Prieš penkiolika metų, praėjus vos kelioms savaitėms po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių, pasirodžiusi pirma „Zūlanderio“ dalis ėjo maždaug tuo pačiu keliu kaip ir daugelis šiame amžiuje sukurtų komedijų. Savo laiku peiktas ir nuostolingas filmas po truputį įgijo ištikimą auditoriją dėka įdomių veikėjų, smulkmeniško scenarijaus ir cituotinų dialogų – dalykų, kurie interneto laikais yra aukso vertės, – ir filmo kultinis statusas jo kūrėjus ilgainiui neišvengiamai privertė sukurti tęsinį.
Problema ta, kad kuriant tęsinį režisierius, scenaristas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Benas Stilleris elgėsi taip pat, kaip ir daugybės kitų komedijos tęsinių kūrėjai, sukurdamas kažką, kas net iš tolo neprimena originalo. „Zūlanderis 2“ yra nesuvokiamas filmas, prie kurio prisidėję žmonės tarytum specialiai pamiršo, dėl ko pirmoji dalis yra tokia ilgaamžiška ir juokinga, ir net nebandė slėptis nuo fakto, kad praėjus penkiolikai metų tęsinio niekas per daug nereikalavo, o jo kūrėjų karjera neblizga, todėl doleriai šioje vietoje nepamaišytų.
„Zūlanderio 2“ problemos prasideda nuo pagrindinės istorijos, kuri yra taip sujaukta, kad pasakyti, apie ką yra pats filmas, neįmanoma. Jeigu originalas sumaniai derino vyrų modelių pasaulį su Zūlanderio (akt. Ben Stiller) smegenų plovimu, čia tokio paprastumo nerasite. Filmą geriausiai galima apibūdinti kaip Hanselio (akt. Owen Wilson) ir Zūlanderio pastangas išgelbėti pastarojo sūnų nuo sugrįžtančio Mugatu (akt. Will Ferrell), bet tai filmui rūpi galbūt penkiolika minučių.
Visa kita yra konkrečiai tai, ko nenorite, bet galite tikėtis iš pastaraisiais metais pasirodžiusių komedijų tęsinių. Tokie filmai kaip „Žinių vedėjas 2“, „Bukas ir bukesnis 2“ ar „Tedis 2“ pasižymi tomis pačiomis problemomis – ženkliai didesnis biudžetas, dešimtys kelioms sekundėms pasirodančių įžymybių ir scenarijus, kuriame didžiausios pastangos įdedamos bandant kuo protingiau į istoriją įterpti pirmojo filmo dialogus.
Šia prasme „Zūlanderis 2“ yra tragiškas filmas, kurio scenarijų rašė keturi žmonės, pamiršę, kas yra komedija. Jo dialogai susideda arba iš jau minėtųjų bandymų cituoti pirmąją dalį, arba iš nesibaigiančių paruošimų juokeliui, kuris niekada neateina. Filmo dialogai yra nuobodūs ir paviršutiniški, neleidžiantys rekomenduoti jo niekam kitam, ir netgi veiksmo scenos nepadaro jo įdomesniu, nes B. Stilleris jas filmuoja banaliausiu ir mažiausiai pastangų reikalaujančiu būdu.
Visgi manau, kad blogiausia filmo dalis yra ėjimas visiškai priešinga linkme to, kas pavertė „Zūlanderį“ viena geriausių šio amžiaus komedijų. Pirmasis filmas yra kupinas cituotinų dialogų ir originalių idėjų, ir negana to, kad visi šie dalykai kilo iš įdomių veikėjų, jie taip pat yra visiškai nesenstantys.
Tuo tarpu „Zūlanderis 2“ į kiekvieną dialogą įtraukia kažką, kas yra būdinga tik šioms dienoms, ir tai yra aiškiausias įrodymas, jog kūrėjai norėjo pasipelnyti tik greitai ir kuo lengviau. Agresyvus noras į eterį įkišti kuo daugiau garsenybių (kad ir vienadienių) yra geriausias to pavyzdys. Filmo anonse rodomas Justino Bieberio pasirodymas, net jeigu silpnas, yra vienintelis bandymas garsių žmonių pasirodymus pagrįsti bent kažkokia istorija. Dauguma garsenybių filme, be abejo, pasirodė dėl to, kad galėjo paatostogauti Romoje, kurioje vykta filmo veiksmas, todėl per daug jų nekaltinkit.
Teisybės dėlei turiu paminėti, kad „Zūlanderis 2“ nėra blogiausias ar nejuokingiausias visų laikų filmas. Didžiausios jo problemos prasideda scenarijuje, iš kurio tikrai buvo galima išspausti kur kas daugiau. Filmas tiesiog skęsta idėjose, kurios yra išsakomos balsu ar matomos antrame plane, tačiau jos, kaip ir visas filmas, yra tiesiog idėjos be jokio jas pagrindžiančio humoro. „Zūlanderio 2“ absurdiškumas neabejotinai prajuokins ne vieną žmogų, nes nesunku įvardyti vietas, kuriose filmas išnaudojo savo ženkliai didesnį biudžetą, ir jeigu jums patinka klaikiai perspausta komedija, tai atrodys kaip rojus. Visgi realaus humoro čia beveik nėra, vien nesibaigiantis potencialas, todėl juoktis dažnai yra sunku.
Vieninteliai filmą bandantys gelbėti ir jį tikrai praskaidrinantys žmonės yra aktoriai. Apie B. Stillerio ir O. Wilsono gebėjimus žino visi, ir jie savo legendinius veikėjus – kurie šiame filme yra atbukinti dvidešimt kartų daugiau nei originale – įkūnija adekvačiai.
Tačiau filmo stiprybė (jeigu jos yra) kaip ir pirmojoje dalyje slepiasi smulkesniuose veikėjuose bei dar labiau perspaustame madų pasaulyje, kurio istorija čia yra išplečiama visai įdomiai. W. Ferrellas kaip Mugatu bei jo draugę įkūnijanti Kristen Wiig savo veikėjų absurdą pasitinka išskėstomis rankomis ir atrodo kaip vieninteliai su filmo tonu išvien einantys aktoriai. Penelope Cruz savo vaidmenį, įžeidžiantį visas įmanomas žmonių grupes, irgi bando gelbėti iš paskutiniųjų, net jeigu scenarijus to jai neleidžia padaryti. Epizodiniuose ir keisčiausiuose vaidmenyse pasirodę Benedictas Cumberbatchas ar Kieferis Sutherlandas yra susiję su filmo vietomis, kuriose galima juoktis balsu, ir jie prie tokio pasiekimo neabejotinai prisidėjo.
Tačiau filmo išgelbėti nepavyko dėl to, kad jo problemos slypi ne smulkmenose. „Zūlanderis 2“ piktai ignoruoja didžiausius originalo nuopelnus ir beveik kiekvienoje situacijoje ėjo priešinga linkme – pradedant tuo, kad pirmojoje dalyje veiksmas buvo tik prieskonis, o čia filmas tiesiog pereina į blogai išpildomą veiksmo žanrą, baigiant tuo, kad „Zūlanderyje“ veikėjai buvo kvailiai, bet jų juokavimai visad turėdavo įdomesnę mintį, o čia yra rungtyniaujama vien dėl kuo kvailesnio pasisakymo.
Tęsiniuose bandyti kažką naujo dažnai yra net pagirtina. Bet jeigu kuri tęsinį filmui, kuriam ne tik kad nereikia tęsinio, bet kuris kartu yra viena protingiausiai parašytų komedijų pastaruoju metu, taip rizikuoti gali tik turėdamas rimtą priežastį. „Zūlanderis 2“ jos neturėjo ir pirmosios dalies gerbėjams parodė kažką, dėl ko po valandos norėjosi palikti kino salę, ir tai jau galima priimti kaip atvirą įžeidimą.
Komentarai
Šlamštalas