Žvaigždžių karai IV: nauja viltis

Star Wars: Episode IV - A New Hope

Seniai seniai, tolimoje galaktikoje… Taigi, viskas prasidėjo seniai seniai, 1977 m., kuomet pasaulis pirmą kartą išgirdo apie džedajus ir Jėgą, šviesos kardus ir blasterius, droidus ir Imperijos pėstininkus. 1978 m. filmas laimėjo šešis Oskarus (geriausios dekoracijos, geriausi kostiumai, geriausias garsas, geriausias vaizdo montažas, geriausi vaizdo efektai, geriausias garso takelis) ir specialų apdovanojimą už geriausius garso efektus (už robotų, ateivių ir kitų padarų „balsų“ sukūrimą), bei buvo nominuotas dar keturiems (geriausias filmas, geriausias antraplanis aktorius, geriausias režisierius, geriausias originalus scenarijus). „Žvaigždžių karai“ tapo apskritai pirmuoju fantastiniu filmu, nominuotu Oskarui geriausio filmo kategorijoje. Filmas iš pradžių buvo pavadintas tiesiog „Žvaigždžių karai“ (angl. „Star Wars“), tačiau vėliau, sukūrus jo tęsinį, pridėta paantraštė ir epizodo numeris. 1980 m. išleidus antrą dalį (V epizodą), po metų į kino ekranus su nauju pavadinimu ir keletu prieš tai iškirptų scenų grįžo ir pirmasis filmas. „Žvaigždžių karai“ ne tik sukėlė masinį viso pasaulio pamišimą dėl jų ir sukūrė originalumu „Žiedų valdovui“ nenusileidžiantį pasaulį, bet ir tapo didžiuliu tramplinu į šlovę pačiam G. Lucasui, iki tol kūrusiam trumpametražius ir dokumentinius filmus – iki „Žvaiždžių karų“, pradėjusių naują erą jo karjeroje, G. Lucasas buvo pastatęs du vaidybinius pilno metro filmus ir labiau garsėjo kaip scenaristas.

Galaktikoje vyksta karas – sukilėliai bando atakuoti dominuojančią tamsos Imperiją. Keliems sukilėlių agentams pavyksta pagrobti itin galingo Imperijos ginklo – kosminės bazės „Mirties žvaigždė“, galinčios lengvai sunaikinti netgi visą planetą, brėžinius. Princesė Lėja (akt. Carrie Fisher) diskelį su brėžiniais įdeda į robotą R2D2. Pačiu laiku, nes nepasydami diplomatinio laivo statuso, įsiveržia Imperijos pėstininkai su tamsiuoju sitų lordu Dartu Veideriu (akt. David Prowse) priešakyje. Tačiau R2D2, lydimam kito droido – C3PO – pavyksta nepastebėtiems pasprukti iš laivo. Vykdydamas princesės Lėjos jam patikėtą užduotį R2D2 keliauja į dykumų planetą Tatuiną. O čia išsipildo C3PO nuogąstavimai, apie tai, kad visa šita misija, apie kurią nuolat „čiulba“ R2D2 gali būti pavojinga – droidus pagauna vietiniai gyventojai džiavos (kurių kalba kažkuo primena dabartinių pimpačkiukų šnektą). Džiavos verčiasi robotų prekyba, tad jau visai netrukus R2D2 ir C3PO parduodami Tatuine gyvenančiam ūkininkui Ovenui Larsui (akt. Phil Brown) ir jo sūnėnui Lukui Skaivokeriui (akt. Mark Hammil). Pamatęs dalį R2D2 ištransliuotos holografinės žinutės Lukas sužino apie princesę Lėją ir apie tai, kad ji siunčia pagalbos prašymą Obiui Van Kenobiui. Pamanęs, kad vietinis keistuolis Benas Kenobis (akt. Alec Guiness) galbūt galėtų ką nors žinoti apie Obį Vaną, Lukas nusprendžia jį aplankyti. Paaiškėja, kad Benas ir yra Obis Van Kenobis, kuris išklausęs princesės Lėjos žinutę ir šiek tiek papasakojęs apie džedajų riterius, bei pamatęs jaunojo Luko užsidegimą pačiam tokiu tapti, pasiūlo jam keliauti kartu ir nugabenti perimtus brėžinius į sukilėlių būstinę. Tačiau Imperijos pėstininkai atsekė droidus iki Tatuino – iš pradžių negalėjęs priimti Obio Van Kenobio pasiūlymo, po brutalaus Imperijos pėstininkų apslankymo dėdės ir tetos namuose viską praradęs Lukas prisijungia prie senojo džedajaus. Tačiau kelionei į kitą planetą jiems reikalingas transportas, tad tarpgalaktiniame bare jie sukerta rankomis su kontrabandininku Hanu Solo (akt. Harrison Ford), kurio kosminis laivas „Tūkstantmečio sakalas“ už nepadorią pinigų sumą yra pasiruošęs keleivius nuskraidinti į Alderaną ar į bet kurį kitą galaktikos kampelį – kur tik šie paprašytų.

Apie „Žvaigždžių karų“ netiesioginę paralelę su „Žiedų valdovu“ (angl. „The Lord of the Rings“) užsiminiau ne tuščiai. Žinoma, kūriniai tiek skirtingi, kad juos vargu ar būtų galima kaip nors lyginti. Nebent pagal užmojo mastą ir didingumą. Būtent G. Lucasas savo fantazija sukūrė pasaulį, savo mastu prilygstantį J. R. R. Tolkieno Viduržemiui. Dar nuostabiau, ko gero, yra tai, kad Viduržemis J. R. R. Tolkien raštuose gimė po ilgų filologijos ir mitologijos studijų metų ir tik, palyginus, gana ilgo laiko pasiekė kino ekranus, o štai G. Lucasas savąją „Žvaigždžių karų“ imperiją pradėjo statyti, galima sakyti, iš nieko ir tiesiai ekrane. Žinoma, ne visai „iš nieko“ – G. Lucaso „Žvaigždžių karuose“ jaučiama tiek fikcinio, tiek realaus pasaulio įtaka. Režisierių įkvėpė tokie filmai kaip Stanley‘io Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (angl. „2001: A Space Odyssey“, 1968 m.), Akiros Kurosawos „Paslėpta tvirtovė“ (jap. „Kakushi toride no san akunin“, 1958 m.), fantastinis serialas „Flash Gordon“ (1954 – 1955 m.), Leni Riefenstahl dokumentinis filmas „Valios triumfas“ (vok. „Triumph des Willems“, 1935 m.), Carlo Gustavo Jungo darbai psichoanalizės ir psichologijos srityse bei Josepho Cambello lyginamosios mitologijos ir religijotyros tyrimai, galiausiai – asmeniniai santykiai su tėvu.

G. Lucaso „Žvaigždžių karų“ pasaulis įtraukia iš karto. Be jokių ceremonijų žiūrovai nuo pat pirmųjų kadrų metami į jau įsisukusių įvykių epicentrą. Galbūt todėl net ir žiūrint šį filmą pirmą kartą atrodo, kad jo personažus pažįsti kelis šimtus metų. Prie to, be abejo, prisideda iš pirmo žvilgsnio nematomas, tačiau nuo pat pirmųjų minučių stipriai jaučiamas mitologinis pagrindas – tai, iš ko yra sukaltas šis kosminis pasaulis.

Taigi, nors, kaip ir sakyta, iš karto apima sunkiai paaiškinamas familiarumo jausmas, iš tiesų IV-ajame „Žvaigždžių karų“ tik susipažįstama su pagrindiniais personažais. Be to iš tikrųjų pasirinktas labai taiklus skirstymas ne dalimis, o epizodais – jie, be abejonės, tarpusavyje yra susiję, tačiau tuo pačiu vieną nuo kito siužeto kontekste skiria nemažas laiko tarpas. Tad iš esmės – tai tik tam tikros laiko iškarpos, momentiniai blyksniai iš begalinio kosminės epopėjos audinio, nusidriekusio per milijonus šviesmečių tiek į ateitį, tiek į praeitį. Jau pats pirmas filmas – IV epizodas – užsimena apie tai, jog daug kas įvyko prieš tai, o pabaiga netgi nelabai diskretiškai sufleruoja apie būsimą tęsinį.

Grįžtant prie personažų galbūt verta paminėti, kad IV-ajame epizode sutinkame pagrindinius pirmosios trilogijos personažus, tačiau sąrašas, toli gražu nėra baigtinis. Taigi „Nauja viltis“ tampa pirmąja pažintimi su ryžtinga ir savarankiška princese Lėja, kuri tapo pavyzdžiu milijonams su „Žvaigždžių karais“ užaugusių mergaičių, simpatišku, nuoširdžiu ir talentingu Luku Skaivokeriu (beje, stebint jo konstravimo ir pilotavimo įgūdžius, kurie, galimas daiktas, yra paveldėti, panašu, kad kurdamas pirmąjį filmą G. Lucasas numatė toli toli į priekį), niurzga materialistu kontrabandininku, bet šiaip – charizmatišku ir šauniu vaikinu Hanu Solo, jo kailėtu bendražygiu vupiu Čiubaka, senuoju džedajumi Obiu Van Kenobiu, droidais – techniniu robotu R2D2, kuris komunikuoja žmonėms nesuprantamais garsais ir šiek tiek primena dulkių siurblį, ir plepiu protokolo robotu humanoidu C3PO. Iš Imperiją šiame filme reprezentuoja daugybė baltųjų pėstininkų, karininkų ir, žinoma, jo tamsioji didenybė Dartas Veideris.

Galima sakyti, kad tris pagrindinius personažus sukūrusiems aktoriams „Žvaigždžių karai“ tapo pirmuoju rimtu filmu, išpopuliarinusiu juos visame pasaulyje. Luką Skaivokerį įkūnijęs Markas Hamillas iki tol vaidino beveik vien televizijos serialuose. Nedaug kuo skyrėsi ir devyneriais metais vyresnio jo kolegos Harrisono Fordo profesinė patirtis, nors jis jau gaudavo antraplanius vaidmenis ne tik televizijos projektuose. Bet jei tiek M. Hamillas, tiek H. Fordas vaidybinius sugebėjimus tobulino gausiuose televizijos projektuose, tai C. Fisher, sukūrusi princesės Lėjos vaidmenį, tuo metu kine buvo, galima sakyti, dar beveik naujokė (prieš „Žvaigždžių karus“ ji filmavosi vos dviejuose filmuose – viename jų būdama keturiolikos). Tad jaunųjų aktorių vaidyba vis tik tuo metu dar nebuvo ištobulinta. Aišku, akivaizdžiai galima jausti, kad daugiausia potencialo ir charizmos iš jų trijų tuo metu turėjo Harrisonas Fordas, nors jo nuolat niurzgantis ir be priežasties piktas Hanas Solo kartais tampa labiausiai erzinančiu šio filmo personažu.

Jei jaunieji aktoriai tuo metu dar tik pradėjo savo profesinę karjerą ir tik bandė atskleisti savo talentą, tai Alecas Guinessas, suvaidinęs senąjį Obį Van Kenobį, savo sugebėjimais sužavi, nepaisant to, kad ekrano laiko jam skirta ir ne itin daug. Aktorius už šį vaidmenį buvo nominuotas Oskarui.

Kalbant apie kitus „Žvaigdžių karų“ aktorius, į akis neišvengiamai krenta detalė, kad daugumai jų teko vaidinti su specialiais kostiumais taip ir neparodant savo tikrųjų veidų. Tokių kaukėtųjų yra gyva galybė – pradedant Čiubaka, R2D2, C3PO, džiavomis, baigiant Imperijos pėstininkais ir pačiu Dartu Veideriu. Beje, įdomu tai, kad jį vaidinęs Davidas Prowse‘as ir įgarsinęs James‘as Earlas Jonesas niekada nesusitiko.

Net ir šiais ištobulinto skaitmeninio vaizdo laikais, „Žvaigždžių karai“ maloniai stebina vaizdo kokybe. Net ir dauguma specialiųjų efektų nerėžia akies, o atrodo kaip čia buvę (žinoma, pasitaiko ir viena kita išimtis). Kameros darbas neblogas, bet kuo nors labai įspūdingu nepribloškia. Šiokių tokių priekaištų galima išsakyti garso montažui. Na o garso takelis, pradedant intro titrais jau yra tapęs klasika ir yra, ko gero, vienas įsimintiniausių per visą kino istoriją.

„Žvaigždžių karai: epizodas IV. Nauja viltis“ – filmas, davęs pradžią visai ilgai epopėjai, vedančiai iš proto jau ne pirmą žiūrovų kartą visame pasaulyje. Filmas iš karto įtraukia į įvykių sūkurį ir sužavi ne tik nutrūktgalviškais nuotykiais, pašėlusiomis kautynėmis ir iki tol dar nematytų kosminių aparatų viražais, bet ir jaučiama stipria mitologija, ant kurios ir laikosi visas „Žvaigždžių karų“ pasaulis ir kuri nuo šio filmo nutiesė plačius kelius tiek ateities, tiek praeities kryptimis.

Nepaprasta G. Lucaso fantazija stebinantis filmas net ir vertinant iš šiuolaikinių pozicijų techniniu atžvilgiu yra sukurtas labai kokybiškai. IV-asis epizodas tapo malonia pažintimi su šios, panašu, begalinės, kosminės epopėjos pagrindiniais personažais bei jau tuomet – 1977 m. – leido tikėtis ne tik tęsinių, bet ir priešistorės. Laikas parodė, kad nuojauta neapgavo. Tad telydi jus jėga!

8.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vytautas / 2015 lapkričio 27

    Aktoriams ir mažiausiai 9 balai. Nepagrįstai numuštas bendras reitingas. Ir išvis – scenarijus – kaip gali būti ne 10 balų???????? Nejuokink.