Vienuolika dienų Kanuose prabėgo greitai. Vienuolika dienų, pilnų šurmulio, blizgesio, juoko, susižavėjo, bendrystės jausmo, kartais – gal net ašarų ar nusivylimų, ir, žinoma – kino ir kultūros.

Taip, Kanuose niekada netrūksta išorinio blizgesio, bet tai, kas svarbiausia – kino šventė – išlieka. Kaip sakė uždarymo ceremonijos vedėjas prancūzų aktorius Laurent’as Laffite’as – nespręskime apie knygą (Kanus) iš viršelio. Ypač, jei tiek laiko praleidom besipuošdami.

Taigi, spalvingas ir ryškus Kanų viršelis neklaidina – šio festivalio ekranuose nušvinta svarbiausi metų filmai. Nors bendrai paėmus šiemetiniame festivalyje dominavo vidutinybės, bet, kaip visada, tarp pilkos masės pasitaikė bent keli tikri kino deimantai, džiuginantys tiek akį, tiek širdį. Tai – išskirtiniai kino kūriniai, patys tampantys įrodymu, kad septintojo meno laukia šviesi ir labai įdomi ateitis.

Žinoma, žiuri sprendimas skirti Auksinę palmės šakelę iraniečių režisieriaus Jafaro Panahi filmui „Paprastas incidentas“ (pers. „Yek tasadef sadeh“) turi šiokio tokio politinio atspalvio. Tai – saugus sprendimas ir, (ypač) atsižvelgiant į šio sineasto biografiją, turbūt sunku ginčytis, kad jis nėra vertas šio apdovanojimo. Vis tik toks sprendimas, nors ir saugus, tuo pačiu yra konservatyvus ir nuobodokas – žiuri pristigo drąsos pagrindinį apdovanojimą skirti inovatyvesniems filmams. Kita vertus – šis J. Panahi laimėjimas Irano kino industrijai yra jau ilgai lauktas – tai tik antras kartas, kai šios šalies filmas laimi Auksinę palmės šakelę: pirmą kartą tai įvyko 1997 m., kai pagrindinis Kanų apdovanojimas (ex-aequo) buvo skirtas Abbaso Kiarostamio psichologinei dramai „Trešnių skonis“ (pers. „Ta’m e guilass“).

Žinoma, apdovanojimų dalybose norėtųsi kaip įmanoma didesnio objektyvumo ir kuo mažiau šalutinių veiksnių, tokių kaip politinės aplinkybės ar biografiniai faktai, įtakos, bet toks sterilumas, ko gero, įmanomas tik fantastiniame, o ne realiame pasaulyje. Bet filmus kuria tikri gyvi žmonės – ir asmeninis pėdsakas kūryboje yra neatsiejama jos dalis. Galbūt net pati žaviausia.

Tad kviečiame susipažinti su likusiais filmais, kuriuos spėjome pamatyti šiemetiniame Kanų kino festivalyje. Kadangi apdovanojimai jau išdalyti, spėjimai dėl galimų laureatų nebeaktualūs.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CP – Kanų premjera, HC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas, QC – programa „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des cinéastes“)

Gegužės 20 d., antradienis

„Amelija ir mėgintuvėlių metafizika“ (pranc. „Amélie et la métaphysique des tubes“, rež. Maïlys Vallade, Liane-Cho Han Jin Kuang) (SS) – tai belgų rašytojos Amélie Nothomb autobiografinio romano, kuriame ji aprašo savo pirmuosius gyvenimo metus, ekranizacija. A. Nothomb gimė Belgijoje, tačiau netrukus po jos gimimo jos tėvas buvo paskirtas generaliniu konsulu Osakoje, tad šeima, kur be mažosios Amélie dar auga vyresnis brolis André ir sesuo Juliette, persikėlė į Japoniją. Spalvingas filmas prasideda dangiškų mėgintuvėlių metafizika, iš kurios ir gimsta Amelija. Deja, iki dvejų metų amžiaus mergaitė nerodo jokio vystymosi progreso – nevaikšto, nekalba. Tačiau antrasis gimtadienis tampa ypatingas – Amelija tarsi prabunda iš miego ir imasi sparčiai tyrinėti ją supantį pasaulį. Be mylinčių tėvelių pastangų, jos gyvenime esminę įtaką padaro dvi moterys – močiutė Klod, atvykusi iš tolimosios Belgijos, ir auklė Nišio-san. Kiekviena Amelijos diena pilna atradimų, o džiaugsmas ir liūdesys dauginami iš šimto. Filmas spalvingas ir estetiškai patrauklus, nors siužetas nėra labai ypatingas, dažniausiai netgi per paprastas ir infantilus. Bet nesunkiai galima justi, kiek daug meilės ir šilumos šio filmo kūrėjai į jį sudėjo. (6/10)

„Privatus gyvenimas“ (pranc. „Vie privé“, rež. Rebecca Zlotowski) (HC) – galima sakyti, kad šis filmas tam tikra prasme yra istorinis įvykis. Istorinis tuo, kad tai – prancūzakalbis filmas ir jame pagrindinį vaidmenį atlieka amerikiečių aktorė Jodie Foster. Puikiai prancūziškai kalbančiai J. Foster – tai pirmas toks kartas prancūziškame kine. Anksčiau ji yra pasirodžiusi keliuose prancūziškuose filmuose, bet tik epizodiškai. O šįkart – pagrindinis vaidmuo. J. Foster čia vaidina amerikietę psichiatrę Lilijaną Šteiner, gyvenančią ir dirbančią Paryžiuje. Kai Lilijaną pasiekia žinia apie vienos iš pacienčių savižudybę, ji jaučiasi sukrėsta, bet po keleto ne itin malonių susidūrimų su velionės šeima pradeda įtarti, kad tai galbūt buvo ne savanoriška pasitraukimas iš gyvenimo, o žmogžudystė. Lilijana, padedama savo buvusio sutuoktinio Gabrielio (akt. Daniel Auteuil), iš psichiatrės persikvalifikuoja į detektyvę ir imasi narplioti šį atvejį. Ši tamsi komedija žavi tiek savo prancūzišku lengvumu, tiek intriga, tiek gyvenimiškai paprastomis, bet komiškai susidėliojančiomis situacijomis. Kartu tai – ir savotiškas augimo filmas, net jei ta „augančioji“ pati neseniai yra tapusi močiute. Pagrindinė žvaigždė čia – be abejo, J. Foster, o aplink ją sukasi visas būrys prancūzų aktorių: jau minėtas D. Auteuil‘is, Virginie Efira, Mathieu Amalricas, Vincentas Lacoste. Vis tik filmas į pabaigą išskysta, kita vertus, niekada labai giliai ir neskapstoma, tik gana grakščiai žongliruojama tarp komedijos ir dramos. Visai neblogas lengvas pramoginis filmas, net jei premisa ir nėra tokia jau linksma. (6/10)

„Išorėje“ (it. „Fuori“, rež. Mario Martone) (CO) – italų režisierius Mario Martone Kanuose – ne naujokas. Paksutinį kartą čia lankėsi 2022 m., kai į konkursinę programą buvo įtrauktas jo filmas „Nostalgija“ (it. „Nostalgia“). Šįkart čia jis -su istorine drama „Išorėje“, nukeliančia į devintąjį dešimtmetį. Tai pasakojimas apie italų aktorę ir rašytoją Goliardą Sapienzą. Jos gyvenimo kūrinį -romaną „Džiaugsmo menas“ viena po kitos atmeta visos leidyklos. Neturėdama ir negalinti susirasti darbo Sapienza ryžtasi desperatiškai vagystei, po kurios atsiduria kalėjime – moterys, kurias čia sutinka, praplečia jos pasaulio suvokimą ir grąžina jai norą ir alkį gyvenimui bei kūrybai. Vėlgi – dar vienas filmas, kuris lyg ir turėjo potencialo, tačiau jo neišnaudoja. Pasakojimas fragmentuotas ir trūkinėjantis, filmui trūksta gylio. Atrodo, kad režisierius užsižaidžia estetika, visai pamiršęs tai, ko iš tiesų visi susirinko. Deja, bet nuviliantis filmas, sunkiai randantis pateisinimą dėl savo buvimo konkursinėje programoje. (4/10)

