J. J. Abramsas užaugo ne tik su „Žvaigždžių karais“ (angl. „Star Wars“), bet ir Steveno Spielbergo filmais. Būdamas paauglys kartu su savo draugu Mattu Reeves‘u, kuris taip pat tapo režisieriumi, J. J. Abramsas super 8 juosta jau bandė kurti savo pirmuosius filmus. Būtent taip – nostalgija aštuntajam dešimtmečiui ir S. Spielbergo filmams – dvelkia juosta „Super 8“, kurią J. J. Abramsas pastatė jau būdamas žinomas tokių filmų kaip „Neįmanoma misija 3“ (angl. „Mission: Imposible III“, 2006 m.) ir „Žvaigždžių kelias“ (angl. „Star Trek“, 2009 m.) autorius bei net šešių televizijos serialų kūrėjas.
1979 m. pradžioje mažame JAV miestelyje Ohajo valstijoje gyvenantis paauglys Džo Lambas neteko mamos, kuri žuvo per nelaimingą atsitikimą darbe. Praėjus pusmečiui sielvartas, atrodo, bent šiek tiek atslūgo, ir Džo prisideda prie savo draugo Čarlzo (akt. Riley Griffiths), kartu su kitais draugais – Elis (akt. Elle Fanning), Prestonu (akt. Zach Mills), Keriu (akt. Ryan Lee) ir Martinu (akt. Gabriel Basso) – kuriančio filmą apie zombius. Vieną vakarą išsiruošiama filmuoti atokiau esančioje traukinių stotyje, tačiau befilmuojant Čarlzo juostos sceną, draugai netyčia užfiksuoja tai, ko visai nesitikėjo išvysti, ir tai, kas priverčia juos viską metus kuo greičiau skuosti tolyn. Po šio incidento miestelyje ima dėtis keisti dalykai, o Džo tėtis Džeksonas Lambas (akt. Kyle Chandler), einantis policijos įgaliotinio pareigas, yra tiesiog užverčiamas skundų lavina.
„Super 8“ – tai filmas, patvirtinantis, kas J. J. Abramsas yra puikus imitatorius (jei ne plagiatorius), tačiau kaip savarankiškas kino kūrėjas – visiškai netikęs ir neįdomus (ką tik patvirtino jo režisuota naujausia „Žvaigždžių karų“ dalis „Galia nubunda“ (angl. „Star Wars: The Force Awakens“), tebekelianti ažiotažą visame pasaulyje). J. J. Abramsas puikiai sugeba sužaisti saugiais dalykais, išnaudoti techninę pusę, tačiau jam trūksta drąsos imtis originalių sprendimų – galbūt tai ir yra būtent tas elementas, ko jam trūksta, kad prilygtų tam, ką jis iš esmės bando atkartoti – o šiuo atveju tai buvo S. Spielbergas ir apskritai 8-ojo dešimtmečio kinas. Šis filmas – tai įrodymas, kad neužtenka nostalgintis atkartojant tai, kas jau buvo – reikia įdėti ir dalelę savitumo.
Pažiūrėjus šią juostą belieka apgailestauti, kad forma nugalėjo turinį – nors bendrai filmo atmosferai, dekoracijoms, drabužiams, aplinkos detalėms, skirta išties nemažai dėmesio, atrodo, kad dėl to scenarijus atsidūrė pačioj paskutinėj vietoj ir „Super 8“ tampa kažkokiu neaiškiu kratiniu, suveltu iš a la filmo visai šeimai (ar bent jau jaunesnei jos daliai) ir mokslinės fantastikos. Beje, pirminiame scenarijaus variante to elemento, dėl ko šią juostą dabar galima tupdyti ir į mokslinės fantastikos lentynėlę, iš viso nebuvo. Kita vertus – nelabai jis ir reikalingas: filmo pradžia niekaip nesisieja su pabaiga (pardon, bet plonytės sidabrinės grandinėlės neužtenka), vienas įvykis tiesiog seka kitą, o juos siejantis logikos ryšys toks silpnas ir pritemptas, kad, galima sakyti, tokio iš viso nėra.
Filmo personažai nėra nei labai išplėtoti, nei labai įdomūs. Iš esmės – tai gana standartiniai trafaretiniai personažai – visapusiškai nepriekaištingas (šaunus, nors tuo pačiu ir jautrus, bet neištižęs, na ir dar pakankamai neblogai atrodantis) pagrindinis veikėjas (šiuo atveju – Džo), jo draugas, kuriam genų loterijoje akivaizdžiai pasisekė ne taip gerai, tačiau jis turi šiokią tokią vadovo (ar režisieriaus) gyslelę, angeliškai graži vienintelė kompanijos mergaitė (su kuria, žinoma, būtina pradėti megzti šį tą romantiškesnio), kiek atitolęs ir į darbą pasinėręs tėvas etc. Tiesa, juos stebėti nėra per daug nuobodu – aktorių vaidyba yra pakankamai neblogai, nepaisant daugumos iš jų jauno amžiaus. Gal kiek prasčiau atrodė Čarlzą vaidinantis Riley Griffitsas – jo vaidyba dažnai šiek tiek perspausta, o tekstas tariamas be intonacijos. Tačiau bendrai vertinant aktorių pasirodymas nėra blogas.
Techninė pusė yra, deja, ko gero, stipriausia filmo dalis. Puikus kameros darbas, džiuginantis tiek išmaniu mobilumu, tiek įvairiais rakursais. Garso ir vaizdo montažai atlikti gerai, garso takelis nors ir per daug neįsimenantis prie bendro filmo fono taip pat lipo visai neblogai. Su specialiaisiais efektais akivaizdžiai persistengta, tačiau, pasirodo, tokia ir buvo pradinė užmačia – tai yra savotiška duoklė 8-ojo dešimtmečio filmams ir jų stiliui. Ką gi, akivaizdu, kad šiuo aspektu J. J. Abramasas galėtų daug ko pasimokyti iš Weso Anderseno.
„Super 8“ turėjo būti savotiška duoklė tiek J. J. Abramso paauglystės laikų herojui S. Spielbergui, tiek apskritai to laikotarpio kinui, tačiau galutinis rezultatas yra ganėtinai nuviliantis. Tai yra gražiai ir kokybiškai pastatytas filmas, tačiau atrodo, kad koncentruodami dėmesį į detales filmo kūrėjai tokį dalyką kaip scenarijus visai pamiršo. „Super 8” tik dar kartą patvirtina, kad J. J. Abramsas yra puikus imituotojas ir atkartotojas, puikiai žaidžiantis saugiomis sąlygomis, tačiau neturintis drąsos surizikuoti kokiu nors įdomesniu sprendimu – kas jį ir skiria nuo didžiųjų kino meistrų (kad ir to paties S. Spielbergo).
