Kadangi V-asis „Žvaigždžių karų“ epizodas nutrūko, galima sakyti, veiksmo viduryje, tęsinio pasirodymas buvo akivaizdus ir neišvengiamas. Šįkart į tarpgalaktinių nuotykių epo režisieriaus kėdę sėdo britas Richardas Marquandas (kuriam šis filmas tapo vienu paskutiniųjų anksti nutrūkusioje filmografijoje) – pirmasis ir kol kas vienintelis ne amerikietis, kuriam buvo patikėta režisuoti „Žvaigždžių karus“. Beje, tai nebuvo pirmoji kandidatūra – iš pradžių režisuoti VI-ąjį epizodą buvo pasiūlyta Davidui Lynchui, tačiau šis atsisakė, kadangi manė, jog „Žvaigždžių karai“ yra išimtinai „Lucaso reikalas“ ir pasirinko kurti „Kopą“ (angl. „Dune“, 1984 m.). Dėl įtempto tvarkaraščio pasiūlymo turėjo atsisakyti ir kitas kandidatas – Davidas Cronenbergas, tuo metu dirbęs prie „Videodromo“ (angl. „Videodrome“, 1983 m.) ir „Tylos zonos“ (angl. „The Dead Zone“, 1983 m.). Tad galiausiai trečias kartas nemelavo ir R. Marquandas sutiko režisuoti naują „Žvaigždžių karų“ dalį.
Prie scenarijaus šįkart grįžo pats George‘as Lucasas, kuris, beje, labai daug prisidėjo ir prie filmo režisūros – tiek daug, kad praktiškai jį būtų galima laikyti antruoju režisieriumi. Apie bendradarbiavimą su G. Lucasu tuomet dar menkai žinomas R. Marquandas yra atsiliepęs taip: „Tai maždaug tas pats, kas būtų statyti „Karalių Lyrą“, Shakespeare‘ui esant gretimame kambaryje“. Savo ruožtu G. Lucasas gyrė R. Marquandą, kaip mokantį gerai dirbti su aktoriais. Tačiau nors tęsinio kūrimas buvo kaip ir savaime suprantamas, vis tik tikrasis pavadinimas ilgą laiką buvo slepiamas, kad niekas iš pašalinių nesužinotų, kas iš tikrųjų filmuojama. Galiausiai pirminis tikrojo pavadinimo variantas buvo „Džedajaus kerštas“, tačiau G. Lucasui nusprendus, kad kerštas nėra džedajams būdinga savybė, pavadinimas pakeistas į „Džedajaus sugrįžimą“.
Po to, kai sukilėliai sunaikino „Mirties žvaigždę“, Imperija nenuleido rankų ir slapta ėmėsi statyti naują, dar galingesnį ginklą. Pažiūrėti, kaip vyksta naujo ginklo statybos darbai atvyksta Dartas Veideris (akt. David Prowse) – darbų tempas jo netenkina, tad vadovaujantys karininkai privalo didinti apsukas – kadangi netrukus atvyks pats Imperatorius (akt. Ian McDiarmid). Tuo metu Lukas Skaivokeris (akt. Mark Hamill), princesė Lėja (akt. Carrie Fisher), Lando Kalrisinas (akt. Billy Dee Williams), Čiubaka (akt. Peter Mayhew) ir droidai C3PO bei R2D2 atvyksta į Tatuiną, tam, kad iš kosmoso mafijos boso ir skalpų medžiotojo Džabos Hato nagų išgelbėtų vis dar į karbonito plokštę įšaldytą Haną Solo (akt. Harrison Ford). Žinoma, tenka įdėti pastangų, tačiau galiausiai pavyksta įveikti Džabos pakalikus ir sėkmingai ištrūkti. Tada Lukas grįžta į Dagobą pas meistrą Jodą baigti džedajaus mokymo. Tačiau Joda prastai jaučiasi ir tepasako tik tiek, kad Lukui mokymų tęsti nebereikia. Dabar svarbiausia Luko užduotis – stoti į akistatą su Dartu Veideriu – tai vienintelis būdas padėti sukilėliams siekti išsivadavimo iš Imperijos gniaužtų.