Gegužės 21 d., trečiadienis

„Paprastas incidentas“ (pers. „Yek tasadef sadeh“, rež. Jafar Panahi) (CO) – tai – pirmasis Jafaro Panahi filmas, kuriame jau visai nebelieka anksčiau jo kūrybai taikytų apribojimų, po to, kai buvo paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje už „sąmokslą siekiant įvykdyti nusikaltimus šalies nacionaliniam saugumui ir propaganda prieš Islamo Respubliką“. Šiame filme jis pats, kaip personažas nebefigūruoja, tačiau „Paprastas incidentas“ paremtas jo asmenine patirtimi. Kai buvo kalinamas, į tardymus jį (kaip ir kitus sulaikytuosius) atvesdavo užrištomis akimis – taip sulaikytieji niekada nežinodavo savo tardytojų tapatybių. Šia aplinkybe ir paremtas „Paprasto incidento“ pasakojimas: vėlų vakarą automobiliu namo grįžtanti šeima partrenkia šunį ir apgadina automobilį. Jiems pavyksta pasiekti artimiausią autoservisą, kur vienas mechanikas geranoriškai sutinka padėti. Tačiau kitas mechanikas Vahidas netikėtai atpažįsta vairuotoją – įtaria, kad šis žmogus – jam gyvenimą sugriovęs pareigūnas. Vahidas nusprendžia nepraleisti progos ir atkeršyti, tačiau jau ėmęsis šio plano suabejoja: ar tikrai tai yra tas žmogus, ir, jei taip, iš kur imasi moralinė teisė į žiaurumą atsakyti žiaurumu? Filmas paremtas gausybės sutapimų virtine, o personažai – kiti buvę sulaikytieji, galbūt galintys patvirtinti Vahido įkaito tapatybę, aplimpa kaip kekė ir įneša savų spalvų, triukšmo ir chaoso. Būtent pašalinio chaoso ir nereikalingo pykčio, riksmų, triukšmo, šiame filme gal kiek per daug, nors pagrindinė linija režisieriaus ranka vairuojama tvirtai. Tai nelengva moralinė drama, apeinanti personažus iš įvairių kampų, ir jei nebandanti pateisinti, tai bent parodanti jų veiksmų, nuoskaudų, elgesio motyvus. (8/10)

„Planetos“ (pranc. „Planètes“, rež. Momoko Seto) (SC) – japonų režisierės Momoko Seto pirmasis ilgametražis animacinis filmas – pienės pūkų odisėja postapokaliptiniame pasaulyje. Nugriaudėjus atominam sprogimui, keturi pienės pūkeliai yra vieninteliai iš Žemės planetos, išgyvenę šią katastrofą. Jie yra išsviedžiami į kosmosą ir atsiduria nežinomoje planetoje. Pienės pūkų tikslas – rasti tinkamą dirvą, kurioje galėtų pasisėti, sudygti, išaugti į pienę, pražįsti, subrandinti sėklas ir kuo plačiau išplisti. Tačiau naujosios planetos aplinka nėra nei labai palanki, nei drauginga keturiems pienės pūkeliams, tad tai, kas buvo natūralus gyvybės ciklas Žemėje, naujajame pasaulyje tampa nuotykių pilna kelione. Šis ekologinis filmas – be dialogų, istorija kuriama išskirtinai vien tik vaizdais. Animacija graži, patraukli, dinamiška. Vis tik elementarios logikos kartais trūksta (pvz., net ir siaučiant uraganui, pūkeliai kažkaip sugeba atsilaikyti prieš vėją tarsi ąžuolai, tačiau šiaip jau sklendžia nuo menkiausio pūstelėjimo). O pats pasakojimo konstravimas – nuo pavojaus prie pavojaus – nėra labai originalus. Galima įžiūrėti ir tam tikrų panašumų su pernykščiu Gintso Zilbalodžio hitu „Potvynis“ (lat. „Straume“), bet čia personažai (jei pienės pūkelius taip galima įvardyti) dar labiau minimalizuoti ir „nuasmeninti“. (6/10)

