Laiptai, iš jūros, į kurią persismelkia saulės spinduliai, per brėkštančią dieną kyla į mėlyną dangų, iki žvaigždėtos nakties, kol pasiekia Auksinę palmės šakelę – tokia oficiali festivalio vinjetė pasitinka kiekvieną konkursinių programų filmą, o ją beveik visada palydi gausesnės ar santūresnės žiūrovų ovacijos.
Kanų salės pilnos ne tik tada, kai rodomas Dexterio Fletcherio „Rocketman“ ar Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time… in Hollywood“). Kanai turi ir kitų chouchou (liet. numylėtinių). Kad ir trečiadienį raudonuoju kilimu žengęs kanadietis Xavieras Dolanas, Kanuose pristatantis jau penktąjį savo filmą. Priminsime, kad šiemet šis režisierius šventė dar tik 30 metų jubiliejų…
Festivalis pamažu artėja prie pabaigos ir po truputį rikiuojasi bendras vaizdas bei galimi kandidatai į apdovanojimus. Sprendžiant iš auditorijos reakcijos, absoliutus nugalėtojas turėtų būti korėjiečio Joon-ho Bongo „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“) – jį palydėjo griausmingos ovacijos, o paties filmo metu žiūrovai labai aktyviai reagavo į tai, kas vyksta ekrane, taip sukurdami tą ypatingą dalijimosi ir bendros patirties jausmą, apie kurį ir buvo kalbama per šiemetinio festivalio atidarymo ceremoniją.
Tad kviečiame trumpai susipažinti su tuo, kas Kanuose buvo rodoma gegužės 21 ir 22 dienomis.
Sutrumpinimai: CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) konkursinė programa, HC – nekonkursinė programa, SC – Kritikų savaitės (Semaine de la critique) programa.
Gegužės 21 d., antradienis:
„Jaunasis Ahmedas“ (pranc. „Le jeune Ahmed“) (CO) – į Kanus grįžta ir belgų brolių Dardenne‘ų duetas. Šįkart jie pasakoja apie trylikametį arabų kilmės vaikiną Ahmedą, gyvenantį Belgijoje. Aklai tikintis tuo, ką jam sako imamas, Ahmedas vis tik savitai interpretuoja Islamo tiesas ir fanatiškai bando kariauti šventąjį Džihado karą su netikėliais – t. y. vakarietiška Belgijos visuomene. Po to, kai pasikėsina nužudyti savo mokytoją, Ahmedas atsiduria nepilnamečių perauklėjimo centre. Iš pradžių vaikinas laikosi įsikirtęs savo tikėjimo tiesų ir nė per milimetrą neketina atsitraukti, tačiau galbūt ilgainiui taikoma programa ir fizinis darbas fermoje padės jam pasikeisti? Juosta kalba apie musulmonų integracijos problemas, su kuriomis itin susiduria tokios valstybės kaip Belgija ar Prancūzija. Auksinė palmės šakelė? Vargu, greičiau jau šis filmas rudenį pretenduos į Europos Parlamento „LUX“ prizą, bet kaip „paprastiems įtariamiesiems“ Dardenne‘ams Kanai gali „atsegti“ kokį prizą, nors tai tikrai nėra pats stipriausias šių brolių kūrinys. 7/10
„Nuostabi epocha“ (pranc. „La belle époque“) (HC) – istoriškai „La belle époque“ arba „gražiąja epocha“ vadinamas Vakarų kultūros laikotarpis nuo Prancūzijos – Prūsijos karo pabaigos 1871 m. iki 1914 m. – I pasaulinio karo pradžios, kai vyravo taika, klestėjo ekonomika, vystėsi mokslas ir kultūra. Šiame Nicolaso Bedoso filme „gražioji epocha“ įgyja kiek kitokią prasmę. Antuanas turi firmą, kuri teikia kiek neįprastas – kelionės laiku – paslaugas. Klientai gali „užsisakyti“ kokį tik nori laikmetį ir atsidurs iki smulkiausių detalių apgalvotame ir surežisuotame spektaklyje, kuriame ir patys atliks vaidmenį. Antuanas pasiūlo Viktorui – ne patį linksmiausią momentą išgyvenančiam šešiasdešimtmečiui savo vaikystės draugo tėvui – dovaną – išbandyti jo firmos teikiamas paslaugas. Viktoras pasirenka septyniasdešimtuosius ir vieną įsimintiniausių savo gyvenimo savaičių, kai sutiko savo gyvenimo meilę Marianą. Viskas klostosi neblogai, tačiau ilgainiui Viktoras visiškai pasineria į fikcinį praeities pasaulį… Originalus, šiek tiek nostalgiškas, dinamiškas ir nestokojantis humoro – šis filmas yra vienas smagiausių šio festivalio atradimų. 8/10
„Ugnis ateis“ (port. „O que arde“) (CR) – prancūzo Olivier Laxe’o filmas pasakoja apie Amadorą Koro – grįžęs iš kalėjimo į lietaus merkiamą gimtinę jis pasijunta nelabai laukiamas. Tad leidžia su garbaus amžiaus motina bei padeda jai darbuotis ūkyje. Viskas teka lėtai ir ramiai sava vaga, kol vieną naktį apylinkėse ima siautėti gaisras – visų akys nukrypsta į Amadorą, kadangi kalėjiman jis pateko už padegimą. Lėtas, klampus, migdantis ir per daug neįsimenantis. 4/10
„Mūsų motinos“ (isp. „Nuestras madres“) (SC) – debiutinis Césario Diazo filmas nukelia į 2013 m. Gvatemalą, kur vyksta pilietinį karą sukėlusių karininkų baudžiamasis procesas. Jaunas ikiteisminio tyrimo antropologas Ernestas padeda identifikuoti dingusius žmones. Vieną dieną į jį kreipiasi moteris, prašydama surasti prieš trisdešimt metų dingusį vyrą. Klausydamas jos pasakojimo Ernestas jaučia, kad galbūt už jo užsikabinęs galės išsiaiškinti tiesą apie savo tėvą. Visiškai paprastas, be jokių įmantrybių ir nepretenzingas filmas. 5/10
„Garsioji meškinų invazija į Siciliją“ (pranc. „La faneuse invasion des ours en Sicile“) (CR) – dar vienas animacinis filmas „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje pasakoja neįtikėtiną istoriją apie gausybę lokių, užėmusių Siciliją. Istoriją lokiui oloje seka čia nakčiai apsistojęs keliaujantis muzikantas Gedeonė su dukrele Almerina. Pasakojama, kad lokių karaliaus Leonso sūnelį Tonį sugavo žmonės ir jis kartu su visu lokių būriu nusprendė iš kalnų leistis žemyn į slėnį jo ieškoti. Tačiau Siciliją valdo piktas ir nedoras imperatorius, savo kėslams įgyvendinti netgi priverčiantis tarnauti burtininką Ambrozijų. Filmas nupieštas labai gražiai, tačiau pati istorija nei labai įdomi, nei išradinga – iš esmės viskas laikosi ant principo „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“. 6/10
„Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“) (CO) – absoliutus festivalio topas. Kaip jau minėta įžangoje, filmas susilaukė išties audringų ovacijų. Tiesą sakant, iš Pietų Korėjos kino kūrėjų to buvo galima tikėtis – pernai malonia staigmena tapo Chang-dongo Lee mistinė drama „Degantis“ (kor. „Beoning“), šiemet šią estafetę perima Bongo Joon-ho „Parazitas“. Iš tikrųjų šį filmą geriau žiūrėti nieko apie jį nežinant, tačiau kai ką galima atskleisti. Visa Ki-taek šeima – tėvas, motina ir suaugę sūnus bei dukra – yra bedarbiai, glaudžiasi rūsyje ir gaudo kaimynų bevielio interneto signalus. Sūnui Ki-vu pavyksta įsidarbinti anglų kalbos korepetitoriumi turtingos Parkų šeimos namuose. Visa tai – tik ilgos ir nors šiek tiek nuspėjamos, bet vis tiek nustebinančios grandininės reakcijos pradžia, po kurios neliks nė vieno sauso. Režisierius puikiai žongliruoja juodu humoru, protingu scenarijumi, dėmesiu detalėms ir gilesniu, socialiniu sluoksniu. Auksinė palmės šakelė? Labai norėtųsi to šiam filmui palinkėti, nors, kita vertus, tai būtų gana drąsus ir netradicinis žiuri sprendimas. 9/10
„Namo“ (ukr. „Evge“) (CR) – „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatomas debiutinis jauno ukrainiečų režisieriaus Narimano Alievo filmas. Rusijos – Ukrainos kare netekęs vyresniojo sūnaus Krymo totoris Mustafa nusprendžia jį pargabenti į gimtinę ir ten palaidoti. Tad per visą šalį leidžiasi į dabar Rusijos aneksuotą Krymą kartu su jaunesniuoju sūnumi Alimu. Šalyje vykstančių neramumų nuotaika persismelkia ir į tėvo bei sūnaus santykius – Mustafa stengiasi išlikti griežtas ir elgiasi pagal kartais sunkiai suvokiamas moralės taisykles, o jaunasis Alimas bando laviruoti tarp tėvo ir dabarties visuomenės. Paprastas, bet pakankamai įdomus ir įtraukiantis filmas, su šiokiom tokiom poetinėmis užuominomis. 6/10
„Vasara Čangšoje“ (kin. „Liu Yu Tian“) (CR) – kinų režisieriaus Zu Fengo filmas pasakoja apie vienišą ir uždarą policijos detektyvą A Biną, kuris sutinka jį iš karto patraukiančią paslaptingą chirurgę Li Ksue. Bandydamas prie jos priartėti A Binas atskleidžia jos praeities klodus. Paaiškėja, kad kiekvienas iš jų yra nuėję ilgą meilių ir paklydimų taką. Kyla klausimas – ar meilė gali padėti A Bino darbui ir kriminaliniam tyrimui? Gražus, pakankamai estetiškas, lėtas, bet per daug niekuo neišsiskiriantis ir nenustebinantis. 7/10
„Rubė, šviesa“ (pranc. „Roubais, une lumière“) (CO) – dar vienas filmas apie policininkų darbą konkursinėje programoje. Dar vienas senas geras pažįstamas – Arnaud Desplechinas. Kalėdos, Rubės miestas Prancūzijoje, netoli Belgijos pasienio. Kaip ir įprastas vakaras – kažkur padegtas automobilis, kažkas kreipiasi dėl užpuolimo, kažkas susibara prie šventinio stalo taip, kad ima mojuoti peiliais. Kitą dieną policininkai važiuoja apžiūrėti sudegusio namo – po kelių dienų paaiškėja, kad su tuo susijęs kitas, daug sunkesnis nusikaltimas. Jei anksčiau šiemetinėje konkursinėje programoje rodyta juosta „Vargdieniai“ (pranc. „Les misérables“) ir buvo panaši į doku-dramą, „Rubė, šviesa“ tai daro dar sausiau, praktiškai atsisakydama personažų detalizavimo. Iš esmės gana detaliai ir tikroviškai rodomas ikiteisminis tyrimas ir apklausos, galima pastebėti sąmoningą pareigūnų pasiskirstymą į gerojo/ blogojo policininko pozicijas ir įvertinti psichologijos išmanymą. Tačiau viskas per daug sausa ir be intrigos ir emocijų, tarytum kažkokia atkuriamoji dokumentika. Auksinė palmės šakelė? Vargu. Šiemetinėje programoje yra daug geresnių filmų, bet komisarą Daoudą suvaidinęs Roschdy Zemas gali pretenduoti į geriausio aktoriaus prizą. 5/10
