Nors kalbant apie Prancūzijos Žydrąją Pakrantę jai dažnai lipdoma etiketė „saulėta“, vietiniai Kanų gyventojai turi prietarą – festivalio atidarymo dieną būtinai pradeda lyti. Šiemet, tiesa, šis burtas nesuveikė. Vietoj lietaus pirmąsias festivalio dienas Kanus košė vėjai. Žinoma, ne tik gamtos stichija – bet ir naujausių filmų uraganas.

Kinas įtraukia, kinas suvienija. Ši, atrodytų, jau gal kiek pabodusi ir banaloka tiesa buvo dar kartą priminta per festivalio atidarymo ceremoniją. Jau 79-ą kartą vykstančiame Tarptautiniame Kanų kino festivalyje – kaip niekur kitur – susitinka žmonės iš viso pasaulio: iš skirtingų šalių, kalbantys skirtingomis kalbomis, vieni – naujokai, kiti – jau patys pametę skaičių, kelintą kartą čia atvažiuoja. Bet juos visus vienija meilė kinui.

O kinas suvienija žiūrovus savo salių tamsoje, kai ekranuose veriasi dar neregėti vaizdai, skamba dar negirdėti dialogai (kas žino, galbūt vieną dieną tapsiantys ikoniškais?) ir mezgasi naujos istorijos. Kanai dovanoja galimybę jas patirti patiems pirmiems, o paskui – čia pat po seanso – aptarti. Tad 11 dienų Kanuose liesis vynas, juokas ir pokalbiai apie filmus.

Šiemetinėje konkursinėje programoje – 22 filmai. O kuris iš jų vertas Auksinės palmės šakelės nuspręs tarptautinė žiuri, kuriai šiemet vadovauja korėjiečių režisierius Parkas Chan-wookas. Kiti žiuri nariai: amerikiečių aktorė Demi Moor, airių/ etiopiečių aktorė Ruth Negga, belgų režisierė ir scenaristė Laura Wandel, Čilės režisierius ir scenaristas Diego Céspedesas, Dramblio Kaulo Kranto / JAV aktorius Isaachas Bankolé, britų scenaristas Paulas Laverty’is, kinų režisierė ir scenaristė Chloé Zhao ir švedų aktorius Stelanas Skarsgårdas.

Kviečiame susipažinti su įspūdžiais, kuriuos paliko per pirmąsias festivalio dienas matyti filmai. Kol kas amerikiečių leidinys „Screen“ geriausiai (keturbalėje sistemoje) vertina Paweło Pawlikowskio istorinę dramą „Tėvynė“ (angl. „Fatherland“) – 3,3 balo, Ryûsukės Hamaguchi dramą „Staiga pasijutus blogai“ (jap. „Kyū ni guai ga waruku naru“) – 3,1 balo ir Koji Fukudos dramą „Nagi dienoraštis“ (jap. „Nagidaiarī“) – 2,5 balo. Savo ruožtu žemiausių vertinimų nusipelnė Asgharo Farhadi mistinis draminis trileris „Paralelinės istorijos“ (pranc. „Histoires parallèles“) – 1,7 balo, Marie Kreutzer drama „Švelnus monstras“ (angl. „Gentle Monster“) – 1,8 balo ir Charline Bourgeois-Tacquet komiška drama „Moters gyvenimas“ (pranc. „La vie d‘une femme“) – 1,9 balo.

Įdomu, kaip šiuos (ir kitus) naujausius Kanų filmus vertiname mes? Kviečiame susipažinti su pirmąja apžvalga.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, HC – nekonkursinė programa, SS – specialieji seansai.

