Rinkimų diena 2

Genialusis „Kvartetas I“, arba tiesiog geriausi ir šmaikščiausi mūsų dienų rusų komedijų kūrėjai, kurie nepagaili kritikos visokiausiose sferose, sugrįžta su jų kultinio filmo „Rinkimų diena“ tęsiniu. Keturių satyrikų komanda į režisieriaus kėdę šįkart pasodina „12 mėnesių“ kūrėją Aleksandrą Baršaką, kuriam patikėta vienintelė ir labai atsakinga užduotis – nesugadinti pirmtako vardo.

Apie ką mes čia…

Užsisėdėjęs bevardžio prie Volgos esančio miesto gubernatoriaus kėdėje, Igoris Caplinas jau galvoja apie savo trečią kadenciją šiame poste. Ir, kad jis liktų šiame poste, gubernatoriaus pareigas vis dar atliekantis politikas sukviečia tą pačią komandą, kuri jam padėjo laimėti rinkimus 2007 metais.

Kūrinio vidus

Kiekvienas „Kvarteto I“ filmas – tai tikra šventė rusų kino mėgėjams, kuriems jau nusibodo visokiausios propagandos kupinos Nikitos Michalkovo juostos ar niekingi studijos „Enjoy Movies“ komediniai projektai. Visi jų filmai buvo statomi pagal jų pačių sukurtų pjesių scenarijus, todėl nenuostabu, kad ir pilnametražės juostos susilaukė ne mažesnio susidomėjimo nei jų spektakliai.

Pirmoji šios istorijos dalis pasirodė dar 2007 metais, ir po jos sėkmės žiūrovams buvo pristatyti ne ką mažiau tobuli darbai kaip „Radijo diena“ ir dilogija „Apie ką kalba vyrai?“. Pastarasis netgi sudomino mūsų šalies kino kūrėjus, kurie pristatė visai neseniai nacionalinio pobūdžio perdirbinį „Tarp mūsų, berniukų…“. Tačiau, kaip dažniausiai būna su tęsiniais, jie nepasiteisina, jie nuvilia, jie būna tiesiog nereikalingi. Bet, tik ne šiuo atveju. Vyrai, pailsėję po jų 2013 metais sukurto filmo „Greičiau nei triušiai“, sukūrė puikų ir labai linksmą istorijos pratęsimą, tik, deja, atsargesnį nei pirmtakas.

Antroje dalyje pasirodo visiems puikiai žinoma politologų komanda, kuri pasiryžusi ir vėl į gubernatoriaus kėdę pasodinti vietinį politiką Igorį Capliną. Žinoma, „Kvartetas I“ šiuo atveju neblogai pašmaikštavo ir paleido kritikos strėles į tikrąjį rusų politikos veidą. Tas ypač lietė patį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris nekaip negali atsisveikinti su savo „sostu“. Tačiau, tai tik aisbergo viršūnė, nes puikiai žinoma, jog mažesniuose miestuose vyksta dar ne tokia klounada. Korupcija klesti, o žmonės maitinami absurdiškais pažadais. Na, čia kaip pas mus, kai žadama pakelti minimalią algą iki 1509 litų, o nevispročiai prabalsuoja.

Filmo dialogai nuostabūs. Vien ko vertas pokalbis apie demokratinius rinkimus:

– siūlau pravesti demokratinius rinkimus
– čia kaip? Kas surenka daugiausiai balsų, tas ir laimi?
– na, taip
– tai juokinga, drąsu, grubu.

Ir tokių pasityčiojimų iš rusų rinkimų užkulisių labai daug, tik, deja, atsižvelgiant į šių dienų Rusijos vedama politiką ir tam tikrą žodžio laisvės apribojimą, „Kvartetas I“ turi tenkintis ganėtinai neutraliais juokeliais, kurie pernelyg neužgautų Dūmos ar kokio nors joje esančio politiko. Todėl gauname stereotipiškai atrodantį ir labiau į provincijų daržą nukreiptą kritiką. Tai nėra blogai, tikrai ne, nes visgi galime susidaryti nuomonę, kaip atrodo ir kaimų arba mažų miestelių žmonių pasaulėžiūra ir jų požiūris į rinkimus.

Juosta pastatyta intelektualesniam žiūrovui, o ne tiems, kurie pamatę nuogą krutinę pradeda kvatoti kino salėje kaip nenormalūs ir dar komentuoti. Tai filmas, kurį reikia žiūrėti žmonėms, pasikausčiusiems tiek politikoje, tiek bendrai rusų kultūroje. Daugelis juokelių bus suprantami tik rusams, tačiau net nuo to peržiūra neturėtų nuvilti.

Be geros ir linksmai nuteikiančios temos, kuri pusiaukely nenusibosta, turime dar ir smagius herojus, kurie tikrai neleis nuobodžiauti. Jau iš pirmo filmo žinomi veikėjai sukelia daug šypsenų, daug juoko, na ir, žinoma, nostalgijos.

Visgi sena komanda ir vėl kartu. Tačiau ir nauji herojai atneša filmui gyvybės. Turime ir oligarchų savikritiką, ir jų kvaišų žmonų portretą, tokį stereotipinį, jog net mūsų šalies žinomos taburėtinės fyfos galėtų pavydėti joms bukumo. Ir kiekvienas iš herojų labai smagiai įsipaišo į rodomą istoriją ir siužetinių vingių sūkurį. O nuo to mums yra dar smagiau.

Apibendrinus, galima teigti, jog tai puikus ir tikrai nenuvalkiotas žinomos 2007 metų komedijos tęsinys. Po tokio gaivaus oro gūsio iš rusų komedijų kūrėjų norisi paprašyti, kad jie sukurtų dar ir „Radijo dienos“ tęsinį. Na, o ne už kalnų ir trečioji „Apie ką kalba vyrai?“ dalis, todėl šie metais išties neblogi, bent jau rusų komedijos žanre.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas labai kokybiškas. Kameros darbas, aplinkos rakursų keitimas, gerai pavaizduota taip vadinama „glubinka“ ir joje gyvenantys žmonės. Tačiau, be gražių vaizdų ir linksmai atrodančio siužeto, filme dar buvo ir gera muzika. Tokia nuotaikinga, atspindinti provincijos gyvenimą, jog žiūri ir prisimini senus rusiškus filmus, kai garso takelis sugebėdavo labiau įtraukti nei rodomi vaizdai. Montažas tiek garso, tiek vaizdo – be priekaištų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ filmuose, visa ketveriukė ir vėl susirinko mus linksminti. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Leonidas Baracas, suvaidinęs kuklaus Liošos vaidmenį. Rostislavas Chaitas atliko smagų Slavos vaidmenį, o Aleksandras Demidovas įkūnijo Sašą. Tačiau, pats fainiausiais ir labiausiai nurautas personažas priklauso Kamiliui Larinui.

Be šių smagių vyrukų jų kompanijoje atsirado ir tokie žinomi komedijų veidai kaip Maksimas Vitorganas, Michailas Efremovas, Janas Capnikas ir Andrejus Smoliakovas. Visi jie irgi susižiūri gana smagiai.

Verdiktas

„Rinkimų diena 2“ – labai taiklus ir nevarginantis žinomos 2007 metų komedijos tęsinys, kuriame ir vėl susirinko visa sena „Kvarteto I“ komanda, sugebanti vien dialogais ir situacijų pateikimų pralinksminti net ir didžiausią paniurėlį. Antra dalis neblogai sukritikuoja provincijoje vykstančius rinkimus, kurie glaudžiai susiję ir su Dūmos valdžia, parodo „tamsių“ žmonių požiūrį į rinkimus ir, galiausiai, satyros forma paaiškina, kodėl Rusiją suvokti protu neįmanoma. Be to, filmas žavi savo lengvu turiniu, smagiais veikėjais ir puikiai parinkta muzika.