Berlinalė 2020. Festivalio dienoraštis. I dalis

Berlinalė 2020. Festivalio dienoraštis. I dalis

Vasario 20 d. prasidėjo 70-asis – jubiliejinis – tarptautinis Berlyno kino festivalis. Ir nors šią gražią datą ir gražią kino šventę apkartino išvakarėse Hanau įvykęs teroro išpuolis, Berlinalė startavo ir jau gerokai įsibėgėja.

Naujieji festivalio vadovai – Mariette Rissenbeek ir Carlo Chatrianas – sako, kad Berlynas ir Berlinalė yra neatskiriami vienas nuo kito. Tas tiesa, net jei festivalio vadovai galbūt labiau turėjo omeny dinamiškumą ir atvirumą – miesto ir renginio dvasią – o praktiškai tai pasireiškia galbūt kiek proziškesnėmis detalėmis, tokiomis kaip neveikianti artimiausia metro stotis, iškraustyta čia pat buvusi kavinė ar remontuoti uždaryta buvusi restoranų erdvė. Smulkmenos, tačiau iš jų ir susideda kasdienybė – ypač jei tai festivalio kasdienybė, kur kiekviena minutė tarp seansų yra neįkainojamos vertės.

Tačiau grįžkim prie esmės. Berlinalė, anot C. Chatriano, yra atvira tiek pripažintiems kino kūrėjams, tiek jauniems talentams, tad plati jos programa kaip ir kasmet yra įvairi ir marga. Trumpai apžvelkime, ką per pirmąsias dienas pavyko pamatyti.

Vasario 20 d.

„Minamata“ (Berlinalės specialioji programa) – įrodymas, kad Johnny Deppas gali vaidinti ne tik pagarsėjusį kapitoną Džeką Sperou. Šiame filme jis įkūnija amerikiečių fotografą W. Eugene’ą Smithą, kurio šokiruojančios dokumentinės nuotraukos padėjo atskleisti Minamatos kaimelio Japonijoje nuodijimą gyvsidabriu. Kita vertus, nors J. Deppas ir labai stengiasi, kartais šmaikštuolis Džekas išlenda ir čia – juolab, kad galima įžvelgti ne vieną paralelę – pradedant tiek abiejų jų polinkiu į stiprų alkoholį, tiek tuo kad J. Deppas vėl vaidina kartu su Billu Nighy. Vis tik nieko nežinantiems apie Minamatos tragediją šis filmas, pateiktas Dovydo prieš Galijotą kovos forma, gali tapti visai nebloga mokomąja medžiaga. 6/10

„Viena iš tūkstančio“ (isp. „Las mil y una“) („Panoramos“ programa) – septyniolikmetė Iris žaidžia krepšinį ir leidžia vasaros dienas su broliu ir pusbroliais. Tuomet ji kaimynystėje pastebi išskirtinę merginą Renatą, apie kurią sklinda įvairios kalbos. Netrukus jiedvi susipažįsta ir pradeda laiką leisti kartu. Tiesą sakant, taip ir neaišku, apie ką šis filmas – apie meilę krepšiniui? Paauglystės seksualines patirtis? Savęs ieškojimą? Apie viską po truputį? Greičiausiai taip, nes beveik nė viena užkabinama tema nėra gerai išvystyta, o pašalinių reikalingumas tampa abejotinas. Tad dvi valandos beprasmio slankiojimo gatvėmis tikrai yra gerokai per daug ir visiškai neįdomu. 2/10

Kadras iš filmo „Minamata“ / © Larry D. Horricks

Vasario 21 d.

„Įsibrovėlis“ (isp. „El prófugo“) (konkursinė programa) – Inesa bando atsigauti po tragiškos patirties. Tačiau filmus įgarsinanti ir chore dainuojanti mergina neranda ramybės – ją ne tik kamuoja košmarai, bet ir persekioja keisti garsai bei net žmogaus ausiai negirdimi virpesiai ir trukdžiai. Maža to – Inesa nebežino, kuo pasitikėti – ar ją supantys žmonės iš tiesų linki sielos ramybės ir siekia ją apsaugoti, o gal kaip tik – jie siekia ją galutinai išmušti iš pusiausvyros? Originalus, seksualus, netikėtų sprendimų pilnas filmas, kuriame labai daug žaidžiama sapno / haliucinacijos ir realybės lygmenimis bei nevengiama juodojo humoro. 6/10

„Norėjau pasislėpti“ (it. „Volevo nascondermi“) (konkursinė programa) – Tonis augo globojamas šveicarų šeimos, tačiau kuo toliau, tuo labiau reiškiantis jo psichinei ligai, globėjai jo atsisako ir Tonis deportuojamas į Italiją. Čia jis tai gydomas psichiatrinėse ligoninėse, tai paliekamas likimo valiai, kol galiausiai atranda savo talentą tapyti – taip kvaišelis Tonis tampa menininku Antonio Ligabue, jo paveikslai eksponuojami netgi Romoje, o jis pats gali sau leisti nemenką prabangą – ir net pasvajoti apie vedybas. Šią juostą galimą pagirti už puikų kameros darbą, spalvas ir kadrų kompoziciją, garso takelį ir stiprią Elio Germano vaidybą bei neįtikėtiną transformaciją. Tačiau pats filmas neišsiskiria iš biografinių juostų ir po pirmų dešimties minučių jau tampa nuobodus. 4/10

„Ašarų druska“ (pranc. „Le sel des larmes“) (konkursinė programa) – Philippe’o Garrelio mačistinis filmas apie vaikiną, kuriam moterys egzistuoja dėl vieno vienintelio tikslo – seksualinių santykių. Lukas atvyksta į Paryžių laikyti egzamino amatų mokykloje ir stotelėje susipažįsta su Džemila. Vėliau jo gyvenime atsiranda dar ne viena moteris ir Lukas jaučiasi visai neblogai, draugaudamas su viena, bet visada turėdamas „atsarginį variantą“. Bet ji tiesiog pašėlsta, kai merginos atsisako su juo permiegoti, pastoja ar praktikuoja tokį patį gyvenimo būdą kaip ir jo paties. Dar vienas juodai baltas P. Garrelio filmas apie nesubrendusį ir atsakomybės vengiantį vaikiną (prancūzai tai įvardija „tikrosios meilės paieškomis“), nors ir pakankamai gražia nufilmuotas, nepalieka didesnio įspūdžio, o #MeToo kontekste atrodo netgi truputį įžeidžiančiai. 4/10

Kadras iš filmo „Įsibrovėlis“ (isp. „El prófugo“) / © Rei Cine SRL, Picnic Producciones SRL

Vasario 22 d.

„Pirmoji karvė“ (angl. „First Cow“) (konkursinė programa) – XIX a. Oregone atsiduria ne tik aukso ieškotojai, bet ir virėjas Figovitzas, kurį likimo keliai suveda su besislapstančiu kinu King Lu. Jiedu suvienija jėgas, kad kartu prasuktų sėkmingą verslą – ar kažką panašaus. Juolab, kad visai pašonėje turtingas žemvaldys didžiuojasi pirmąja karve. Galima sakyti, režisierė Kelly Richardt pateikia istoriją apie kapitalizmo kūrimosi Amerikoje pradžią. Juosta gražiai nufilmuota, tačiau lėta ir nuobodi, nestokojanti ilgų tylos momentų, cikadų čirpimo ir ilgesingų žvilgsnių į laužo ugnį. 5/10

„Užrašas didžiosiomis raidėmis“ (rum. „Tipografic majuscul“) („Forumo“ programa) – Radu Jude naujausias filmas pasakoja apie 1981 m. socialistinėje Rumunijoje ant tvorų ir sienų atsiradusius prieš Ceauşescu režimą nukreiptus užrašus. Bylą imasi tirti saugumas. Pats filmas, paremtas pjese ir autentiškais saugumo bylos įrašais, yra labiau teatras nei kinas, tačiau forma pakankamai įdomi – dokumentiniai kadrai komponuojami su statiškomis scenomis ne tik (ar ne tiek) papasakoja šio neįtikėtinai akiplėšiško (tuometinės Rumunijos visuomenės) požiūriu „nusikaltimo“ istoriją, kiek parodo ir perteikia to laikmečio režimo atmosferą. 6/10

Kadras iš filmo „Užrašas didžiosiomis raidėmis“ (rum. „Tipografic majuscul“) /© Silviu Ghetie

„Aukštžemė“ (angl. „High Ground“) (Berlinalės specialioji programa) – itin gražiai nufilmuotoje juostoje susipina kolonialistų ir Australijos čiabuvių likimai. Nedidelio aborigenų berniuko Gutjuko šeima buvo išžudyta, o jis pats atsidūrė baltųjų įkurtoje misijoje. Tačiau gyvas išlikęs Gutjuko, baltųjų vadinamo Tomiu, dėdė Bayvara palnuoja atkeršyti už žudynes atsakingiems baltiesiems. Gutjukas tampa jų tarpininku ir vertėju. Filmas perteikia tiek Australijos gamtos grožį, tiek baltųjų žiaurumą, tiek skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimą, tiek kolonializmo absurdiškumą. 7/10

„Laikas medžioti“ (kor. „Sa-nyang-eui-si-gan“) – po „Parazito“ triumfo Pietų Korėjos kinas išgyvena didžiulį pakilimą ir susidomėjimo bangą. Sung-hyun Yoono kūrinys dar kartą patvirtina, kad šios šalies režisieriai geba kurti tikrai neblogus trilerius. „Laikas medžioti“ pasakoja apie keturių jaunų vaikinų suplanuotą nelegalaus kazino apiplėšimą. Ir nors kai kurie iš jų svarsto, kad geriau jau iš anksto nusipirkti antkapius, nei leistis į tokią avantiūrą, Džun-seokas įkalba „paskutinį kartą“ imtis tokio darbo. Deja, nuogąstavimai pasitvirtina, kai draugams ant kulnų ima minti nuožmus ir nenumaldomas žudikas. Tad neilgai besidžiaugę sėkme vaikinai patys pasijunta medžiojami. Juosta sugeba išlaikyti tiek įtampą, tiek lengvą toną. Su gera doze veiksmo ir gausiomis šaudynėmis šis katės – pelės žaidimas post-kapitalistiniame Seule „susižiūri“ tikrai neblogai. 7/10

Kadras iš filmo „Laikas medžioti“ (kor. „Sa-nyang-eui-si-gan“) / © UNION INVESTMENT PARTNERS, LITTLEBIG PICTURES, SIDUS

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles