Matyti senų filmų ar serialų perdirbinius, keliaujančius į didžiuosius kino ekranus, tikrai nėra kažkokia naujiena. Pastaruoju metu skelbiama tiek daug perdiribinių, kad dauguma net liovėsi reaguoti. Tačiau dar visai neseniai kultinio filmo ar serialo perkūrimas buvo ganėtinai retas reiškinys. Visi „Žvaigždžių kelio“ fanai turėjo savo mylimų herojų vaizdinį, todėl naujas istorijos variantas per daug džiaugsmo nekėlė. Tačiau galiausiai viskas pasikeitė, kai jie pamatė naują vizualizaciją, pristatytą režisieriaus J.J. Abramso. Taigi pažiūrėkime, kodėl 2009 metais pasirodęs „Žvaigždžių kelias“ buvo toks įdomus.
Turinys
Tą dieną, kai pasaulio šviesą išvydo Džeimsas Kirkas, jo tėvas paaukojo savąją gyvybę, kad išgelbėtų visus žvaigždėlaivio komandos narius ir savo žmoną su sūnumi. Praėjus dvidešimčiai metų nuo tų įvykių Džeimsas – maištaujanti asmenybė, kurio pagrindinis tikslas yra gerai prisiurbt ir įsiversti merginą į lovą. Bet kurią. Galiausiai jam šiek tiek susivokti padeda kapitonas Kristoferis Paikas, vienas Žvaigždžių laivyno vadovų. Džeimsas sutinka išmėginti savo jėgas ir įstoją į Žvaigždžių laivyną, kad taptų vienu Federacijos sergėtoju. Tuomet jis, kartu su kolega vulkaniečiu Spoku, padedami visos žvaigždėlavio „Enterprise“ komandos, privalo sulaikyti įsisiautėjusį ir visas Federacijos planetas norintį sunaikinti keliautoją laiku romulanietį Nero.
Neabejotina, kad J.J. Abramso paskyrimas į režisieriaus kėdę tokiam pretenzingam kūriniui kėlė daug diskusijų. Galbūt dėl to, kad iki to filmo pasirodymo kino kūrėjas savo darbų sąraše turėjo tik trečiąją „Neįmanomą misiją“, o anksčiau kūrė tik televizijos serialus ar televizijos filmus. Visgi, toks sprendimas buvo neabejotinai geras, nes galutinis rezultatas leido jau primirštai franšizei vėl pakelti galvą ir pratęsti istorinę kosmose vykstančią sagą. Nieko nuostabaus, kad filmas pelnė Oskarą ir buvo nominuotas dar trims. Kad ir techniniai, vis tiek Oskarai. Labiausiai džiaugtis reikia dėl to, kad naujojo filmo kūrėjai nepritempinėjo istorijos prie senų filmų ar serialų, tad net jų nemačiusieji jaus tikrai didelį malonumą.
Labiausiai neramu stebėti filmą, greičiausiai, buvo senųjų istorijų gerbėjams. J.J. Abramsas ir jo kūrybinė komanda rado būdą, kaip išnaudoti istoriją, nevelkant praeities šleifo su savimi ir į naująjį pasakojimą, kartu atiduodami duoklę ir originaliajai sagai. Filmo siužetas nėra labai nuvalkiotas, jis šiek tiek painus pradžioje ir sunkiai suprantamas, tačiau galiausiai viskas išsirutulioja į puikią istoriją, papildomą labai greitu veiksmu. Maždaug viduryje filmo viskas galiausiai sustoja į vėžes ir kiekvienas veiksmas tampa aiškus. Po visko išlieka tik vienas klausimas – kodėl Nero laukė 25 metus, kad darytų dar kažką. Jei jums toks klausimas iškilo – pažiūrėkite „Extended“ versiją, kurioje yra kelios iškirptos scenos, gerai paaiškinančios tam tikrus šio blogiečio veiksmus.
Dar šiek tiek grįžtas prie scenarijaus, galima pasidžiaugti, kad filmo veikėjų dialogai nėra nuvalkioti. Jie gyvi, šiek tiek perskirstyti pagal veikėjų rases, bet praktiškai kiekvienas jų gali sukelti mažesnį ar didesnį juoką. Taigi, filme tikrai netrūksta humoro. Patys filmo veikėjai taip pat yra išskirtinai saviti. Nė vienas esminis filmo veikėjas neturi panašių bruožų. Kirkas, Spokas, Sulu, Bounsas, Uhura, Čekovas ar Skotis – visi jie yra saviti, išreiškia tik jiems būdingas emocijas ir parodo skirtingus charakterių bruožus. Tai labai svarbus filmo akcentas, leidžiantis atskirti veikėjus ir susitapanti su vienu ar keliais jų.
Filmo aplinkos tikrai negali nestebinti. Per visą juostą apkeliaujame kelias planetas, nors pagrinde dėmesys skiriamas Žemei ir Vulkanui. Šiame filme dar tenka aplankyti ir ledo planetą, kuri be ledo daugiau kaip ir nieko neturi. Turbūt. Jei neskaitysime monstrų. Bet ji atrodo labai tikrai, lyg būtų nufilmuota viduryje arkties. Na, o kūrėjų akis detalėms taip pat išryškėja ir šios filmo tęsinyje. Nepamirštama ir planetų išorinė išvaizda, vaizdui iš kosmoso. Nors fantastikos elementų tikrai netrūksta, o pats nesu astronomas ar astrofizikas, mane tikrai įtikino kiekvienas erdvėlaivio judesys kosmose, juodosios skylės ar magnetinis debesis prie Saturno.
Techninė pusė
Filme garso takelis yra labai stiprus. Filmo gerbėjai ne šiaip sau teigė, kad garso takelį sukūręs Michaelas Giacchino yra naujasis Johnas Williamsas. Jei pastaroji pavardė nieko nesako, tai duosiu užuominą – „Žvaigždžių karai“. Muzikinės kompozicijos gana gerai papildo „kasdienes“ scenas, tačiau veiksmo scenos yra būtent tos vietos, kuriose visas garso takelis atsiskleidžia ir žvėriškai padidina įtampą. Viena vertus jis susilieja su matomu vaizdu, bet jį kartu ir lengva atskirti, todėl ne vieną kartą filmo metu oda pašiurpo nuo pasitenkinimo.
Specialieji efektai juostoje yra tikrai geri. Nereikia būti labai naiviam, tikintis, jog filmas apie kosmosą turės mažai efektų. Tačiau čia jie yra atlikti ypatingai kokybiškai. Šuoliai su žvaigždėlaiviais, šuoliai iš žvaigždėlaivių, kovos, sprogimai, planetų sunaikinimai. Visi šie dalykai pavaizduoti taip puikiai, kad negali nesimėgauti vaizdais. Vienintelis dalykas, kiek erzinantis visų J.J. Abramso filmų metu ir tapęs režisieriaus skiriamuoju ženklu – šviesos blykstės. Jų čia gerokai per daug, bet išgyventi galima.
Akivaizdu, kad filmo kūrėjai skyrė labai daug dėmesio grimui ir kostiumams. Jau vien pirmosiose suaugusio Kirko pasirodymo scenose matome ypatingai gerai atrodančius ateivius. Kas dedasi vėliau – gali pamatyti kiekvienas matęs filmą, bet bendrąja prasme tiek grimas, tiek kostiumai atrodo nepriekaištingai. Būtent už geriausią grimą filmas ir buvo apdovanotas JAV kino meno ir mokslo akademijos.
Kinematografija filme yra labai gera. Vien dėl kameros darbo ne kartą ima svaigti galva, pats jautiesi įsitraukęs į veiksmą. Nesikuklinama ir smarkiai pasukioti kamerą svarbiose scenose. Tarkim, sena, kurioje „Enterprise“ turėjo išvengti begalės lūženų, atrodė labai gerai, net privertė tvirčiau įsikibti fotelyje. Veiksmas perteiktas labai gerai, nors buvo kelios scenos, kuriose drebančios kameros efektas buvo pernaudotas, t.y. kamera drebėjo taip smarkiai, kad ėmė erzinti.
Aktoriai
Visi pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai pasirodė labai gerai. Nesinori jų kažkaip išskirti. Reiktų paminėti, kad nė vienas vaidmuo netempia Oskaro link, tačiau kaip vasariniam blokbasteriui (koks jis ir buvo), aktorių pasirodymas buvo labai įtikinamas. Kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas aktorius labai skirtingai perteikė savo veikėjus, taip leisdamas kiekvienam žiūrovui rasti sau tinkantį personažą. Už tai reikia padėkoti Chrisui Pine‘ui, Zachary‘iui Quinto, Karlui Urbanui, Simonui Peggui, Johnui Cho ir kiek juokingam Antonui Yelchinui. Kiek silpnesnius veikėjus suvaidino Zoe Saldana ir Ericas Bana, pristatęs pagrindinį juostos blogietį. Šiame filme buvo būtent tas atvejis, kai blogietis buvo mažiau mėgstamas už protagonistus.
Savo epizodinius vaidmenis gerai atliko Winona Ryder, Jennifer Morrison ir Chrisas Hemsworthas. Taip, „Toras“ pasirodė ir šiame filme. Bet labiausiai visus maloniai nustebino savo klasikinį vaidmenį atlikęs Leonardas Nimoy‘us. Jam labai stengtis nereikėjo, nes jis buvo tiesiog tobulai įvaldęs originalųjį Spoką.
Verdiktas
„Žvaigždžių kelias“ yra nepriekaištingai atliktas perdirbinys ir už tai reiktų padėkoti naujųjų „Žvaigždžių karų“ kūrėjui J.J. Abramsui. Jau nuslopusią ir beveik užmirštą istoriją kūrėjas sugebėjo vėl prikelti antram gyvenimui ir jaunajai kartai naujai pristatyti įdomius „Žvaigždžių kelio“ personažus. Geras humoras, gera vaidyba ir žadą atimantys specialieji efektai prikaustė prie ekrano visą filmo rodymo laiką, taip šiek tiek užglaistydami smulkesnes klaidas ar nereikalingas dramas.