Gegužės 12 d., antradienis

„Elektrinė Venera“ (pranc. „La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) (HC) – šiemetinio Kanų kino festivalio atidarymui pasirinkta komiška drama, nukelianti žiūrovus į trečiąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį – „les années folles“, dar žinomą kaip audringąjį. Keliaujančiame cirke dirbanti Siuzana (akt. Anaïs Demoustier) čia atlieka „Elektrinės Veneros“ numerį – už kuklų mokestį visi norintys gali ją pabučiuoti, o bučinys esąs toks karštas, kad net pradeda krėsti elektros srovė. Tačiau aplinkybės taip susiklosto, kad sielos nusiraminimo ieškantis girtas tapytojas Antuanas (akt. Pio Marmaï), gedintis savo mirusios žmonos ir mūzos, Siuzaną palaiko mediume, galinčia jam nors trumpam padėti vėl užmegzti ryšį su prarasta mylimąja. Siuzana šio atsitiktinio vaidmens per daug nesikrato, o finansiškai nuolat skatinama Antuano draugo galeristo Armando (akt. Gilles Lellouche) ir visai smagiai įsijaučia į gyvenimo pametėtą galimybę, tačiau ji puikiai supranta, kad esama situacija nesitęs amžina. Filmas estetiškai gražus, pasakojimą pagyvina saikingas humoras, maždaug nuo pusės įsijungia retrospektyvinė linija, pasakojanti apie Antuano mylimąją Ireną (akt. Vimala Pons), personažai ryškūs ir įdomūs stebėti. Tačiau pats pasakojimas – nieko labai originalaus ar naujo ir pabaiga yra gana lengvai nuspėjama. Pats filmas yra ganėtinai lengvas ir nepretenzingas – puikus pasirinkimas pramogai, bet ne daugiau. (6/10)

Gegužės 13 d., trečiadienis

„Nagi dienoraštis“ (jap. „Nagidaiarī“, rež. Koji Fukuda) (CO) – kai kurioms istorijoms reikia laiko – toks atrodo šis lėtas pasakojimas, kuriame skleidžiasi personažų istorijos. Nedideliame Japonijos mieste Nagyje gyvenanti medžio skulptorė Joriko sulaukia viešnios – draugės ir buvusios svainės Juri, atkeliavusios iš Tokijo. Juri kelias denas pasilieka Nagyje, kur turi laiko atitrūkti nuo sostinės ir apmąstyti savo tolesnes kryptis, o Joriko toliau intensyviai darbuojasi prie savo skulptūrų. Rami ir švelni Juri atgaivina ryšį su Joriko, užmezga pažintį su aplinkiniais gyventojais ir netrunka įgyti vietinių paauglių vaikinų – Keitos ir Haruki – pasitikėjimą. Filmas estetiškas ir gražiai nufilmuotas, palaipsniui atskleidžia savo personažus, jų praeitį ir tai, kaip jie su tuo gyvena šiandien. Tačiau pagrindinis trūkumas – lėtumas. Filmas labai lėtas ir nors ir turėjo potencialo stipriam emociniam sprogimui, jis kažkur išsisklaido pakeliui į finalą. Bet kokiu atveju – tai stipri santykių drama ir estetiškas kino kūrinys. Auksinė palmės šakelė? Gal ir ne, bet kokio nors mažesnio prizo būtų tikrai vertas. (7/10)

„Moters gyvenimas“ (pranc. „La vie d‘une femme“, rež. Charline Bourgeois-Tacquet) (CO) – kartais pamačius filmą kyla nuoširdus klausimas, ką jis veikia konkursinėje programoje. Būtent tokį įspūdį palieka ši komiška drama. Tiesa, dramos ir komedijos čia ne tiek ir daug – per visą filmą karaliauja ištisinis chaosas, kurio centre – pagrindinė veikėja Gabrielė (akt. Léa Drucker), taip, žinoma, siekiant parodyti, kaip nelengva būti šiuolaikine moterimi, ai ai. Gabrielė – į savo darbą labai įnikusi chirurgė, nuolat „kabanti ant laido“. Namie jos laukia sutuoktinis (akt. Charles Berling), be to, Gabrielė turi pasirūpinti savo garbaus amžiaus motina. Viso šito sukūryje Gabrielė dar užmezga pačiai sau netikėtą romaną. Tiesiog paprastas eilinis filmas, kokių labai panašių ypač prancūzų režisieriai prikepa kone kasmet. Nei labai įdomus, nei ką nors tokio svarbaus po savęs paliekantis. Iš esmės – savitikslis filmas apie nieką. Auksinė palmės šakelė? Tikėkimės, kad ne. O Léa Drucker, ko gero, sulauks rimtesnių konkurenčių. (4/10)

