“ pasirodymo veikiausiai ir bus kitų kūrėjų pasimokymas iš F. Mikati klaidų. Savo antrajam filmui, pasirodančiam praėjus penkiems metams nuo debiutinės kvailos komedijos pasirodymo, nėra protinga rinktis projektą apie skaudžiausią temą mene ir gyvenime. Pasirinkus tą temą, nepatariama groti absoliučiai tą pačią ir nenutylančią muziką kiekvienoje scenoje ir keliant įtampą, ir bandant atpalaiduoti nervus. Nepravartu aktorius įvaryti į tokią depresiją, kad jie tarytum maldautų žiūrovų juos išvaduoti iš tos kankynės, o paskui negalima tų pačių aktorių paversti klounais, įsiveliančiais į vieną kvailiausių įmanomų filmo pabaigų. Ir, visų svarbiausia, su tokia jautria tema besitvarkančiame filme paversti pagrindinius jo veikėjus simboliais – auka ir užpuoliku – yra kvailiausias įmanomas sprendimas, visomis išgalėmis menkinantis tikrame gyvenime su tokiomis situacijomis susidūrusius žmones. Taip kad saldumo čia yra tikrai mažai.

3.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
3.0
Kinematografija
3.0
Garso takelis
2.0
Techninė pusė
3.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Jurgita / 2017 rugsėjo 14

    C kategirijos filmas