Jei IV ir V epizodų įvykius skiria neapibrėžtas laiko tarpas, tai VI-asis vyksta iš karto po V-ojo. Tačiau nors ir, atrodo, savaime suprantama buvo tai, kad draugai negali palikti Hano Solo Džabos nelaisvėje ir atvyks jo išvaduoti, vis tik filmo kūrėjams bent jau iš pradžių tai nebuvo taip jau akivaizdu, kadangi H. Fordas buvo vienintelis aktorius, su kuriuo buvo sudarytas kontraktas tik dėl vieno tęsinio – t. y. vertinant iš dabartinės perspektyvos, buvo visai reali galimybė, kad Hanas Solo taip ir pradings kosminėje begalybėje kažkur tarp V ir VI epizodo arba bus paaukotas VI-ojo epizodo pradžioje. Kiek kitoks likimas nei galutinėje filmo versijoje iš pradžių buvo numatytas ir Lukui Skaivokeriui, nebuvo planuojama rodyti Jodos.
VI-asis „Žvaigždžių karų“ epizodas nelaužo tradicijų ir suteikia progos išvysti dar nematytų planetų, nepažintų gyvybės formų, naujų ar prieš tai tik epizodiškai šmėstelėjusių personažų, transporto priemonių, atskleisti naujas tiesas apie veikėjus. Šioje „Žvaigždžių karų“ gana nemažai laiko skiriama dviem sąlyginai naujiems personažams – Džabai Hatui (labai trumpai matytas IV-ajame epizode) – nesimpatiškam rupūžės ir Češyro katino hibridui, bei Imperatoriui Palpatinui (kuris V-ajame epizode pasirodo tik hologramoje), bandančiam palenkti Luką į Tamsiąją pusę. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka į meškučius panašūs evokai (kurie pagal pirminę idėją turėjo būti vukiai – Čiubakos gentainiai) – tiesa, kai kurie gerbėjai ir kritikai mano, kad jų svarba gerokai pervertinta ir dėl to kiek nelogiška, tačiau G. Lucasas, kurį evokus sukurti įkvėpė Vietnamo karo paralelė, aktyviai gynė šį sprendimą.
Kaip jau minėta – ir kaip ir buvo galima tikėtis – VI-ajame epizode ekranuose dar kartą pasirodo jau pažįstami personažai. Aktoriai trečiojoje dalyje jau „susigyvenę“ su savo kuriamais veikėjais, profesiškai dar kiek paaugę ir patobulėję. Ypač tai pasakytina apie Marką Hamillą, vaidinantį Luką. Beje, VI-ojo epizodo paskutinė scena, po priešistorės trilogijos sukūrimo buvo šiek tiek pakeista – vietoj vieno aktoriaus atsirado kitas, kas vėlgi patiko ne visiems šios epopėjos gerbėjams.
Techniškai VI-asis „Žvaigždžių karų“ epizodas išlaiko panašų lygį kaip ir du jo pirmtakai. Nors vaizdo efektų kokybė gal nežymiai, lyginant su kitomis dalimis, prastesnė, tačiau vis tiek yra pakankamai aukšto lygio. Garso efektai atlikti puikiai, garso takelis – jau nuo pirmos dalies žinomi unikalūs „Žvaigždžių karų“ motyvai. Kameros darbas taip pat geras – ypač įspūdingai nufilmuotos gaudynės Endore.
Kaip ir galima tikėtis, VI-asis „Žvaigždžių karų“ epizodas išsprendė pirmose dviejose dalyse užmintas problemas, sudėliojo pagrindinius akcentus ir atskleidė svarbiausias paslaptis apie personažus, galaktiką ir Galią. Tačiau net ir pamačius paskutinį kadrą, galima nujausti, kad atsisveikinimas ne galutinis – „Žvaigždžių karai“ liko atviri tiek ateičiai, tiek praeičiai, nusitiesusioms ilgais šviesmečiais per visas galaktikas.