Gegužės 14 d., ketvirtadienis

„Keletas meilės žodžių“ (pranc. „Quelque mots d’amour“, rež. Rudi Rosenberg) (CR) – kartais iš kino reikalaujame labai daug – kad nustebintų, kad priblokštų, kad būtų dar nematyta, originalu ir efektinga. Bet kartais senos geros paprastos istorijos randa kelią į ekraną ir į žiūrovų širdis. Toks yra šis filmas, kažkuo panašus į Tsou Shih-ching „Kairiarankę“ (kin. „Zuǒpiēzǐ nǚhái“). Ir didžiausias šių filmų panašumas, ko gero, net ne tai, kad kalbama apie nepilną šeimą, vienišos mamos pastangas ir paauglės dukros problemas, bet tai, kaip jautriai ir su švelniu kasdienybės humoru šios istorijos yra pasakojamos. Erika (akt. Hafsia Herzi) viena augina du vaikus – dukrą Brižitą ir sūnų Davidą. Nors ir išsiskyrusi, su Davido tėvu Erika palaiko civilizuotus santykius, o štai Brižita savo tėvo nėra mačiusi. Mergaitės galvoje tas idealizuojamas nesamas tėtis tampa savotiška obsesija, kuri metams bėgant nepraeina – net ir po septynerių metų tylos ir ignoravimo Brižita vis planuoja savo svajonių susitikimą su tėčiu, kol mama ją bando įspėti, kad realybėje tos svajonės gali labai skaudžiai dužti. Filmas paprastas ir gyvenimiškas, bet visas jo grožis – kasdienybės humoras, kuris, net ir sudėtingiausiose situacijose yra neišvengiamas. Taip pat galima pagirti režisierių už labai tvarkingai sudėliotą pabaigą – tai tarsi taškas, kurį būtina padėti, kad personažai savo gyvenimuose galėtų judėti toliau. (7/10)

„Tėvynė“ (angl. „Fatherland“, rež. Paweł Pawlikowski) (CO) – paskelbus šiemetinę Kanų konkursinę programą tapo aišku, kad į Auksinę palmės šakelę taikosi nemažas būrys „paprastų įtariamųjų“ – t.y. gerai žinomų režisierių. Lenkas Pawełas Pawlikowskis – vienas jų, į konkursinę programą sugrįžtantis antrą kartą (po 2018 m. laimėto prizo geriausios režisūros kategorijoje už filmą „Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“)). Tiesą sakant, niekur toli nuo savo paskutinio karto – nei stilistiškai, nei tematiškai – nenubėga, žiūrovus vėl grąžina į juodai baltą pokarį. Būtent čia – į pokarinę Vokietiją iš JAV grįžta Nobelio literatūros premijos laureatas Thomas Mannas (akt. Hanns Zischler) su dukra Erika (akt. Sandra Hüller). Gimtinė dabar visai kitokia, nei ta, kurią T. Mannas paliko – kitokia ir labai nevienoda. Skirtingi miestai, po kuriuos jis važinėja su savo paskaitomis, persiėmę skirtingas politines nuotaikas ir ideologijas, tad dažnai tenka išgirsti nepatogus klausimus, teisinti savo poelgius, ginti pasirinktą poziciją – Nobelio literatūros premijos laimėjimas jo savininko nuomonės nepadaro automatiškai nekvestionuotina. Savo ruožtu Erika sutinka žmones iš savo praeities ir desperatiškai bando susisiekti su savo mylimu broliu Klausu (akt. August Diehl). P. Pawlikowskio įvaldyta juodai balta estetika pasitarnauja simuoliuojant rodomo laikmečio autentiškumą – tarsi tai būtų ne  filmas apie 1949-uosius, o filmas iš 1949-ųjų. Puikiai perteikiamas įtampos pasikeitimas ir jos sukuriamas nejaukumas bei Erikos jausena būnant garsiojo tėvo šešėlyje, nuošalėje ir pašalėje. Nuostabus Sandros Hüller pasirodymas papuošia šį filmą. Auksinė palmės šakelė? Kritikai šnabždasi, kad galbūt taip, ir tai nenustebintų. Bet lygiai taip pat nenustebina ir pats filmas – viskas kaip ir gerai, bet maždaug to iš P. Pawlikowskio ir buvo galima tikėtis. (7/10)

