Tęsiame šiemetinės Berlinalės filmų apžvalgą. Galbūt vasarą planuojate keliauti į Berlyną? Kaip tik tuomet bus proga pamatyti festivalio filmus „gyvai“ – seansuose po atviru dangumi. Žinoma, šiais pandemijos laikais nieko tikro neįmanoma planuoti, tačiau Berlyno kino festivalio organizatoriai nusiteikę optimistiškai ir tikisi, kad šiemet vasarą šiuos filmus turės galimybę išvysti ir plačioji publika. Juk kinui – kaip reiškiniui, kaip procesui – žiūrovai yra ne mažiau svarbūs, nei kūrėjai – be jų viskas tiesiog netektų prasmės.

„Ką matome, kai žiūrime į dangų?“ (kartv. „Ras vkhedavt, rodesats tsas vuq’urebt?“) – mano asmeninis šiemetinės Berlinalės atradimas ir didžiausias favoritas. Filmas, kuriame įprasta kasdienybė susipina su lašeliu magijos. Toks švelnus maginis realizmas, netikėta linkme pakeičiantis filmo personažų likimus. Tik tai nereiškia, kad būtinai į gerąją pusę.

Farmacijos studentė Lisa ir futbolininkas Giorgis atsitiktinai susitinka vienoje Kutasio perėjų ir įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Jaunuoliai net nepaklausia vienas kito vardo, bet susitaria susitikti kitą vakarą viename bare. Tačiau per naktį juos abu ištinka prakeiksmas – neatpažįstamai pasikeičia jų išvaizda, todėl nuėję į barą jie vienas kito neatpažįsta. Maža to, prakeiksmas atima jų didžiausius talentus ir gabumus – Giorgis nebemoka žaisti futbolo, o Lisa nieko nesupranta apie mediciną. Tad abu įsidarbina tame pačiame bare, kol miestas ruošiasi stebėti pasaulio futbolo čempionatą.

Vasariškas, lengvas, romantiškas, šiek tiek melancholiškas, šiek tiek juokingas, šiek tiek magiškas. Lėtas pasakojimo tempas leidžia mėgautis gražiai nufilmuotais Kutasio vaizdais ir neįprasta Lisos ir Giorgio istorija, tinkintis, kad gal kaip nors tie kerai išsisklaidys ir jie atpažins vienas kitą. Fantastikos šiame filme – tik tas mažas grūdas, inspiruojantis visą istoriją, tad tai nė kiek nemaišo – priešingai, taip tik dar kartą pabrėžiama, kad kiekvienos poros likimas yra šiek tiek stebuklingas. 8/10

„Miškas – aš regiu tave visur“ (vengr. „Rengeteg – mindenhol látlak“) – kasdienybės fragmentai. Nesusijusios istorijos. Nesusiję jų veikėjai. Filmas, tarsi suklijuotas iš atskirų gabalėlių – paprasto gyvenimo fragmentinių miniatūrų. Nuotaikos, ar, gal net labiau pajautos filmas, kur svarbiau tvyranti emocinė aplinka, o ne tai, kas vyksta ekrane, ar ką patiria personažai. Tą pajautą padeda kurti išplaukęs goslus koloritas, kurį dar labiau suduslina, sušvelnina visą laiką tvyranti tarsi migla, tarsi prieblanda, tarsi kažkoks šviesą slopinantis filtras. 6/10

„Baltos karvės baladė“ (fars. „Ghasideyeh gave sefid“) – vėl Iranas, vėl mirties bausmės tema – ir vėl stiprus filmas. Žinoma, tai tema, kuri, ko gero, visada yra palanki ir paranki, ypač, jei siekiama taikytis į žiūrovų jautrius emocinius taškus.

Šį filmą būtų galima pavadinti iranietiška „Monstrų puota“ (angl. „Monster Ball“). Minos vyras už nužudymą nuteisiamas mirties bausme. Našle likusiai Minai, kuriai dabar tenka vienai auginti kurčnebylę dukterį, gyvenimas be visa ko pasunkėja dar ir todėl, kad Irano visuomenė labai nepalankiai žiūri į vienišas motinas, be to, uošvio šeima siekia atimti jos teises į dukrą. Būtent šiuo sunkiu momentu Minos ir jos dukters gyvenime atsiranda geradaris, kuris, sakosi, turįs grąžinti skolą velioniui Minos vyrui.

