2011 m. liepos 22-ąją Norvegiją ir visą pasaulį sukrėtė kraupus teroristinis išpuolis, nusinešęs 77 gyvybes. Po septynerių metų režisierius Erikas Poppe’as šią istoriją perkėlė į kino teatrus, norėdamas pagerbti atakoje žuvusias aukas.

Filme „Utioja, liepos 22-oji“ (Utøya 22. Juli, 2018) nuo pirmų minučių saloje kamera seka 18-metę Kają (Andrea Berntzen), pagal išgyvenusiųjų pasakojimus sukurtą veikėją, kuri ieško saloje pasimetusios jaunesniosios sesers ir visais būdais kovoja dėl savo pačios gyvybės.

Filme režisierius pasirinko dirbti su neprofesionaliais aktoriais. Jie kartu praleido visą vasarą šalia Utiojos esančioje saloje ruošdamiesi filmavimui. E. Poppe’o teigimu, filmuoti pačioje Utiojoje būtų buvę neetiška aukų atžvilgiu, taip pat aktoriai per daug psichologiškai susitapatintų su aukomis. Pasiruošimo ir filmavimo metu dirbo profesionali psichologų komanda, teikusi konsultacijas.

E. Poppe’ui buvo svarbu per daug nedramatizuojant perteikti saloje įvykusią ataką, todėl nuspręsta kurti vieno kadro filmą, kuriame nebūtų jokio montažo ar muzikos. Filmavimas truko penkias dienas, kiekvieną dieną nufilmuojant po bandymą. „Kurdamas filmą, norėjau visą istoriją perteikti iš paauglių perspektyvos, suvokdamas, kad ją būtų galima papasakoti per 72 minutes, realų laiką, kurį jaunuoliai turėjo išbūti saloje be pagalbos. Man buvo svarbus pats laiko elementas, kad žiūrovai galėtų patirti tai, ką patyrė aukos“, –  teigė režisierius.

Kaip prisimena pagrindinė aktorė A. Berntzen, „iš pradžių buvau skeptiška filmo atžvilgiu. Kaip ir dauguma Norvegijos gyventojų, maniau, kad filmas šia tema yra kuriamas per anksti. Tačiau perskaičiusi scenarijų ir pamačiusi, kad visas dėmesys yra suteikiamas paaugliams saloje, o ne teroristui, pakeičiau nuomonę. Kalbėdama su režisieriumi sužinojau, jog filmas bus kuriamas vienu kadru, jame nebus jokios muzikos ar montažo. Manau, tai yra teisingiausias būdas papasakoti šią istoriją.“

Filmas „Utioja, liepos 22-oji“ kino teatruose nuo liepos 20 dienos.