„Garso istorija“ (angl. „The History of Sound“, rež. Oliver Hermanus) (CO) – jei trumpai: „Kuprotas kalnas“ (angl. „Brokeback Mountain“, 2005 m.), tik su liaudies muzika. Iš esmės tiek ir užtenka apibūdinti du esminius šio filmo elementus – homoseksualų ryšį tarp dviejų pagrindinių veikėjų Lionelio (akt. Paul Mescal) ir Deivido (akt. Josh O‘Connor) – ir jų beveik piligriminę kelionę po JAV vietoves, renkant, įrašinėjant ir išsaugant amerikiečių dainuojamas dainas, suplaukusias į šį žemyną iš viso pasaulio. Lionelis gabus muzikai, bet talentą ir profesines ambicijas jis linkęs paaukoti, kad gautų tai, ko iš tikrųjų trokšta jo širdis. Nieko naujo, nieko originalaus – netgi tam tikras pasikartojimas. Žiūrėti galima, filmas kokybiškai padarytas, bet niekuo nenustebina. (5/10)

„Meilės vertė“ (norv. „Affeksjonsverdi“, rež. Joachim Trier) (CO) – vienas stipriausių konkursinės programos filmų. Joachimas Trieras skandinaviškai taupiai žongliruoja šeimos santykiais ir vedžioja po sudėtingus, tačiau kartu – ir labai žemiškus santykių labirintus. Po mamos mirties seserys Nora (akt. Renate Reinsve) ir Agnesė bando atnaujinti ryšį su nutolusiu tėvu (akt. Stellan Skarsgård), tačiau tai nėra lengva padaryti. Galbūt dėl to, kai tėvas pasiūlo pagrindinį vaidmenį savo naujame filme, Nora pasiūlymą atmeta, bet pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir jos požiūris. Tėvo ir dukrų santykių mozaika konstruojama ir pasitelkiant šokinėjimą tarp dviejų skirtingų laiko plotmių. Filme ryškiais vaidmenimis sužiba Stellanas Skarsgårdas ir Kanuose jau apdovanota Renate Reinsve. Šis filmas buvo vienas rimčiausių pretendentų į Auksinę palmės šakelę. (7/10)

Gegužės 22 d., ketvirtadienis

„Romerija“ (isp. „Romería“, rež. Carla Simón) (CO) – šiuo filmu ispanų režisierė Carla Simón užbaigia savo trilogiją, į kurią be šio dar įeina „1993-ųjų vasara“ (isp. „Estiu 1993“, 2017 m.) ir „Alkarasas“ (isp. „Alcarràs“, 2022 m.). Tam, kad gautų stipendiją, anksti našlaite likusiai dabar jau aštuoniolikmetei Marinai reikalingas senelių iš tėčio pusės notariškas jos pripažinimas savo anūkė. Mergina keliauja į Ispanijos Atlanto pakrantę susitikti su seneliais, kurių iki tol nė karto nėra mačiusi, o kartu – su kitais naujai atrandamais giminaičiais. Tai kelionė į tam tikrą savo tapatybės dalies atradimą, pažinimą ir pripažinimą – net jei tiesa apie artimiausius (kraujo ryšiais) gimines ir nėra pati gražiausia. Tam tikra prasme – tai ir augimo filmas, nors aštuoniolikmetė Marina savo principingumu ir mokėjimu nevaidmainiauti – bent jau prieš save – pasirodo brandesnė tiek už savo senelius, tiek už kitus „suaugesnius“ giminaičius. (6/10)