„Paralelinės istorijos“ (pranc. „Histoires parallèles“, rež. Asghar Farhadi) (CO) – dar vienas iš „paprastų įtariamųjų“ sąrašo šiemetinėje konkursinėje programoje – iraniečių režisierius Asgharas Farhadi – čia dalyvaujantis jau penktą kartą ir tik vieną kartą Kanus palikęs tuščiomis. „Paralelinės istorijos“ megzasi Paryžiuje, kur ekscentriška ir nevalyva rašytoja Silvi (akt. Isabelle Huppert) ieškodama įkvėpimo savo būsimai knygai šnipinėja kitoje gatvės pusėje – jos motinos buvusiame bute – įrengtoje filmų garsinimo studijoje dirbančius žmones. Kai Silvi dukterėčia jai padėti susitvarkyti su buitimi pasamdo jaunuolį Adamą (akt. Adam Bessa), Silvi net nenutuokia, kokiais keliais jos sukurta istorija pasieks jos prototipus ir kaip tai pakeis jų gyvenimus… nesąmoningai bandant atkartoti fikciją. Filmo siužetas mezgasi intriguojančiai, režisieriui pavyksta suvaldyti tiek visą būrį personažų, tiek juos įkūnijančias pirmo ryškumo prancūzų kino žvaigždes: Isabellę Huppert, Virginie Efirą, Vincentą Casselį, Pierre‘ą Ninney – net Catherine Deneuve čia trumpam šmėsteli, nors scena su ja – daugiau nei abejotino reikalingumo. Tad apibendrinant – vėlgi, kaip ir viskas gerai, bet nieko tokio labai stebinančio. Ir, jei P. Pawlikowskio atveju galima sakyti, kad jis tiesiog atkartoja sau užsikeltą standartą, tai A. Farhadi žinome, kad gali ir žymiai geriau. Auksinė palmė šakelė? Neturėtų būti, netgi ir smulkesni prizai būtų gana netikėta, nors žiūroviškumo prasme filmas visai priimtinas. (7/10)

Gegužės 15 d., penktadienis

„Painiava“ (angl. „Tangles“, rež. Leah Nelson) (SS) – Alzheimerio liga – tai tema, kuria kine kalbama pakankamai retai. Ypač animacijoje. Leah Nelson savo debiutiniame filme tai sujungia į vieną – ji į ekraną animacijos forma perkelia amerikiečių karikatūristės Sarah‘os Leavitt labai asmenišką pasakojimą, išleistą grafinės novelės forma. Mama Sarai visą laiką buvo pavyzdys ir herojė. Ir kai mamos gyvybingą asmenybę pradeda naikinti negailestinga Alzheimerio liga, Sarai tenka priimti nelengvą sprendimą tarp pareigos ir meilės mamai bei asmeninio gyvenimo ir karjeros galimybių. Tai graudus, bet kartu ir labai šiltas pasakojimas apimantis ir jaunos talentingos merginos bandymą rasti savo vietą gyvenime, ir jos ryšį su mama. Juodai baltas filmas animacinis filmas savo estetika ir koncepcija šiek tiek primena iranietės Marjan Satrapi „Persepolį“ – tiek atvirumu, tiek autoironija. Nors filmas kalba labai nelinksma tema, bet jame atsiranda vietos humorui – ypač palankios publikos reakcijos sulaukdavo ironiški lėktuvo palydovių pranešimai. Nors stilius savotiškas, vis tik šį filmą neabejotinai galima įvertinti kaip išskirtinį meno kūrinį. (6/10)

„Staiga pasijutus blogai“ (jap. „Kyū ni guai ga waruku naru“, rež. Ryûsuke Hamaguchi) (CO) – dar viena įprastinė pavardė iš nuolatinių Kanų dalyvių sąrašo – Ryûsuke Hamaguchi konkursinėje Kanų programoje dalyvauja trečią kartą. Tad priežastys, dėl ko pasirinktas šis režisierius, kaip ir aiškio, bet vis tik filmas, kurį jis šį kartą serviruoja, yra daugiau nei kvestionuotinas. Paryžiaus priemiestyje esančių slaugos namų direktorė Mari-Lu (akt. Virginie Efira) po tam tikro incidento parke susipažįsta su japone teatro režisiere Mari, kuri, pasirodo, yra dar ir filosofė. Užsimezga draugystė, moterys išsikalba apie pažiūras, Mari pasiūlo paskaitą Mari-Lu slaugos namams. Galbūt taip greitai suartėti padeda tai, kad Mari-Lu, nepaisydama personalo pasipriešinimo savo vadovaujamuose slaugos namuose bando įdiegti labiau pacientus gerbiančią humanistinę filosofiją, o Mari serga paskutinės stadijos vėžiu – Mari-Lu netgi lydi savo naująją bičiulę į Japoniją, kur šiai atliekami medicininiai tyrimai. Skamba per daug nenatūraliai ir pritemptai? Būtent taip ir yra: aplinkybės kaip tyčia sukritusios į vieną krūvą (Mari-Lu laisvai kalba japoniškai, nes „ten studijavo“, darbuotojai priešinasi „humanizmui“ ir tik vienintelė „humaniška“ direktorė įmato to svarbą, iš niekur nieko visai šviežiai pažįstamą žmogų Mari-Lu lydi į Japoniją (ir atitinkamai Mari neturi nieko artimesnio, kas Japonijoje ją lydėtų į tyrimus ar budėtų prie ligoninės lovos)) šaukte šaukia, kad taip būna nebent tik filme, o ne gyvenime. O kalbant apie filmą… didžiąją dalį jo sudaro Mari-Lu ir Mari pokalbiai. Tiesiog:  beveik tris valandas žiūrovai priversti klausyti statiškos marksistinės diskusijos (nors gal net ne diskusijos, o Mari paskaitos). Kaip jau kažkur buvo taikliai pastebėta – tai galėtų būti ne filmas, o tinklalaidė, transliuojanti leftistinę paskaitą. Auksinė palmės šakelė? Labai linkėtume, kad taip nenutiktų – kinas, visų pirma yra vizualusis menas, o ne begalinių dialogų/ monologų transliacija. Tačiau yra rizikos, kad žiuri pasimaus ant pseudo humanizmo kabliuko. (3/10)

„Karma“ (rež. Guillaume Canet) (HC) – kaip ten sakoma: žinomų aktorių vedybos ir skyrybos yra priderintos prie jų filmų? Jei tai tiesa, tai prancūzams Marion Cotillard ir Guillaume’ui Canet (ponui Cotillardui) šie metai nepasisekė dvigubai: pernai vasarą pora viešai paskelbė apie išsiskyrimą, o šiemet Kanuose pristatė, na, švelniai tariant, ne patį geriausią filmą. Jau sklando juokeliai, kad po tokio filmo visai suprantamas Marion noras skirtis. Tai apie ką visa tai? Filmas prasideda kaip kriminalinis trileris: nedideliame Šiaurės Ispanijos miestelyje dingsta šešiametis berniukas Mateo. Paskutinė su juo buvusi kartu biologinė vaiko motina Žana (akt. Marion Cotillard), linkusi į alkoholį ir kenčianti psichologines problemas, teigia nieko neatsimenanti. Tačiau čia filmas daro posūkį – Žana grįžta ten, nuo ko septynerius metus bandė pabėgti. Ir tas netikėtas posūkis toli gražu nėra sveikintinas: filmas tuoj pat praranda savo turėtą potencialą ir išvirsta į tai…, na, maždaug į tai, už ką tikrai galima reikalauti skyrybų. Vienintelis šviesulys šiame filme – Marion Cotillard vaidyba, bet šitokio talento aktorei tokiuose filmuose tikrai ne vieta. (3/10)

„Švelnus monstras“ (angl. „Gentle Monster“, rež. Marie Kreutzer) (CO) – yra temų, kurios kine vis dar nesulaukia pakankamai dėmesio. Šis filmas kaip tik ir kalba apie dvi tokias nepatogias, nejaukias temas – vaikų pornografiją ir gyvenimą su faktu, kad artimas žmogus yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Prancūzė pianistė Liusi (akt. Léa Seydoux) ir austras dokumentinių filmų kūrėjas Filipas kartu su sūnumi persikrausto gyventi į kaimą. Tačiau vieną dieną iš pažiūros idiliškas šeimos gyvenimas dūžta į šipulius, kai Filipui pareiškiami įtarimai dėl vaikų pornografijos platinimo. Liusi supranta, kad viskas, kuo ji iki šiol tikėjo, sugriuvo, lygiai kaip ir tai, kad ji visai nepažįsta savo sutuoktinio, nežino, ką jis iš tiesų padarė ir ką galėjo padaryti. Tačiau jųdviejų sūnui Filipas išlieka mylintis ir mylimas tėvas, nepaisant Liusi galvoje pasisėjusių abejonių ir įtarimų. Tai nelengvas draminis pasakojimas apie bandymą teisingai pasielgti sudėtingoje situacijoje, apie suprantamą teisę pykti ir smerkti, tačiau subtilią pareigą visko dar labiau nesukomplikuoti, apie motinišką instinktą saugoti savo vaiką nuo bet kokio galimo blogio ir tuo pačiu – apie vaiko teisę į santykius su tėvu – kad ir ką jis bebūtų padaręs. Galima pagirti už drąsą imtis šios problematikos, bet vis tik ji tik lengvai užkabinama – norėjosi gylio, tiek Liusi, tiek Filipo personažų atžvilgiu. Nepadeda ir šalutinės linijos įmaišymas, kuris gana brutaliai vis pertraukia pagrindinių veikėjų arkos vystymąsi. Auksinė palmės šakelė? Vargu. Ko gero, ir iki mažesnių prizų pritruks. (6/10)