Atrodo, kad Kanų orus reguliuojančios tarnybos biure užstrigo plokštelė su „Kalifornijos svajų“ (angl. „La La Land“) įvadine daina. „It‘s another day of sun!“ (liet. „Dar viena saulėta diena!“) sukasi ir sukasi diena iš dienos ir nieko čia nepadarysi. Belieka pasinerti į gerai ventiliuojamų – kas pasaulinės pandemijos sąlygomis itin svarbu – kino salių vėsą ir tamsą bei pažindintis su tuo meniu, kurį siūlo šiemetinis festivalis.

O tas meniu, kuo toliau, tuo labiau ima džiuginti. Po pernai dėl suprantamų priežasčių kino sričiai blankių metų iš pradžių atrodė, kad ir šiame festivalyje bus jaučiamas tas pandeminis įspaudas ir tas gero šviežio kino badas dar šiek tiek užsitęs. Vis tik tokie nuogąstavimai festivaliui įsivažiuojant sklaidosi ir net jei kol kas dar nebuvo TO filmo, apie kurį nedvejojant galima pasakyti, kad jis vertas Auksinės palmės šakelės, tai bendras 2021 m. kino panoramos vaizdas dėliojasi pakankamai neblogai.

Tad tęsiame festivalio dienoraštį.

Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) konkursinė programa, CP – Kanų premjera, SP – specialusis seansas

Liepos 9 d.

„Namų areštas“ (rus. „Delo“) (CR)– kad Rusijoje gyventi – ne pyragai, žinome ir taip. Ypač tiems, kas bando maištauti prieš tanko jautrumo sistemą, be skrupulų traiškančią viską, kas tik drįsta stoti jai skersai kelio. Šia tema savo filmuose garsiai kalba Andrejus Zviaginstevas, tačiau šįkart Kanuose pristatomas ne jo, o Aleksėjaus Germano Jaunesniojo darbas „Namų areštas“. Filmas sukomponuotas labai paprastai – rodoma, kaip dienas, laukdamas  teismo posėdžio, namų arešto sąlygomis leidžia miesto merą korupcija apkaltinęs profesorius Davidas. Kaip galima nuspėti iš pavadinimo, apsiribojama vos keliomis lokacijomis – namu, kuriame gyvena profesorius ir jo apylinkėmis – tiek, kiek jam leidžia nueiti elektroninė apykojė. Nors filmas statiškas ir gana teatrinis – vieninteliai Davido gyvenimo namų sąlygomis „įvykiai“ yra jo pokalbiai su motina, šuns pavedžiojimas; gydytojos, advokatės, buvusios žmonos ir jį prižiūrinčio pareigūno vizitai – filmas neprailgsta ir tą daugiausia nulemia gera aktorių vaidyba. Šiokių tokių priekaištų galima išsakyti filmo pabaigai – gal kiek per daug nereikalingai sudramatinta ir pagrindinio personažo gana klišiniam vaizdavimui. (6/10)

„Kur Ana Frank?“ (angl. „Where Is Anne Frank“) (CP) – izraeliečio Ari Folmano animacija stebina savo jėga ir fantazija – tą galima pasakyti tiek apie karinę dokumentinę autobiografinę dramą „Valsas su Baširu“ (hebr. „Vals im Bashir“), tiek apie mokslinės fantastikos dramą „Kongresas“ (angl. „ The Congress“), po kurio pasirodymo apie šį režisierių gana ilgą laiką nebuvo nieko girdėti. Bet štai, po gana ilgos aštuonerių metų pertraukos A. Folmanas grįžta su nauju kūriniu. Jei jo ankstesni dabai buvo sunkūs, slogūs, „kalantys per galvą“ ir tikrai ne vaikams, tai naujoji juosta, kviečianti į Anos Frank paieškas Amsterdame tinka ir jaunesnei auditorijai. A. Folmano fantazijos galia iš Anos Frank dienoraščio, saugomo jos muziejuje, materializuojasi Kitė – įsivaizduojama mergaitė, kuriai Ana laiškų forma rašė savo dienoraštį. Kitė nežino, kas nutiko Anai ir jos šeimai, todėl leidžiasi ieškoti savo draugės. Galima sakyti, kad šis filmas iš dalies yra A. Frank dienoraščio ekranizacija, bet jis apima daug daugiau – šalia Kitės nuotykių šiuolaikiniame Amsterdame ir šuolių į Antrojo pasaulinio karo laikus, kuomet gyveno A. Frank, A. Folmanas kalba apie migraciją. Čia netgi tiesiogiai sulyginama holokaustas ir kai kurių valstybių nesvetingas nusiteikimas karo pabėgėlių atžvilgiu. Be originalaus turinio, kuris kai kam gali tapti puikia edukacine medžiaga, labai stiprų įspūdį palieka vizualinė pusė – animacijos lengvumas ir plastiškumas užburia, o sprendimas nacių kareivius vaizduoti kaip juodus siluetus su plikomis kaukolėmis vietoj veidų, priverčia po kūną bėgioti šiurpulius ir bent maža dalimi pajusti tą siaubą, kurį teko išgyventi A. Frank šeimai ir milijonams kitų tuo metu gyvenusių žmonių. (8/10)

„Motinos diena“ (angl. „Mothering Sunday“) (CP) – naujas, šviežias, gražus kostiuminis filmas, režisuotas Evos Husson. Ši juosta nukelia į 1924 m. Anglijos provinciją ir pasakoja apie Džeinę Feirčaild, tarnaujančią Nivenų dvare. Motinos sekmadienis, tad ponas Nivenas savo tarnautojams suteikia laisvą dieną, o pats su žmona ruošiasi į draugų pikniką, tačiau Džeinė yra našlaitė, tad neturi ko aplankyti šia proga. Vis tik dieną, kai visi sveikina savo mamas, ji išnaudoja susitikdama su savo meilužiu – kitų turtingų Nevilių kaimynų vieninteliu iš trijų gyvu likusiu sūnumi Polu. Filmas prisiliečia prie anuomet aktualios socialinių klasių temos, iš ko kyla ir kita linija – kad tas ribas savo pastangomis galima peržengti. Vizualine prasme tai yra gražiai nufilmuota, saulėta, šviesi. „švari“ juosta“, atskiro pagyrimo nusipelno įspūdingas garso takelis. Vis tik tai nėra nei „Emma“, su gudriai susuktomis machinacijomis ir kombinacijomis, nei „Dauntono abatija“ (angl. „Downton Abbey“), su savo intrigomis ir kandžiu britišku humoru. Filmui taip pat nepadeda šokinėjimas nuo „tada“ į „dabar“. Tai daugiau toks lėtas „gero pasibuvimo“ filmas, kuriame, be kita ko, pasirodo tokie žymūs britų akoriai kaip Olivia Colman, Colinas Firthas ir Joshas O‘Connoras. (6/10)