„Konemara“ (pranc. „Connemara“, rež. Alex Lutz) (CP) – 2018 m. Alexo Lutzo sukurtas mokumentinis filmas apie prancūzų „estrados žvaigždę“ Gi Žamė „Gi“ (pranc. „Guy“) buvo tikrai originalu, gaivu ir gal net šiek tiek įžūlu. Deja, A. Lutzas tiek vėlesniu „Viena naktis“ (pranc. „Une nuit“, 2023 m.), tiek naujausiu „Konemara“ iš originalios satyros nuklydo į banalią romantiką. Ir, tiesą sakant, epitetas „banalu“ yra, ko gero, švelniausia, ką galima pasakyti apie šį filmą. Pagrindinę „Konemaros“ veikėją Elen (akt. Mélanie Thierry) netikėtai ištinka emocinis perdegimas. Klausydama gydytojų patarimo, ji palieka Paryžių ir kartu su šeima grįžta į savo gimtinę Vogėzus. O čia toliau gerindama savo emocinę sveikatą ji, nors yra ištekėjusi, pradeda susitikinėti su kitais vyrais, kol netikėtai nelauktai susiduria su savo paauglystės laikų meile Kristofu, kuris šiuo metu sprendžia įvairias šeimines problemas. Kur visa tai veda – nesunku nuspėti, o režisierius tomis, deja, bet savitikslėmis scenomis mėgaujasi iki begalybės. Jokio sprendimo, jokių realių tokio elgesio priežasčių, jokios Elen vidinės būsenos analizės. Tuščiai iššvaistytas laikas ir kino juosta. (1/10)

Gegužės 23 d., penktadienis

„Laukiniai laikai“ (kin. „Kuáng yě shídà“, rež. Gan Bi) (CO) – jei filmo pradžioje išvydus rėmėjus, finansuotojus ir – ką čią slėpti – primenamą kilmės valstybę – salėje pasigirdo vienas kitas būbtelėjimas, tai nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų visi ūbautojai tuoj pat užsičiaupė. „Laukiniai laikai“ yra tyras kino meno deimantas, pasitaikantis tikrai retai, dėl ko – tik dar labiau žavintis ir dar labiau vertintojas. Prasidedantis nebyliojo kino vizualika, šis filmas toliau vyniojasi skirtingomis stilistikomis ir nusidriekia per skirtingas epochas. Visuomenėje, kuri prarado galimybę sapnuoti ir svajoti, vienintelis padaras gebantis tai daryti – atstumiančios išvaizdos pabaisa. Bet atsiranda moteris, išdrįstanti pasinerti į jo sapnų pasaulį. Tokiu būdu šis filmas savotiškai paradoksaliai kontempliuoja kino – kaip reiškinio – prigimtį ir prasmę. Tai labai poetiškas, originalus ir vizualiai įspūdingas reginys. Pabaiga, tiesa, jau gal kiek prailgsta, tačiau vis tiek viskas labai gražiai pabaigiama gaubiamąja kompozicija. Tai filmas – įvykis, kurį verta įsirėminti ir pasidėti į išskirtinę kino meno grynuolių lentyną. (8/10)

„Moteris ir vaikas“ (pers. „Zan o bacheh“, rež. Saeed Roustaee) (CO) – dar vena stipri iranietiška drama, kurioje pagal geriausias tradicijas susipina prieštaringi moraliniai reikalavimai. Tai filmas – sniego gniūžtė, kur paleistas vienas nedidelis grumstelis sukelia didžiulę laviną. Keturiasdešimtmetės našlės Mahnaz vyresnysis sūnus Alijaras yra probleminis paauglys, nuolat prisidarantis problemų tiek sau, tiek mamai. Taip jau sutampa, kad kaip tik tą savaitę, kai suplanuotos Mahnaz ir Hamido sužadėtuvės, Alijaro mokykla jį suspenduoja, o būsimieji sužadėtiniai kol kas yra linkę slėpti tiek Mahnaz padėtį (našlė su dviem vaikais), tiek patį būsimų tuoktuvių faktą nuo Mahnaz vaikų. Įvyksta nelaimingas atsitikimas, tačiau jis – ne tik pirmasis Mahnaz širdį draskančių įvykių grandinėje ir jai prireiks nežmoniškų jėgų atsilaikyti ir išlaviruoti – tarp principų, savigarbos, meilės, moralinių reikalavimų, teisinių padarinių. Prizų dalybose šis filmas liko nepastebėtas, bet Mahnaz vadmenį atlikusi Parinaz Izadyar tikrai buvo verta apdovanojimo geriausios aktorės kategorijoje. (7/10)

„Tobulas protas“ (angl. „The Mastermind“, rež. Kelly Reichardt) (CO) – amerikiečių režisierė Kelly Reichardt Kanuose debiutavo 2008 m. „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) paralelinėje konkursinėje programoje su drama „Vendė ir Liusė“ (angl. „Wendy and Lucy“), 2022 m. jos dramedija „Pasirodymas“ (angl. „Showing Up“) buvo įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Šiemet K. Reichardt grįžta su nauju filmu, kurio pristatomasis aprašymas gerokai suklaidina. Šis filmas pristatomas gan intriguojančiai: pagrindinis personažas suplanuoja genialią paveikslų vagystę, į kurią įtraukia savo draugus. Ne, nieko nepameluota, ir iš tiesų pagrindinis veikėjas – bedarbis dailidė Džei Bi (akt. Josh O’Connor) – iki tol neturintis nieko bendra su kriminaliniu pasauliu, tačiau stokojantis pinigų ir trokštantis greitai jų prasimanyti – suplanuoja keturių paveikslų vagystę iš vietinio muziejaus, kurią švariai atlieka savo draugelių rankomis. Visa tai įvyksta pirmoje filmo pusėje, o antroji tampa savitikslės Džei Bi klajonės po JAV – tarsi benamis jis keliauja iš vieno miesto į kitą, iš vienų draugų namų į kitus, tikėdamasis prieglobsčio. Filmo pradžia lyg ir turi potencialo – yra ir intriga, ir netgi viską pagyvinančių komedijos momentų. Deja, režisierė nesugeba to išnaudoti, o antroje filmo pusėje visiškai nesugeba susidoroti su tuo, ko ėmėsi. (4/10)

„13 dienų, 13 naktų“ (pranc. „13 jours, 13 nuits“, rež. Martin Bourboulon) (HC) – režisieriaus karjerą Martinas Bourboulonas pradėjo nuo abejotinos kokybės komedijos „Prancūziškos skyrybos“ (pranc. „Papa ou maman“, 2015 m.) ir jos tęsinio (2016 m.), tačiau perėjimas prie istorinio/ kostiuminio žanro, panašu, išėjo į naudą. Tiesa, naująjį jo filmą „13 dienų, 13 naktų“ gal ir nėra visai tikslu klasifikuoti kaip istorinį, nors jame pasakojama apie istorinius – bet nesenus – įvykius. Jei konkrečiau – apie Prancūzijos ambasados evakuaciją iš Talibano perimto Afganistano, kartu į paskutinius šią šalį paliekančius lėktuvus susodinant kelis tūkstančius afganų. Savotiškas prancūziškas „Argo“ (2012 m.), tik kita šalis, kiti metai ir kitos – bet labai panašios aplinkybės. Žinoma, įtampa gerokai sutirštinta, bet galima pagirti už gebėjimą išlaikyti intrigą iki pabaigos – net jei daugiau mažiau ir galima įtarti, kuo visa ta operacija baigsis. Pagrindinį vaidmenį – ambasados konsulo, kuris tampa ir apsauginiu, ir savotišku ginkluotųjų pajėgų vadu atlieka Roschdy Zemas. Gal kiek negrabiai prikergta Lynos Khoudri vaidinamos Evos linija – nei aišku, kuo ji tokia išskirtinė, nei koks jos santykis su R. Zemo įkūnijamu komendantu Mohamedu Bida, kuris jai tinka į tėvus. Tačiau vis tik labiausiai nervinančio personažo laurus nusiskina Sidse Babett Knudsen, suvaidinusi įkyrią žurnalistę. Akivaizdu, kad filmas skirtas pagerbti realiam Mohamedui Bidai ir jo pastangoms perkeliant į Prancūziją apie 2000 pabėgėlių afganistaniečių. Vėlgi – nieko naujo, nieko per daug išskirtinio, bet visai tinkamas būdas susipažinti su šia istorija, net jei daug kas nebūtinai reikalingai sutirštinta, o kai kurie momentai baigiasi ar išsisprendžia ne realistiškai, o pagal filmuose galiojančius dėsnius. (6/10)