Jubiliejinis festivalis „Žiemos ekranai“ atidaromas sausio 23 dieną, Vilniuje ir toliau keliaus į dar vienuolikos Lietuvos miestų kino sales.

Festivalis „Žiemos ekranai“ jau tapo gero, intelektualaus ir aktualaus kino mėgėjų svarbiausiu žiemos renginiu. Organizatoriai siekia, kad geras kinas pasiektų ne tik didžiuosius Lietuvos miestus, bet ir mažesnius miestelius. Šiais metais festivalio filmus bus galima išvysti miestuose, kuriuose pernai festivalis rodomas nebuvo:  tai vis daugiau žmonių pritraukiančiuose Anykščiuose, Druskininkuose ir Utenoje.

Šiais metais į Lietuvą atvyksta aktorė Déborah Lukumena. 2017 metais už antraplanį vaidmenį filme „Nuostabiosios“ (pranc. „Divines“) ji buvo apdovanota Cezariu. O „Žiemos ekranuose“ Déborah pristatys festivalio atidaromąjį filmą „Nematomos“ (pranc. „Les Invisibles“).

Sausio 22 d. rytą „Caffeine“ kavinėje susirinko kino mėgėjai bei žurnalistai profesionalai, kuriems buvo pristatyta pagrindinė ir retrospektyvinė festivalio „Žiemos ekranai“ programos. Filmų programą ir filmus pristatė Prancūzų Instituto direktorius Jean-Marie Sani, festivalio organizatorė Ramunė Vrubliauskienė, festivalio programos sudarytoja Eglė Čepaitė bei Prancūzijoje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė.

Prancūzų instituto direktorius J. M. Sani teigė, jog labai didžiuojasi jau penkioliktąjį kartą vykstančiu festivaliu „Žiemos ekranai“: „Tai vienintelis festivalis Lietuvoje , kuris dėmesį skiria prancūziškam kinui, ir tai yra didžiausias prancūzų kino festivalis Baltijos šalyse. Labai didžiuojamės tuo, kad festivalis organizuojamas ne tik Vilniuje – jis vyksta 12 Lietuvos miestų. Seansai rengiami ne tik kino salėse, bet ir bibliotekose, muziejuose ir kitose erdvėse – tuo siekiame priartinti kiną prie žmonių“.

Ilgametė festivalio organizatorė Ramunė Vrubliauskienė prisiminė, kad sukurti prancūziško kino festivalį 2005 metų pabaigoje kilo tuometiniam kultūros atašė Julienui Couzy ir kinotyrą Prancūzijoje studijavusiai vertėjai Jurgai Stakėnaitei. Pirmasis festvalis startavo 2006-ųjų metų sausio pabaigoje ir truko savaitę.

Dabarties laiko beieškant

Kaip teigė Prancūzų instituto direktorius J. M. Sani, šiais metais festivalyje bus rodoma per 30 filmų. „Dabarties laiko beieškant“ (nuoroda į MarcelioProusto romaną „Prarasto laiko beieškant“) yra pagrindinė festivalio tema: „Kinas yra labai svarbu mūsų visuomenėje. Jis padeda mums suprasti pasaulį, aplinką, įvykius, kurie vyksta ir galiausiai patiems pagalvoti apie tai kas mus supa.“

Festivalio programos sudarytoja Eglė Čepaitė pasakojo, kad festivaliui atrinko tuos filmus, kurie išsiskyrė menine verte, išskirtine kino kalba, sulaukė žiūrovų ir kritikų įvertinimų. Daugelis iš rodomų filmų yra laimėję prestižinių apdovanojimų, jie atspindi vyraujančią šių laikų dvasią, geismą išgyventi akimirkos pilnatvę, pavergia nuoširdumu, laisvumu: „Pagrindinėje programoje pristatoma penkiolika autorinio kino filmų, sukurtų Prancūzijoje per paskutinius dvejus metus. Filmus sieja atidus ir gilus žvilgsnis į dabarties realijas, netikėtos ir drąsios kasdienybės interpretacijos, jiems būdinga išskirtinė, raiški kino kalba“.

Siekiant atspindėti šiuolaikinio prancūzų kino tendencijas, programoje vyrauja žanrų ir temų įvairovė: nuo milijonines žiūrovų minias sužavėjusių ir sugraudinusių komedijų „Nematomos“ ar „Edmundas“ (pranc. „Edmond“) iki Kanų kino festivalio paralelinėse programose sužibėjusių filmų „Alisa ir meras“ (pranc. „Alice et le Maire“), „Klajojanti siela“ (pranc. „Vif-Argent“) ar „Esminis poreikis“ (pranc. „Perdrix“). Nuo Venecijos kino festivalyje pristatyto įtempto psichologinio trilerio „Paskutinė pamoka“ (pranc. „L‘Heure de la Sortie“) iki Lokarno kino festivalyje žiūrovų simpatijas pelniusios biografinės dramos „Kamilė“ (pranc. „Camille“), nuo debiutinių kino juostų „Du sūnūs“ (pranc. „Deux Fills“) ar „Mano šlovinga jaunystė“ (pranc. „Mes Jours de Gloire“) iki jau pripažintų režisierių naujausių darbų „Į pasaulio kraštą“ (pranc. „Les Confins du Monde“), „Neįmanoma meilė“ (pranc. „Un Amour Impossible“) ar „Notre Dame“.

Retrospektyva: atsitiktinumai ir sutapimai

Kalbėdama apie tai, kaip buvo parinkti festivalio retrospektyvinės programos filmai, E. Čepaitė minėjo, kad svarbiausias dėmesys buvo skirtas lemtingiems susitikimams, atsitikimams, netikėtumams.Teminėje retrospektyvoje „Atsitiktinumai ir sutapimai“ – dešimt prancūzų kino klasikos filmų, dešimt unikalių kino vizijų, pakviesiančių užsukti į paslaptingą atsitiktinumų teritoriją. Kino grandai kaip Éricas Rohmeras, Jacquesas Rivette’as ar Alainas Resnais savo filmuose ypatingai vertino atsitiktinių nutikimų magiją, ir jiems tai puikiai pavyko užfiksuoti kino juostuose. Lietuvos žiūrovams mažiau pažįstamų XX a. pirmojoje pusėje kūrusių režisierių Julieno Duvivier ir Jeano Grémillono darbuose – gausu sutapimų ir lemtingų susitikimų. Komedijos žanro mėgėjai neturėtų praleisti unikalios galimybės kino ekranuose išvysti kultines komiškų situacijų ir absurdiškų atsitiktinumų nestokojančias Jeano-Paulo Rappeneau ir Franciso Veberio komedijas.

Kodėl lietuviams artimas prancūzų kinas?

Populiari lietuvių rašytoja Erika Umbrasaitė, specialiai atvykusi į festivalį „Žiemos ekranai“ pasakojo, kad lietuvių ir prancūzų mentalitetas turi tam tikrų panašumų – tai melancholija ir mąstymo gilumas. Svarbios ir istorinės sąsajos – pavyzdžiui Oskaras Milašius: jis ir mūsų, ir prancūzų rašytojas.

„Kalbant apie šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ programą, ji yra labai stipri, atrinkti išskirtiniai filmai, o ypač sužavėjo aktorius Christophe’as Lambertas, su kurio kūryba tik dabar teko susipažinti, pažiūrėjus filmą „Mano šlovinga jaunystė“. Šiame filme ir režisierius, ir aktorius sugeba pasijuokti iš savęs, o tokie filmai, mano nuomone, skatina išdrįsti kalbėti apie sunkias gyvenimo situacijas“, kalbėjo E. Umbrasaitė.