„Lūžis“ (pranc. „La fracture“) (CO)– oh la vache, kaip pasakytų prancūzai. Ką šitas nesusipratimas veikia pagrindinėje konkursinėje programoje??? Catherinos Corsini režisuotas hm, „filmas“, rodo vieną naktinę ligoninės priimamojo pamainą. Bėda ta, kad ta naktis – po „geltonųjų liemenių“ ir policijos pareigūnų kruvinų susirėmimų, tad ligoninės priimamasis tiesiog užkimštas pacientais, neskaitant tų, kurių sunegalavimas, trauma ar sužeidimas su dalyvavimu minėtuose protestuose nėra susiję. Tad šito chaoso centre atsiduria ranką susilaužiusi Raf, besiskirianti su savo ilgamete partnere Žiuli, „geltonoji liemenė“ Janas, per protestus granatos sužalota koja ir ligoninės seselė Kim. Nepaisant visų trūkumų, kurių tiek daug, kad net nežinia, nuo ko derėtų pradėti vardyti, vis tik galima pripažinti, kad „Lūžio“ kūrėjams pavyko perteikti tą psichologinę įtampą ir darbo sąlygas, kurias tenka atlaikyti gydytojams ir kitam medicinos personalui. Taip pat galima pripažinti, kad kartais – tiesa, gana retais – vis tik pavykdavo sukurti kažką tikrai juokingo. Bet pagyros ties čia ir baigiasi, o trūkumų yra daugiau, nei konkursinės programos filmui derėtų turėti. Ir net nežinia, kas čia šitoje košėje blogiausia – scenarijus, režisūra, vaidyba ar viskas kartu. Prancūzų auditorijai filmas patiko ir galima suprasti kodėl – nemaža dalis pokalbių yra būtent apie Prancūzijos aktualijas: pradedant geltonosiomis liemenėmis, baigiant prezidento rinkimais, kad kitiems žiūrovams nėra nei žinoma, nei taip labai aktualu, nei įdomu. Be to, kas labai kliūva – didžiąją dalį filmo aktoriai rėkia – kartais net vienu metu į kamerą. Valeria Bruni-Tedeschi, vaidinanti Raf, be tų nuolatinių klyksmų, nuolat perspaudžia, todėl labai greitai tampa erzinančia. Pio Marmaï bandydamas vaizduoti agresyvų proletarą taip pat dažnai persistengia. Vienintelė Marina Foïs atrodo savo vietoje ir dažnai padeda bent šiek tiek subalansuoti šiaip jau visiškai chaotiškas situacijas. Galiausiai tokios klišės kaip sergantis kūdikis, gimdyvė ar psichiškai nestabilus pacientas visame tame chaose atrodo iš serijos „viena austre per daug“. (2/10)

Liepos 10 d.

„Benedeta“ (pranc. „Benedetta“) – kurį laiką tai buvo labiausiai aptarinėjamas Kanų filmas – nuo šio pirmadienio šį titulą greičiausiai perims JuliosDucournau „Titanas“ (pranc. „Titane“). Bet tas suinteresuotumas nė kiek nestebina – tai akivaizdžiau nei akivaizdžiai provokuojantis filmas. Paulas Verhoevenas vėl neria į sau pažįstamus vandenis – tyrinėti moterų seksualumą. Pridėkime dar tai, kad šįkart veiksmas vyksta XVII a. vienuolyne ir pridėkime dar ir tai, kad čia kalbama apie homoseksualius santykius – tai BAM! – iš karto turėsime stiprų sprogstamąjį užtaisą. Taigi, šis filmas pasakoja apie vienuolę Benedetą, kurią nuo paauglystės turtingi tėvai atidavė į vienuolyną. Dievo valia – ar dėl tam tikrų aplinkybių ir atsitiktinumų – vieną dieną vienuolyne atsiranda naujokė Bartolomėja. Netašyta kaimietė dažnai nežino ribų, tarp to, kas dera ir nedera, bet Benedetą, kuri jau ne kartą yra išgyvenusi mergelės Marijos stebuklą, Bartolomėja kažkuo nepaaiškinamai traukia. Tai filmas, kurio paviršinis sluoksnis intriguoja seksualumu ir uždraustais santykiais, tačiau P. Verhoevenas kapsto daug giliau ir antroji filmo pusė persirita būtent į tai – „Benedetoje“ kalbama apie valdžios troškimą ir to kainą. Įspūdinga vizualika, puikiai perteikta grėsminga atmosfera, prikaustantis finalas ir puikus aktorių kolektyvas, iš kurių Virginia Efira rimtai gali pretenduoti į apdovanojimą Kanuose, yra tikrai tai dėl ko šį filmą verta pamatyti. (7/10)

„Vaikščioti vandeniu“ (pranc. „Marcher sur l‘eau“) (SP) – šiemet Kanai nemažai dėmesio skiria ekologijai ir aplinkosaugai: pvz., atvykstančių dalyvių paprašyta sumokėti tam tikrą mokestį, skirtą bent šiek tiek kompensuoti oro taršą. Taip pat siūloma atskira filmų, kalbančių ekologijos temomis, programa. Aïssos Maïgos režisuotas dokumentinis filmas „Vaikščioti vandeniu“ kalba apie geriamojo vandens problemą Nigerijoje. Tai gražiai nufilmuotas, vaiskus ir spalvotas filmas, kurį būtų galima laisvai rodyti vaikams mokykloje, tam, kad susipažintų su šia problema. Tačiau tai būtų maždaug tiek, nes problema tik pristatoma, bet nei per daug nagrinėjama, nei siūloma, kaip ją iš esmės globaliu mastu reikėtų spręsti. (5/10)

