Kino festivaliai prasideda ir baigiasi. Baigiasi padovanoję įsimintinų akimirkų – net jei festivalio metu ir dejuojama, kad dauguma filmų nepaliko gilesnio įspūdžio, vis tik, turbūt, bent vienas kitas coup de coeur kiekvienam pasitaikė.

Galima kvestionuoti festivalio filmų kokybę, atrankos kriterijus ar paskirstymo po programas logiką. Galima nesutikti su tarptautinės žiuri sprendimu. Tačiau Berlinalė – ypač paskutiniu metu – buvo ir yra socialiai jautrus kino festivalis, todėl aktualijos, įvykių pulsas, dėmesys tiems, kurie jo kasdienybėje galbūt sulaukia ne tiek, kiek turėtų, išlieka šio festivalio fokuse.

Kita vertus, Berlinalė – labai plati ir įvairi, tad jos perlų visada galima ieškoti ne tik konkursinėje programoje. Tad kviečiame paskaityti, ką dar pavyko sužvejoti per paskutines festivalio dienas.

Vasario 23 d., ketvirtadienis

„Suzumė“ (jap. „Suzume no tojimari“, rež. Makoto Shinkai / Japonija) (konkursinė programa) – šiek tiek paradoksalu, kad po to, kai 2002 m. Berlinalės Auksinį lokį laimėjo Hayao Miyzaki „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje“ (jap. „Sen to Chihiro no kamikakushi“), kito anime žanro filmo konkursinėje programoje teko laukti daugiau nei du dešimtmečius. Tai padarė M. Shinkai kūrinys „Suzumė“, pasakojantis apie septyniolikmetę moksleivę, kuriai tenka srėbti pačios privirtą košę. Kitaip tariant, nei daug, nei mažai – grąžinti į vietą milžinišką kirminą, kuris, ištrūkdamas į laisvę per įvairiose vietose atsiveriančius portalus, sukelia galingus žemės drebėjimus. Nepriekaištinga grafika, įspūdingi vaizdai, stebinanti fantazija – „Suzumė“ nenuvilia anime žanro mėgėjų, nors pagrindinis naratyvas kiek ir primena jau minėtus „Šihiros nuotykius“. (8/10)

„Mergaitės kurtas“ (angl. „A Greyhound of a Girl“, rež. Enzo D‘Aló / Liuksemburgas, Italija, Airija, Didžioji Britanija, Estija, Latvija, Vokietija) (programa „Karta“ (angl. „Generation“)) – šiltas pasakojimas apie vienos šeimos kartas jungiantį ryšį. Merė labai mėgsta gaminti maistą, bet jos šeimoje, kur įprasta valgyti pusfabrikačius, ją labiausiai palaiko ir skatina močiutė. Tačiau močiutė suserga ir labai dėl jos ligos susisielojusią Merę ima lankyti ne tik keisti sapnai, bet ir paslaptinga nepažįstamoji Tansė, kurią Merės mama iš pradžių laiko Merės fantazijos vaisiumi. Tik ar tikrai ji nepažįstamoji? Tai skaidrus ir jaukus filmas, kuriame gražiai ir vaikams suprantamai pateikiama gyvenimo ir mirties tema bei supinami skirtingi animacijos stiliai. (6/10)

„Begalybės baseinas“ (angl. „Infinity Pool“, rež. Brandon Cronenberg / Kanada, Kroatija, Vengrija) (Berlinalės specialioji programa) – ko gero, vienas keisčiausių šiemetinės Berlinalės filmų. Jo centre atsiduria rašytojas Džeimsas Fosteris (akt. Alexander Skarsgård) su žmona Em (akt. Cleopatra Coleman) besimėgaujantis atostogomis saloje. Tačiau pažintis su Gabi (akt. Mia Goht) ir Albanu (akt. Jalil Lespert) Baueriais Džeimsą įsuka į netikėtų, keistų, pavojingų įvykių sūkurį ir supažindina su, švelniai tariant, labai savotiška salos teisingumo sistema, kai tenka rinktis – arba egzekucija, arba, jei išgali, mirties bausmė tavo klonui. Pajutę galimybę išvengti atsakomybės kompanija vis toliau ir akiplėšiškiau peržengia bet kokias ribas, o Džeimsas ima jaustis užspeistas ir nebegalintis ištrūkti. Filmas bando kvestionuoti nebaudžiamumo suvokimo ir įtakos žmogaus elgesiui momentą, tačiau neišlaiko vienodos įtampos, o pabaigoje jau ir visai nuvėsta, bet makabriški žaidimai vis tik palieka įspūdį. (6/10)

Vasario 24 d., penktadienis

„Kol baigsis naktis“ (vok. „Bis ans Ende der Nacht“, rež. Christopher Hochhäausler / Vokietija) (konkursinė programa) – Po priedanga dirbantis policininkas Robertas (akt. Timocin Ziegler), turintis įgyti internetinio narkotikų prekeivio pasitikėjimą, privalo suvaidinti savo santykius su transmergina Leni (akt. Thea Ehre). Pažiūrėjus šį filmą susidaro įspūdis, kad norėta susukti kažką per daug gudraus, kas vis tik neatsiskleidė ekrane. Apskritai jis labiau primena detektyvinio serialo santrauką, o ne atskirą filmą su išplėtota siužetine linija ir atskleistais personažais. Aktorių vaidyba sunkiai įtikina, siužetas stokoja logikos, personažų santykiai pateikiami kažkaip pernelyg komplikuotai ir suveltai. (5/10)

„Adamant“ (pranc. „Sur l’Adamant“, rež. Nicolas Philibert / Japonija, Prancūzija) – dokumentinis filmas apie „Adamantą“ – unikalų, laive įrengtą dienos centrą, skirtą psichikos sutrikimų turintiems suaugusiems. Į šį Senoje plūduriuojantį laivą susirinkę pacientai piešia, muzikuoja, dainuoja, gamina maistą, žiūri filmus, parduoda savo gaminius, bendrauja tarpusavyje. Tai skaidrus ir nenuobodus pasakojimas apie šių žmonių kasdienybę ir būdą gyventi kiek įmanoma pilnavertišką gyvenimą (6/10)

„Sirena“ (angl. „The Siren“, rež. Sepideh Farsi / Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Belgija) („Panorama“) – animacinis filmas, kartu ir realistiškai, ir meniškai pasakojantis apie 1980 m. prasidėjusį Irako – Irano karą. Filmo centre atsiduria keturiolikmetis Omidas, gyvenantis naftos metropolyje Abadane – po to, kai vyresnysis brolis išvyksta į frontą, o mama su mažesniais vaikais iškeliauja ten, kur saugiau, Omidas nusprendžia likti su seneliu, ožka ir savo koviniu gaidžiu Šerchanu. Nors Omidas veržiasi paskui brolį, netrukus supranta, kad ir apsuptame mieste reikalinga pagalba – taip jis tampa maisto išvežiotoju ir ima kurti planą, kaip evakuoti dalį gyventojų. Animacija minimalistinė, bet nebanali, dominuoja ryškios grynos, spalvos, kurios, siekiant sustiprinti įspūdį kartais yra nerealistinės. (7/10)

Vasario 25 d., šeštadienis

„Baltas plastikinis dangus“ (vengr. „Műanyag égbolt“, rež. Tibor Bánóczki, Sarolta Szabó / Vengrija, Slovakija) (programa „Susitikimai“ (angl. „Encounters“))– visiškai užburianti, vaizdais ir fantazija pribloškianti anmiacinė distopija, nukelianti 100 metų ateitį. Žemės resursai galutinai išnaudoti, vienintelis derlingas šaltinis, kur galima auginti maistą – žmogaus kūnas, kuris, sulaukus 50 metų amžiaus tampa miesto nuosavybe. Tačiau gydytojo žmona, niekaip negalinti susitaikyti su sūnaus netektimi, būdama vos 32-ejų, pasisiūlo savanoriškai implantacijai. Nors idėja žmogaus kaip energijos šaltinio toli gražu nėra nauja, vis tik ši animacinė fantazija pribloškia konceptu, grafika, spalvomis. Animacija realistinė, tačiau aplinkos detalės, visas tas ateities Budapeštas ir nualinti peizažai už jį gaubiančio gaubto, palieka stiprų įspūdį. Galima gal tik papriekaištauti, kad personažų apranga niekuo nesiskiria nuo dabartinės (kas mažai tikėtina), bet tai, kad ir po 100 metų egzistuos Budapeštas, o jo gyventojai kalbės vengriškai, teikia vilčių. (9/10)

„Moteris“ (pranc. „Femme“, rež. Sam H. Freeman, Ng Choon Ping / Didžioji Britanija) („Panorama“) – stipri ir kartu jautri keršto istorija, kurios centre atsiduria drag artistas Džiulsas, naktiniame klube persikūnijantis į įspūdingąją Afroditę ir tapęs homofobiško išpuolio auka. Tačiau savo skriaudikui Džiulsas atkeršija itin originaliai – jį suvilioja. Filmas puikiai išlaiko įtampą, nes pagrindinis personažas nuolat balansuoja ant labai plonos ribos. Tuo pačiu parodomos ir homofobijos šaknys – visuomenėje ar tam tikruose jos sluoksniuose, kur dominuoja toksiškas maskulinizmas, kur iš vyrų reikalaujama mačizmo, kur homoseksualumas ir transvestizmas smerkiams kaip vyriškos lyties pažeminimas, agresijos demonstravimas yra vienintelis būdas išlikti – net jei ta agresija iš esmės yra nukreipta prieš save patį – ar tai, kas esi, bet negali pripažinti. Nuosekliai plėtojamą įtampą dar sustiprina ir puikus garso takelis. (7/10)