Programa vaikams

Jauniausiems festivalio žiūrovams skirta trumpų animacinių filmų programa, pasakojanti nuotaikingas gyvūnų pasaulio istorijas ir pilnametražis animacinis filmas „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“ (pranc. „Ma Maman est en Amérique, elle a rencontré Buffalo Bill“), kuriame šešiametis Žanas pasakoja apie savo vaikystės nuotykius ir kasdienybę.

„Žiemos ekranų“ miestai

Festivalis vyks sausio 23 – vasario 9 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Druskininkuose, Plungėje, Utenoje, Anykščiuose, Palangoje ir Nidoje.

PAGRINDINĖ PROGRAMA

„Alisa ir meras“ (pranc. „Alice et le Maire“, rež. Nicolas Pariser, 2019 m.)
„Du sūnūs“ (pranc. „Deux fils“, rež. Félix Moati, 2018 m.)
„Dvylika tūkstančių“ (pranc. „Douze Mille“, rež. Nadège Trebal, 2019 m.)
„Edmundas“ (pranc. „Edmond“, rež. Alexis Michalik, 2018 m.)
„Paskutinė pamoka“ (pranc. „L’Heure de la Sortie“, rež. Sébastien Marnier, 2018 m.)
„Gražuolė ir gražuolė“ (pranc. „La Belle et la Belle“, rež. Sophie Fillières, 2018 m.)
„Nematomos“ (pranc. „Les Invisibles“, rež. Louis-Julien Petit, 2018 m.)
„Kamilė“ (pranc. „Camille“, rež. Boris Lojkine, 2019 m.)
„Mano šlovinga jaunystė“ (pranc. „Mes Jours de Gloire“, rež. Antoine de Bary, 2019 m.)
„Notre Dame“ (rež. Valérie Donzelli, 2019 m.)
„Esminis poreikis“ (pranc. „Perdrix“, rež. Erwan Le Duc, 2019 m.)
„Jaunystės svajos“ (pranc. „Rêves de Jeunesse“, rež. Alain Raoust, 2019 m.)
„Neįmanoma meilė“ (pranc. „Un Amour Impossible“, rež. Catherine Corsini, 2018 m.)
„Klajojanti siela“ (pranc. „Vif-Argent“, rež. Stéphane Batut, 2019 m.)
„Į pasaulio kraštą“ (pranc. „Les Confins du Monde“, rež. Guillaume Nicloux, 2018 m.)

ANIMACIJA

„Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“ (pranc. „Ma Maman Est en Amérique, Elle a Rencontré Buffalo Bill“, rež. Marc Boreal, Thibaut Chatel, 2013 m.)

RETROSPEKTYVINĖ PROGRAMA

„Ožka“ (pranc. „La Chèvre“, rež. Francis Veber, 1981 m.)
„Vasaros šviesa“ (pranc. „Lumière d’Été“, rež. Jean Grémillon, 1943 m.)
„Melodrama“ (pranc. „Mélo“, rež. Alain Resnais, 1986 m.)
„Paryžius priklauso mums“ (pranc. „Paris Nous Appartient“, rež. Jaques Rivette, 1961 m.)
„Gyvenimas ir nieko daugiau“ (pranc. „La Vie et Rien d’Autre“, rež. Bertrand Tavernier, 1989 m.)
„Ponios X auskarai“ (pranc. „Madame De…“, rež. Max Ophüls, 1953 m.)
„Vasaros pasaka“ (pranc. „Conte d’Été“, rež. Éric Rohmer, 1993 m.)
„Pikaso paslaptis“ (pranc. „Le Mystère Picasso“, rež. Henri-Georges Clouzot, 1956 m.)
„Laukinis“ (pranc. „Le Sauvage“, rež. Jean-Paul Rappeneau, 1975 m.)
„Pėpė Le Moko“ (pranc. „Pépé Le Moko“, rež. Julien Duvivier, 1937 m.)