„Meilės dainos kietiems vyrukams“ (pranc. „Cette musique ne joue pour personne“) (CP) – tikra gera prancūziška komedija – tokia, kokios jau kuris laikas buvome pasiilgę. Režisierius Samuelis Benchetritas puikiai žongliruoja juodoku humoru, kontrastais ir sugeba nepasimesti tarp gausybės personažų. Šiame filme galima rasti visko – lyrišką gangsterį, kuris savo eilėraščius bergždžiai skiria prekybos centro kasininkei, o ši jų nesupranta, jo parankinius – du bandančius įvairiais būdais – ir gražiuoju, ir nelabai, įkalbėti jo dukros bendramokslius ateiti į gimtadienio vakarėlį, ir vieną, kuris, gavęs užduotį susidoroti su stambią pinigų sumą nuknisusiu buhalteriu, netikėtai atsiduria teatro scenoje… O kur dar visas prancūzų (na ir kitų frankofoniškų šalių) aktorių žvaigždynas: François Damienas, Vanessa Paradis, Gustavas Kervernas, Joey Starras ir kiti. Labai smagus, neįpareigojantis, žaismingas, bet protingai sudėliotas filmas. (7/10)

„Vėliavos diena“ (angl. „Flag Day“) (CO) – kaip ten sakoma, truputį perfrazavus klasikinį patarimą apie rašymą: „Jei gali nerežisuoti – nerežisuok“? Atrodo, šitas patarimas labai tiktų amerikiečių aktoriui ir – kaip ne kaip – režisieriui – Seanui Pennui. Nors jo (režisūrinėje) filmografijoje yra ir neblogai vertinamų filmų, vis tik tai, ką jis šiemet pateikė Kanams, o Kanai kažkodėl atrinko į pagrindinę konkursinę programą, verčia prisiminti tą patarimą ir gailėtis, kad S. Pennas juo nepasinaudojo. Naujajame kūrinyje S. Pennas, remdamasis Vogelių šeimos istorija, pasakoja apie dukters ir dvigubą gyvenimą gyvenančio tėvo santykius. Tiksliau – ne pasakoja, o bando pasakoti, nes galiausiai šis blankus filmas taip ir lieka kažkur pasiklydęs tarp tų bandymų, nes iš esmės nieko nepasako nei apie tėvą, nei apie dukrą, nei apie jųdviejų santykius. Ir, ei, kodėl kiekvienas amerikietis tėtis būtinai turi būti koks nors sukčius ar bankų plėšikas? Kita didelė problema yra aktoriai ir jų pasirodymas. S. Pennas šiame filme bandė užsėsti dvi kėdes – ir režisuoja, ir vaidina. Tai savaime nebūtų problema, bet šiame filme šokinėjama nuo vienos laiko plotmės prie kitos, tačiau suprakaitavęs S. Pennas neįtikina nei tada, kai vaidina jaunesnį Džoną Vogelį, nei tada, kai įkūnija vyresnę jo versiją. S. Penno personažo vaikus filme vaidina jo paties vaikai – Dylan ir Hopperis Pennai, tačiau Dylan tai daro blankiai ir neišraiškingai, o Hopperis savo personažui yra per senas. Tad jei kam nors dar ir kilo abejonių dėl to, ar nepotizmas tikrai taip jau blogai, tai čia yra gryniausias tą patvirtinantis pavyzdys. Galiausiai – šiokia tokia įdomi detalė, nuo kurios šis filmas visai subliūkšta: internete šią juostą komentuojantys amerikiečiai sako, kad niekas nei vienoje valstijoje nešvenčia Vėliavos dienos – tai apie ką mes čia, pone S. Pennai? (4/10)

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles