Žvaigždžių karai V: Imperija kontratakuoja

Po stulbinančios sėkmės, kurios niekas nesitikėjo, ir populiarumo bangos, nusiritusios per visą pasaulį (kas atitinkamai pasireiškė ir pinigine išraiška), savaime suprantama tapo tai, kad „Žvaigždžių karai“ turi sulaukti tęsinio. Ilgai nebuvo ko delsti, ir antroji kosminės epopėjos dalis – V-asis epizodas „Imperija kontratakuoja“ pasiekė kino ekranus. Tačiau jei pirmieji „Žvaigždžių karai“ buvo nuo pradžios iki pabaigos George‘o Lucaso kūdikis ir fantazijos vaisius, tai šįkart tiek režisūra, tiek scenarijaus rašymas buvo patikėti ne jam. Scenarijus, žinoma, rėmėsi originaliomis G. Lucaso idėjomis, tačiau ekranui jį pritaikė Leighas Brackettas ir Lawrence‘as Kasadanas, o režisieriaus kėdėje G. Lucasą pakeitė Irvinas Kershneris. Apdovanojimų ir nominacijų prasme V-asis „Žvaigždžių karų“ epizodas gana smarkiai atsiliko nuo savo pirmtako tačiau vis tiek įvertinimo prasme skųstis nebuvo dėl ko – filmas pelnė šešiolika įvairių apdovanojimų ir dar septyniolikai buvo nominuotas, tarp laimėjimų atsidūrė ir Oskaro statulėlė už geriausią garso montažą ir specialus apdovanojimas už vaizdo efektus.

Nors sukilėliams, perėmusiems slaptus brėžinius, pavyko sunaikinti vieną pavojingiausių Imperijos ginklų „Mirties žvaigždę“, atokvėpio, o tuo labiau pergalės, kol kas tikėtis negalima. Imperija nuožmiai persekioja sukilėlius ir bando susekti, kur įsikūrusi jų slapta bazė. Dartas Veideris (akt. David Prowse) dvigubai suintensyvina spaudimą ne tik dėl to, kad siekia smogti atsakomąjį smūgį, bet ir dėl to, kad jaučia, jog atradęs sukilėlių būstinę atras ir jaunąjį Luką Skaivokerį (akt. Mark Hamill). Imperatorius per interaktyvų pokalbį atskleidžia Dartui Vederiui, kad Lukas Skaivokeris yra Anakino Skaivokerio sūnus, ir dar nevėlu jį palenkti į Tamsiąją Galios pusę. Tuo metu sukilėliai, vadovaujami princesės Lėjos (akt. Carrie Fisher), įrengė bazę ledo planetoje Holte. Lukas ir Hanas Solo (akt. Harrison Ford) kartu su Čiubaka taip pat kaunasi jų gretose. Tačiau Haną, neabejojantį savo žavesiu, ilgainiui ima erzinti princesės Lėjos pabrėžtinai demonstruojamas šaltumas ir abejingumas jo atžvilgiu, tad jis nusprendžia, kad su sukilėliais jam jau nebe pakeliui ir kartu su Čiubaka ruošia „Tūkstantmečio sakalą“ kelionei. Hano planai kiek pasikeičia, kadangi imperija aptinka sukilėlių bazę ir surengia atsakomąjį išpuolį. Per šią sumaištį bendražygių keliai išsiskiria – Lukas, paklausęs Obio Van Kenobio (akt. Alec Guinness) kartu su R2D2 išskrenda ieškoti didžio džedajų mokytojo meistro Jodos, o Lėja, Hanas, Čiubaka ir C3PO stengiasi pabėgti nuo Imperijos siųstų persekiotojų.

Jei pirmoji „Žvaigždžių karų“ dalis „Nauja Viltis“ buvo bomba, savo originalumu ir iki detalių apgalvota fantazija supurčiusi kino pasaulį, tai „Imperija kontratakuoja“, to, žinoma nebegalėjo padaryti, tačiau dėl to netapo mažiau laukiama ar blogesnė – tai tiesiog dar viena proga išvysti pirmoje dalyje jau pamėgtus personažus, sužinoti keletą jų biografijų ir charakterių detalių bei išvysti keletą naujų veidų.

Svarbiausio dalyko, kas paaiškėja šioje „Žvaigždžių karų“ dalyje, neatskleisiu, jei kartais vis tik pasitaikytų kas nors, kam šita kosminė odisėja yra iš tos serijos filmų, apie kuriuos šimtą kartų kalbėta, tačiau nė karto nėra matyta. Tačiau galima pastebėti ryškų progresą trikampio Lukas – Lėja – Hanas atžvilgiu. Iš esmės tai klasikinis variantas (matomas kad ir „Operos fantome“) Lėja yra tarp dviejų kandidatų – gero, bet gal kiek nuobodoko Luko ir gal ir ne tokio gero (o jei atvirai – tai ir gerokai velnių prišveitusio) Hano Solo. Jei akimirką užmiršime tai, kas paaiškėja VI-ajame epizode, teisingas pasirinkimas būtų Lukas, bet… kaip ten sakoma, širdžiai neįsakysi, o nuo neapykantos iki meilės – tik vienas žingsnis.

Kitas dalykas, kuris praktiškai iš karto krenta į akis – antroji „Žvaigždžių karų“ dalis yra pastebimai linksmesnė už pirmąją. Daugiau juokelių dialoguose, daugiau smagi situacijų. Antrojoje dalyje taip pat žymiai daugiau veiksmo scenų – jos ne tik gausesnės, bet ir trunka ilgiau. Be to, jei pirmoje dalyje buvo jaučiama didesnė „Žvaigdžių karų“ mitologijos svarba, tai antrojoje plačiau atskleidžiami „Žvaigždžių karų“ filosofijos pagrindai – apie Galią ir visa kita.

Be IV-ajame epizode matytų ir jau pamiltų veikėjų V-ajame epizode žiūrovai sutinka ir keletą naujų. Visų pirma tai meistras Joda – iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip Gizmou ir Golumo senelis. Šis didysis džedajų mokytojas, mėgstantis keistai dėlioti žodžių tvarką sakinyje, iš pradžių elgiasi kaip gerokai kuoktelėjęs žalias trolis ir savo elgesiu išmuša iš pusiausvyros Luką. Dar vienas ryškesnis ir svarbesnis personažas, pasirodantis šioje dalyje yra Hano Solo draugas, kuriuo jis pats nepasitiki Lando Kalerizinas (akt. Billy Dee Williams). Be to, galima išvysti ir keletą naujų kosminės gyvybės formų. Kalbant apie vaidybą, galima pastebėti, kad ji, lyginant su aktorių pasirodymu pirmoje dalyje, yra patobulėjusi.

V-ajame „Žvaigždžių karų“ epizode labiau mėgaujamasi vaizdais, jų kaitos dinamika. Iš vienos pusės – filmas ekspresyvesnis, turintis daugiau judesio – kovų, susišaudymų – scenų, kas daug džiaugsmo suteikė visiems veiksmo filmų gerbėjams, tačiau dėl to gana smarkiai nukentėjo scenarijus. Iš esmės filme be tų minėtų kovos scenų ir Luko treniruočių nelabai ko ir yra – tik filmo pabaigoje reikalai šiek tiek pasitaiso. Vaizdo kokybė nenusileidžia IV-ajam epizodui, filmo vaizdus lydi ta pati pamėgta „Žvaigždių karų“ muzika. Beje, tai pirmasis „Žvaigždžių karų“ filmas, kuriame suskamba atskira Darto Veiderio tema (dar vadinama Imperijos maršu)

„Žvaigždžių karai. Epizodas V – Imperija kontratakuoja“ – tai pirmoje dalyje jau matytų ir pamiltų personažų sugrįžimas. Vienų girtas už daugiau įtraukto veiksmo, kitų peiktas dėl silpnoko scenarijaus, V-asis epizodas šiek tiek pastūmėja įvykius į priekį ir atskleidžia svarbią paslaptį. Be jau pažįstamų veikėjų čia laukia keletas naujų pažinčių. O tai, kad iki filmo pabaigos personažai taip ir nespėja išspręsti vienos svarbios problemos, savaime suprantama, buvo aiški užuomina į dar vieną tęsinį. Kaip pasakytų meistras Joda: „Galia su jumis tebūna!”