Pernai Berlinalė dar buvo paskutinis normaliai įvyksti suspėjęs festivalis. Nors COVID-19 pandemija jau plito, bet  tuo metu tai dar tebuvo Kinijos, Korėjos ir Italijos reikalas. Vos po dviejų savaičių pasaulis sustojo, prasidėjo karantinas, tad ne tik apie festivalius, bet ir apie paprastą vaikščiojimą į kino teatrus teko kurį laiką pamiršti.

Metams apsisukus situacija kol kas negerėja. Vis dar daug kas ribojama. Kino teatrai lieka uždaryti, tad festivalių organizatoriai priversti ieškoti alternatyvų. Todėl šiemet Tarptautinis Berlyno kino festivalis rengiamas hibridiniu būdu – kovo 1-5 d. festivalio filmai internetinėje erdvėje buvo rodomi kino industrijos ir žiniasklaidos atstovams, o vasarą tikimasi surengti gyvus seansus ir žiūrovų akivaizdoje apdovanoti Berlinalės lokių laimėtojus.

Trumpai apžvelgiame šiemetinio Berlyno kino festivalio filmus.

„(Ne) Tobulas vyras“ (vok. „Ich bin dein Mench“) – Alma yra mokslininkė – ji dirba Berlyno Pergamo (senovės istorijos ir meno) muziejuje ir tyrinėja senovės šumerų dantiraščius. Gal todėl visą jos laiką užima darbas ir čia nėra vietos niekam kitam – įskaitant santykius. Vis tik Alma, siekdama gauti finansavimą savo mokslinei studijai, sutinka dalyvauti keistame eksperimente – dvi savaites ji turės gyventi… su robotu, kuris sukurtas ir suprogramuotas taip, kad ji būtų laiminga. Jau pati pradžia nežada nieko gero – robotas Tomas elgiasi pagal klišinius romantinius scenarijus, o Alma, deja, yra ta moteris, kuri niekaip nepataiko į statistinę daugumą, tad tokiais pigiais triukais kaip rasotos rožės ar pusryčiai į lovą jos nesužavėsi. Vis tik ilgainiui Alma ima geriau pažinti Tomą ir atrasti bendravimo su dirbtiniu intelektu privalumų – nors tai ne visada lengva.

Į patrauklią romantinės komedijos formą įvilktas filmas lengvas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų jis kelia nemažai gana sudėtingų klausimų. Ar dirbtinis intelektas yra pajėgus simuliuoti jausmus? Meilę? Ar įmanomas tobuli santykiai ir tobulas partneris? O gal kaip tik dėl netobulumo trūkumo tai niekada nebus tobula? Ar bendravimas su dirbtiniu intelektu idealiame burbule neatpratins nuo trūkumų nestokojančių žmogiškų santykių? Ir ar gali juos pilnavertiškai atstoti? Almą suvaidinusi aktorė Maren Eggert laimėjo Sidabrinį lokį už geriausią pagrindinį vaidmenį, tačiau šalia jos labai smagu stebėti ir gyvą Keną primenantį Daną Stevensą, bei bet kokį filmą papuošiančią Sandrą Hüller. (7/10)

„Prisiminimų dėžutė“ (angl. „Memory Box“) – ką darytumėte, jei rastumėte savo mamos paauglystės metų dienoraštį? Tokia neeilinė proga pasitaiko paauglei Aleks – libaniečių kilmės merginai, kurią mamos praeitis, supakuota į keletą dėžių, pilnų nuotraukų, iškarpų, užrašų ir garso įrašų, pasiekia jų namus Kanadoje. Tačiau nepaisydama mamos draudimo raustis po jos praeitį Aleks atveria Pandoros skrynią – ji priartėja prie mamos ir močiutės ilgus metus nuo jos saugomos paslapties.

Iš pradžių susidaro įspūdis, kad „Prisiminimų dėžutė“ gali būti kažkas tokio kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (pranc. „Incendies“). Kažkas tokio tamsaus, žiauraus ir sukrečiančio iki pat sielos gelmių. Juolab, kad yra bent keletas panašių detalių – Kanada, karas Libane, motinos jaunystės paslaptys, kurias aiškinasi jos dukra. Vis tik taip nenutinka, o didžioji „Prisiminimų dėžutės“ paslaptis nesmogia ir nešokiruoja taip smarkia, kaip galėtų. Įdomioji ir originalioji dalis čia būtent ir yra prisiminimai – jiems atkurti labai dažnai pasitelkiami įvairūs vizualiniai sprendimai. Dar vienas šio filmo privalumas – puiki foninė muzika. (7/10)

„Pristatymas“ (kor. „Inteurodeoksyeon“) – lėtas ir meditatyvus kasdienybės nuotrupų koliažas. Iš esmės čia nieko nevyksta. Žmonės susitinka, kalbasi, kartu parūko. Pacientai ateina pas gydytoją – tarp jų ir žinomas aktorius, bei gydytojo sūnus – jaunas vaikinas, kuris ruošiasi keliauti į Berlyną ir taip nustebinti ten gyvenančią savo mylimąją.

Lėtas pokalbių filmas Būtent tai, ko galima tikėtis iš režisieriaus Sang-soo Hongo. Ir nors atrodytų, kad paprasčiau ir būti negali, S. Hongas panardina žiūrovus į minkštą, lėtą savo filmo be siužeto tėkmę ir čia sugeba sužaisti filmo tikrove ir tuo, ko filmo personažai nepatiria, nors tai ir atrodo visiškai realistiška. (5/10)

„Albatrosas“ (pranc. „Albatros“) – žinote, kartais ironiškai sakoma: „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada“. Kiek rimtesniu tonu ištartas šis posakis bent iš dalies tiktų apibūdinti tai, kas įvyksta šiame filme, pasakojančiame apie nedideliame Prancūzijos Normandijos regiono miestelyje policininku (žandaru) dirbantį Loraną. Gyvenimas teka pakankamai ramiai, Loranas sėkmingai atlieka savo pareigas, kartu su gyvenimo drauge Mari augina dukrelę, remontuoja palėpę ir pagalvoja, ar vis tik nereikėtų vieną dieną atšokti vestuvių. Nusikaltimų mažame miestelyje beveik nevyksta, policijos pareigūnai gerai pažįsta vietinius gyventojus ir stengiasi jiems būti labiau draugai, nei oponentai – žinoma, tam tikro atstumo ir taisyklių ribose. Tačiau vienas naktinis budėjimas negrįžtamai viską pakeičia – Lorano gyvenimas nebebus toks kaip anksčiau.

Pirmieji du filmo trečdaliai praeina gana stipriai ir intriguojančiai. Pavargusiems nuo holivudinių superpolicininkų, galinčių susprogdinti pusę miesto, ir už tai nesulaukti jokios atsakomybės – žinoma, jei tai darė gaudydami blogiuką, – rami, tvarkingai nufilmuota europietiško gyvenimo realybė apie eilinius žmones, eilinius pareigūnus gali tapti netgi savotišku atradimu. Atsakomybė, kaltė, per akimirką sugriuvęs visas prieš tai turėtas gyvenimas, geros paskatos, atvedusios prie blogų pasekmių – viskas čia susipina. Vis tik režisieriui kažkodėl labai norėjosi čia įtraukti marinistinę temą – taip jis ir padaro, nors iš esmės paskutines geras 40 minučių būtų galima lengva ranka iškirpti ir filmas nuo to nenukentėtų. (6/10)

„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (rum. „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“) – kelerių paskutinių metų tendencijos rodo, kad Berlinalė yra atvira seksualumo temas itin drąsiai ir be kompleksų rodantiems filmams. Paviršinis šio rumunų režisieriaus Radu Jude kūrinio sluoksnis ir yra būtent toks: atviras, bekompromisis, o kartais – net ir gerokai vulgarus. Tačiau šis filmas tikrai nėra apie pornografiją – net jei pavadinimas ir savo atvirumu pribloškianti įžanginė scena sako ką kita.

Tad apie ką šis filmas? Visų pirma – apie COVID-19 pandemijos paveiktą visuomenę, kur visi jau pavargę nuo nežinia kiek besitęsiančių draudimų, suvaržymų, apribojimų. Dėl to ir bendra psichinė sveikata įkaitusi, o konfliktas gali kilti lygioje vietoje. Taip pat šis filmas kalba apie dvejopus standartus. Apie tai, kad nėra šventuolių, nors kai kas bando tokiais apsimesti. Apie tuos, kurie patys pirmi linkę mesti akmenį į kitą, gindami „pamatines vertybes“ (kad ir kas tai bebūtų), bet net nepastebintys, kaip tai kurioziškai atrodo. Apie tuos, kurie kito akyje pastebi krislą, bet savojoje nemato net rąsto.

Tokia situacija pristatoma filme, kai vienos prestižinės mokyklos istorijos mokytoja su savo sutuoktiniu nusifilmuoja pornografiniame vaizdo įraše, o šis netikėtai išplinta internete. Pirmoji filmo dalis seka Emi – minėtąją mokytoją – vaikštančią Bukarešto gatvėmis ir sprendžiančią kasdienes problemas, antroji yra fragmentiškas paskirų vaizdų koliažas, tam tikrų sąvokų paaiškinimas, o trečioji – įdomiausioji – išvirsta į mokytojos „teismą“ tėvų susirinkime. Netikėta pabaiga vainikuoja visą šį absurdo spektaklį. Vis tik nors filme daug užuominų ir nuorodų į kitus kultūrinius kontekstus, ir nuolat tikrinamas žiūrovų sąmoningumas bei išprusimo lygis, vis tik vulgarioji pusė ir itin savitas humoras bus priimtinas ne visiems. (6/10)

„Natūrali šviesa“ (vengr. „Természetes fény“) – kariniai filmai daugiausia „kepami“ Holivudo studijose ar bent jau tokį malonumą sau dažniau gali leisti turtingesnės šalys. Vis tik vengrų režisierius Nagy Dénes savo debiutui pasirinko būtent karinį žanrą ir, ko gero, populiariausio – II pasaulinio karo laikotarpį. Vis tik jei Holokaustas, naciai, amerikiečių išsilaipinimas Normandijoje, Perl Harboras kino ekrane yra rodyti ne kartą ir ne dvidešimt, tai mažesnių tautų – kad ir tų pačių vengrų – likimas didžiųjų kovų fone dažnai lieka užmirštas.

Taigi filmas nukelia į II pasaulinio karo metų (1943) Sovietų sąjungos okupuotą Vengriją, kur sukurti specialūs daliniai ieškoti prieš okupantus veikiančių partizanų. Viename tokių būrių tarnauja Ištvanas Semetka – paprastas žemdirbys, kurį karas privertė užsivilkti uniformą. Aplinkybės taip susiklosto, kad žuvus būrio vadui, šios pareigos pereina būtent Ištvanui ir jam tenka prisiimti atsakomybę saugiai parvesti savo būrio narius atgal.

Lėtas, tamsus, klampus filmas be siužeto, dažnai net be dialogų. Be jokios personažų priešistorės ar detalesnio jų plėtojimo. Iš esmės be konflikto ir/ ar moralinių dilemų. Toks visomis prasmėmis „ežiukas rūke“, kur neaišku nei kur, nei iš kur einama. (3/10)

„Mamytė“ (pranc. „Petite maman“) – 2019 m. prancūzų režisierės Céline Sciammos sukurta romantinė kostiuminė drama „Liepsnojančios merginos portretas“ (pranc. „Portrait de la jeune fille en feu“ – per ausį reikėtų duoti tiems lietuvių vertėjams, kurie „jeune fille“ sugebėjo išversti į „moterį“) buvo vienas ryškiausių tų metų filmų ir jei ne itin stiprūs konkurentai, tikrai buvo vertas dar vieno kito apdovanojimo. O dabar ši režisierė grįžta su nauju kūriniu.

Miršta aštuonmetės Nelės mylima močiutė. Mergaitė su tėvais nuvažiuoja išvalyti ir iškraustyti velionės namo – tai yra Nelės mamos vaikystės namai – ji čia užaugo, čia žaidė žaidimus. Kuriam laikui Nelės mama išvažiuoja ir palieka mergaitę su tėčiu dviese. Kaip tik tuo metu bežaisdama miške Nelė sutinka bendraamžę mergaitę Marion, kuri stato namelį medyje ir pakviečia Nelę prisijungti.

Lyginant su „Liepsnojančios merginos portretu“, „Mamytė“ atrodo paprastas, nepretenzingas ir labai jaukus kūrinys. Vis tik šis neįprastai trumpas (vos 72 minučių) filmas savyje talpina daug gražių emocijų, šiltai kalba apie šeimos ryšius, liūdesį – kaip natūralią emociją ir deramą atsisveikinimą su mums brangiais žmonėmis, bei begalinės meilės ryšį, kone mistiškai atsirandantį tarp mamos ir dukters. (7/10)