Nors siužetas nuo tam tikro momento tampa gana nuspėjamas, vis tik šis filmas intriguoja tuo, kad iš arti parodo sunkumus, su kuriais tenka susidurti vienišai motinai Irane bei atskleidžia Miną kaip neįtikėtinai stiprią asmenybę. Pabaigos scenos įtampa pasiekia maksimalų tašką ir tiesiog prikausto. Tai filmas, paliekantis po savęs bent keletą klausimų ir temų apmąstymams – ir greičiausiai vieno teisingo atsakymo į juos neįmanoma rasti. 8/10

„Likimas ir fantazijos“ (jap. „Guzen to sozo“) – trys nesusijusios, gyvenimiškai paprastos ir šiek tiek keistos istorijos, nutinkančios šiuolaikinėje Japonijoje. Pirmojoje jų užsimezga komplikuotas meilės trikampis – ir vienas „kampas“ nežino atsidūręs tokioje situacijoje, o vienas iš likusiųjų turi dvi alternatyvas, kaip visa tai išspręsti. Antrojoje studentė bando suvilioti dėstytoją ir padaryti kompromituojantį garso įrašą. Trečiojoje gatvėje susitikusios dvi moterys apsipažįsta – abidvi mano, kad sutiktoji – primiršta bendramokslė.

Visų šių istorijų pagrindas – dialogai. Veiksmas vyksta lėtai, tačiau žodžių srautas nuneša toli, sukuria įtampą, keičia nuotaiką. Rodomos situacijos vienu metu sužavi tiek savo paprastumu, tiek išskirtinumu – nes tai, kas rodoma, iš tiesų labai tikėtinai gali įvykti, tačiau vis tik nutinka juk ne kiekvienam. 7/10

„Policijos filmas“ (isp. „Una película de policías“) – kaip sako šio filmo pavadinimas, šios juostos centre atsiduria policininkai – ko gero, kontroversiškiausiai vertinama institucija Meksikoje. Nuolatinė rizika ir išsikerojusi korupcija – tai yra kasdieniai jų darbo palydovai. Savo asmenines istorijas čia atskleidžia du policininkai – Teresa ir Montoja.

Vis tik filmas, talentingai pindamas fikciją su dokumntika, žiūrovų suvokimą apie filme rodomą realybės lygmenį sėkmingai sulaužo bent du kartus. Kai jau patikime istorija, kai įsigyvename į atkuriamąją dokumentiką, kai įsijaučiame į Teresos ir Montojos likimus – bam! – siužetinis posūkis ir į visą tai, ką ką tik matėme, reikia pažvelgti jau iš kiek kitokios perspektyvos ir atitinkamai susikalibruoti naujai pateikiamai informacijai. 6/10

„Ponas Bachmannas ir jo klasė“ (vok. „Herr Bachmann und seine Klasse“) – 2015-2016 m. Europą ištiko migrantų krizė, kai itin didelis skaičius žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų plūstelėjo į Senąjį žemyną. Labai didelė dalis jų nusėdo turtingiausiose Europos valstybėse – Vokietija yra kaip tik viena tokių šalių, kuri migrantų antplūdį pajuto labai smarkiai.

Bet šis ilgas dokumentinis filmas kalba ne apie migraciją, o veikiau apie jos padarinius ir integraciją. Nedideliame Vokietijos miestelyje Štadtalendorfe imigrantų šeimoms nėra lengva pritapti prie vietinės bendruomenės. Tačiau Dieteris Bachmanas, auklėjantis šeštokų klasę, kurioje kone visi vaikai yra skirtingų tautybių, yra genialus mokytojas. Naudodamas žaidimą, kūrybiškumą, skatindamas mokinius įjungti vaizduotę jis kuria ypatingą aplinką – tokią, kurioje kiekvienas jaučiasi savas ir gerbiamas. Kultūriniai skirtumai mokytojo Bachmanno klasėje yra savaime suprantami, tačiau tai, žinoma, nepadaro jo darbo lengvesnio.

Įdomu stebėti, kaip ponas Bachmannas sugeba kontroliuoti situaciją – tolerancija ir pagarba mokiniams bei jų multikultūriškumui derinama su aiškiai nustatytomis taisyklėmis. Gana aiškiai galima suprasti, kad už visa tai mainais reikalaujama lygiai tokio paties atsako ir priimančiai – vokiškajai – kultūrai. Įdomu pastebėti ir tai, kad geranoriški mokytojo Bachmanno patarimai ar įžvalgos dėl jo mokinių ateities kartais subliūkšta atsimušusios į tokias visiškai banalias aplinkybes kaip buitis ar materialinė padėtis. Vis tik tas jausmas, kad Bachmanno klasė – tarsi viena didelė šeima, kurioje kiekvienas vaikas yra mylimas, laukiamas, gerbiamas ir palaikomas, lydi per visą filmą ir belieka tik stebėtis begaline mokytojo išmintimi bei gebėjimu tokią aplinką sukurti. Vis tik daugiau kaip pusketvirtos valandos šiam filmui, rodančiam mokytojo ir mokinių kasdienybę – gal kiek per daug. 7/10