Kartais tos beveik dvi savaitės Kanuose atrodo kaip persikraustymas į kitą planetą. Ten, kur galioja kiti dėsniai ir kitos taisyklės. Ten, kur didžiausios dramos vyksta ekranuose. Ten, kur viskas – net ir po gausybės burbuliavimų ir skundų apie tai, kaip šiemet visai nėra ką žiūrėti, o tuo labiau – kam duoti Palmę, – vis tiek baigiasi daugiau mažiau laimingai.

Iš šono gal ir atrodo, kad Kanai sau sėkmingai gyvuoja uždarame blizgučių ir raudonojo kilimo burbule. Tačiau tai – klaidingas įspūdis.

Nepaisant pompastikos ir išorinio blizgesio Kanai visada išlieka jautrūs išoriniams skauduliams. Čia – tarp šurmulio ir juoko – vis tiek atrandama viena kita akimirka priminti ir prisiminti, kad pasaulis egzistuoja ir už Kanų ribų, ir kad jame ne visada viskas taip pasakiška, kaip kad čia.

Nuo 2022 m., kai rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, šiai temai būdavo skiriama nemažai dėmesio – solidarumas būdavo reiškiamas per festivalio atidarymo ir uždarymo ceremonijas, ant raudonojo kilimo pakeliui į „Grand Theatre Lumiére“ yra nutikę bent du incidentai. Šiement to dėmesio – jau mažiau, tačiau Kanai Ukrainos nepamiršta.

Dar viena Kanų reakcija – šiuo atveju publikos – kyla „Canal+“ atžvilgiu. Kad Kanuose nušvilpinėjama „Netflix“ vinjetė – nieko naujo. O štai šiemet nepritarimą išreiškiančių baubimų sulaukė ir „Canal+“. Už ką? Prancūzijos spaudoje kilo nemenka polemika, kai Prancūzijos kino kūrėjai leidinyje „Libération“ publikavo atsišaukimą, kuriame deklaruoja savo teisę į kūrybinę laisvę. Publikacija buvo adresuota „Canal+“ – didžiausio Prancūzijos kino finansuotojo – vadovams, kurie atitinkamai sureagavo po kelių dienų išplatindami pareiškimą, kad nebefinansuos pirminę deklaraciją pasirašiusiųjų kino kūrėjų projektų. Konfliktas kol kas dar niekaip neišsisprendė – kol vieni kino kūrėjai gina savo teisę į kūrybinę laisvę, atsiranda ir tokių, kurie palaiko ir „Canal+“ poziciją (pvz. filmo „Garansė“ (pranc. „Garance“) kūrybinė grupė).

Tad tokios tad pašalinės dramos, kurios pasiekia Kanus. O čia, kaip jau minėta – visos didžiausios dramos sprendžiasi kino ekranuose. Tiesa, šiemet nei taip labai didelių dramų anei konfliktų konkursinės programos dalyviai taip ir nesugebėjo parodyti.

Leidinio „Screen“ sudaryta tarptautinė kritikų žiuri (keturbalėje sistemoje) geriausiai vertina: Paweło Pawlikowskio „Tėvynę“ (angl. „Fatherland“) – 3,3; Andrejaus Zvyiagintsevo „Minotaurą“ (rus. „Minotaure“) – 3,2 ir Ryûsukės Hamaguchi „Staiga pasijutus blogai“ (jap. „Kyū ni guai ga waruku naru“) bei Valeskos Grisebach „Svajonių nuotykį“ (vok. „Das geträumte Abenteuer“) – po 3,1. Blogiausiai – Lèa Mysius „Nakties istorijas“ (pranc. „Hostoires de nuit“) – tik 1,1, Hirokazu Kore-edos „Avį dėžėje“ (jap. „Hako no naka no hitsuji“) – 1,3 ir Asgharo Farhadi „Paralelines istorijas“ (pranc. „Histoires parallèles“) bei Jeanne Ferry „Garansę“ (pranc. „Garance“) – po 1,7.

O jus kviečiame susipažinti, kaip šiuos ir kitus Kanų filmus vertiname mes.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, HC – nekonkursinė programa, SS – specialieji seansai.

Gegužės 16 d., šeštadienis

„Merginos prisiminimai“ (pranc. „Memoire d‘une fille“, rež. Judith Godrèche) (CR) – jei reikėtų apie šį filmą spręsti tik i pavadinimo, neabejotinai kiltų įtarimas, ar tai nėra kažkas panašaus į konkursinės programos nesusipratimą „Moters gyvenimas“ (pranc. „La vie d‘une femme“), tik su gerokai jaunesne pagrindine veikėja ir jos gyvenimiškomis godomis. Vis tik ne. „Merginos prisiminimai“ – tai Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux autobiografinio romano ekranzacija, nukelianti į 1958 m., kai aštuoniolikmetė Annie pirmą kartą išvyko į vasaros stovyklą Orné. Kitoniškumas, žemesnė socialinė padėtis uždaroje stovyklos bendruomenėje, pirmieji seksualiniai santykiai, paklusimas vyresnio vaikino, atvirai sakančiam neturėti jokių vilčių jo atžvilgiu, valiai – tai vasara, kuri pakeičia Annie asmenybę. Pats filmas gražiai nufilmuotas, tačiau nors Annie ir yra pagrindinė veikėja ir dėmesio jai skiriama nemažai, vis tik, ko gero, prarandama knygos pagrindinė idėja – jau suaugusios, brandžios Annie refleksija jaunystės poelgių – ir ypač paklusimo svetimai valiai permąstymas. (6/10)

„Numylėtasis“ (isp. „El ser querido“, rež. Rodrigo Sorogoyen) (CO) – juokais šį filmą galima pavadinti Joachimo Triero pernykščio filmo „Sentimentali vertė“ (norv. „Affeksjonsverdi“) ispaniška versija. Tėvas ir suaugusi dukra. Komplikuoti tarpusavio santykiai. Tėvas – režisierius, dukra – aktorė, tėvas pakviečia dukrą filmuotis savo filme. „Numylėtasis“ pamalonina ir sinefilus (jau vien ko verta sriubos valgymo filmavimo scena!), ir dramų mylėtojus. Estebanas (akt. Javier Bardem) pripažįsta nebuvęs idealus tėvas – apskritai, pripažįsta savo nebuvimą Emilijos (akt. Victoria Luengo) gyvenime, o ji tą vaikystės tuštumą skandina alkoholyje ir stengiasi kaip įmanoma likti prie profesinių santykių, nustumiant į šoną asmeninius. Kita vertus – ar dukra nėra savotiškas tėvo kūrinys – kaip kad ir jos personažas jo režisuojamame filme? Auksinė palmės šakelė? Būtume nieko prieš. Taip pat charizmatiškasis Javieras Bardemas, be abejonės, rimtai pretenduoja į geriausio aktoriaus prizą. (7/10)

„Popierinis tigras“ (angl. „Paper Tiger“, rež. James Grey) (CO) – norite pamatyti labiausiai pritempto konflikto pavyzdį? Tai va, prašom, „Popierinis tigras“ yra būtent tai – iš nieko laužtas konfliktas ir paskui – klampūs bandymai iš jo išsipainioti. Du broliai – Irvinas (akt. Miles Tyler) ir Garis (akt. Adam Driver) vaikosi amerikietiškos svajonės. Gariui tai daryti sekasi gal kiek geriau – jis turi ryšių, žino su kuo reikia bendrauti, gauna svarbios informacijos. Norėdamas padėti broliui, jis pametėja vieną idėją, į kurią Irvinas visai entuziastingai įsitraukia. Tik Irvinas nepakankamai įvertina padėties rimtumą – per savo naivumą jis užsitraukia rusų mafijos nemalonę, o tada jau „broleli, gelbėk“. Šalia dar įaudžiama linija jautresnėms širdims pagraudinti (žmonos (akt. Scarlett Johansson) liga), maždaug, jei jau gyvenimas dribteli, tai negailėdamas, bet viskas taip paviršutiniška, kad nė sekundę nepavyksta tikėti tuo, kas vyksta ekrane. Amerikietiška svajonė, rusų mafija, devintasis dešimtmetis – ar tikrai tai tos temos ir tas laikmetis, apie kuriuos dabar aktualu kalbėti? Vienintelis geras dalykas šiame filme – Adamas Driveris. Jo vaidinamas Garis yra bent šiek tiek gyvas ir įdomus, ko nepasakysi apie visiškai plokščią Mileso Tylerio vaidinamą Irviną ar Scarlett Johansson sukarikatūrintą namų šeimininkę Hester. Auksinė palmės šakelė? Tikėkimės, kad ne. Nors Adamas Driveris gal ir gali pretnduoti į geriausio aktoriaus apdovanojimą. (4/10)

Gegužės 17 d., sekmadienis

„Avis dėžėje“ (jap. „Hako no naka no hitsuji“, rež. Hirokazu Kore-eda) (CO) – dažno H. Kore-edos filmų naratyvas yra retorinis klausimas apie tai, kas šeimą daro šeima: šią temą jis ne kartą nagrinėjo įvairiais aspektais. Atrodytų, naujuoju filmu vėl grįžta prie to, tačiau su šiokiu tokiu, sakykim, netikėtu posūkiu. Netolimoje ateityje prarastą vaiką galima pakeisti identiškai atrodančiu humanoidu robotu. Sūnaus netekusi Komoto pora priima sprendimą užsisakyti jį atstosiantį robotą. Tiesa, sprendimą priima Otonė – jos sutuoktiniui Kensukei ši idėja nepatinka ir jis laikosi atokiai nuo atvykėlio roboto Kakeru. Atrodytų, buvo galima vystyti praradimo / pakaitalo liniją, tačiau vėliau filmas nusivažiuoja į vargiai pateisinamas fantastines lankas. Kita vertus, vaiko-roboto tema kine nauja: tiek prisiminus Steveno Spielbergo „Dirbtinį intelektą“ (angl. „A.I. Artificial Intelligence“, 2001 m.), tiek visai neseną Gore‘o Verbinskio „Sėkmės, pasilinksmink, nežūk!“ (angl. „Good Luck, Have Fun, Don‘t Die!“, 2025 m.). Ar tai reiškia, kad jau aptartos temos yra kažkoks tabu? Žinoma ne, bet H. Kore-eda šiuo atveju nieko naujo, kitoniško čia neprideda, dar daugiau – net neišnaudoja temos siūlomo pradinio potencialo. Auksinė palmės šakelė? Neturėtų būti. (6/10)

„Garansė“ (pranc. „Garance“, rež. Jeanne Herry) (CO) – šio filmo egzistencija yra daugiau nei kvestionuotina. Ne tik Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje, bet apskritai. Kam reikia (dar vieno) tokio filmo, kuris absoliučiai nieko nepasako ir nieko po savęs nepalieka? Kam švaistyti lėšas ir laiką kuriant dar vieną dar vienos eilinės sunkumus išgyvenančios moters istoriją? Filmo fabulą trumpai būtų galima nupasakoti, kaip „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (pranc. „La vie d‘Adèle. Chapitre I et II“) – beje, su ta pačia Adèle Exarchopoulos – tik be tokių įspūdingų sekso scenų, o Adelė šįkart vadinasi Geransė ir yra priklausoma nuo alkoholio. O pakeliui, žinoma, milijonas kitų iš to kylančių problemų. Vienintelis dalykas, dėl kurio negalima šiam filmui skirti paties žemiausio balo – jau minėtos Adèlės Exarchoupolos vaidyba – ir ypač tai, kad šiame filme jai pagaliau pavyksta atsikratyti anksčiau dažnai būdavusio nereikalingo agresyvaus šaltumo. Bet pats filmas toks silpnas, kad Adèlė vargiai gali tikėtis pretenduoti į apdovanojimą už savo pasirodymą. Auksinė palmės šakelė? Ne, ne, ne! (3/10)

„Mulenas“ (pranc. „Moulin“, rež. László Nemes) (CO) – po itin stipraus debiuto 2015 m. su holokausto drama „Sauliaus sūnus“ (vengr. „Saul fia“), kuri vos per plauką nelaimėjo Auksinės palmės šakelės, iš vengrų režisieriaus László Nemeso visai pagrįstai tikimasi ko nors panašiai novatoriško ir sukrečiančio. Deja, debiuto genialumą ir sėkmę ne taip jau lengva atkartoti ir L. Nemesas kol kas vis sukasi su niekuo neypatingomis istorinėmis dramomis. Ne išimtis ir šis naujausias jo kūrinys, pasakojantis prancūzų rezistento Jeano Moulino (akt. Gilles Lellouche) istoriją. Na, gal „pasakojantis istoriją“ – net ne visai tiksliai apibūdina tai, kas vyksta filme. O jame – begaliniai, savitiksliai, į niekur nevedantys pokalbiai, kalėjimo koridorių ir kamerų prieblanda ir kankinimų scenos – iš esmės nei jokio pasakojimo, nei kokios nors istorijos. Žinoma, prancūzams J. Moulinas yra nacionalinis didvyris, bet lyginant tai, kaip jis čia rodomas, tikrai žymiai įdomiau buvo stebėti jo istorinio antipodo – kolaboranto Jeano Luchiero – kelius ir klystkelius filme „Tarp šviesos ir šešėlių“ (pranc. „Les rayons et les ombres“, rež. Xavier Giannoli). Auksinė palmės šakelė? Šiame filme nėra nieko, už ką jis ją galėtų gauti. (5/10)

„Hopė“ (kor. „Hopeu“, rež. Na Hong-jin) (CO) – ko gero, netikėčiausias konkursinės programos filmas. Šįkart – gerąja prasme. Nors… čia jau gali kilti klausimas, kokius filmus norėtume matyti pretenduojančius į prestižinių festivalių apdovanojimus. Nuošaliame miestelyje prie Hopės uosto policijos pareigūnai gauna iškvietimą dėl… milžiniško padaro, kuris slankioja ir griauna viską, kas pasitaiko jo kelyje. Į įvykio vietą atskubėję pareigūnai nė neįtaria su kuo jiems teks susidurti. „Hopė“ – fantastinis mistinis veiksmo filmas – dovanoja beveik tris valandas įtampos ir vaizdų. Pašėlęs tempas, gausybė veiksmo, šaudynės – gaudynės – toks kokteilis užkabina ir suteikia visai neblogą pramogą. Tiesa, plika akimi matyti, kad vaizdo efektai – jau dabar pasenę ir netobuli, o viso to šaudo/ gaudo gal būtų užtekę ir dviejų valandų. Kitaip tariant – savo žanre tai yra visai neblogas veiksmo filmas, bet kino meno prasme – jo svoris labai abejotinas. Auksinė palmės šakelė? Būtų nemenkas siurprizas. (6/10)