Romantiškiausias metų savaitgalis praėjo, tačiau romantiniai filmai vis dar šturmuoja mūsų kinus. Jų tikrai pasirodys dar ne vienas, tad mums tereikia nusiteikti įvairaus tipo filmams – geriems, blogiems, skystiems, tačiau vis bandantiems išspausti vieną kitą ašarą peržiūrų metu. Ir galbūt vieni jų privers ašaroti, o kiti tiesiog leis pasimėgauti gražiais vaizdais ir žmonių santykiais. Dabar didžiuosiuose kino ekranuose pasirodo dar vienas filmas, kuris bandys užkariauti žiūrovų širdis – „Klausyk širdies“.
Turinys
Nedideliame prie ežero esančiame miestelyje gyvenantis Trevisas susipažįsta su naująja kaimyne Gabe. Ir nors pradžioje jų santykiai yra labai kaimyniški (noras stebėti degantį kaimyno namą), labai greitai tai pakinta į karštą ir liepsnojančią meilę. Tačiau kiekvienas žmogus turi daryti savo pasirinkimus ir šiai meilės istorijai lemta išgyventi labai daug kliūčių, patirti daug iššūkių ir žmogiškų klaidų.
Išgirdęs, jog koks nors romantinis filmas yra kurtas pagal Nicholo Sparkso romaną, daugiau ar mažiau susidarai įspūdį, koks bus tas filmas. Na, o tada galutiniam vaizdui susidaryti padeda ir filmo anonsas. Paprastai tai būna lengvai nuspėjamas, lėkštas, klišėmis apipintas darbas, kuris jau viduryje verčia kišti smilių į burną. Prie to dažniausiai dar prisideda ir tipinis dviejų žmonių montažas filmo plakate. Ir artėjant šio filmo premjerai gavome viską, ko tik galima tikėtis – atrodytų, viską parodantį anonsą ir standartinį plakatą su dviem žmonėmis.
Įdomu tik tai, kad visos šie jau išvardinti punktai sufleravo į eilinę romantinę dramą, kurioje, kaip ir priklauso N. Sparkso romano ekranizacijai, pabaigoje kažkas galiausiai ir užsilenks. Bet nutiko visiškai priešingai. Turbūt ne kartą esu minėjęs, jog knygos nėra svarbu (vertinant filmus), tai žiūrint iš šios perspektyvos, po viso filmo likau gana smarkiai nustebintas. Taip, filmo scenarijus ganėtinai juokingas, istorija apipinta klišėm kaip Tutanchamono mumija audeklu, o žiūrovų simpatijų žvejyba pigiais triukais yra tokia akivaizdi, kad net baisu. BET. Taip, šioje pastraipoje yra ir „Bet“. Kad ir kaip būtų keista, filmas sugeba kelti ne tik atgrasias, bet ir visai malonias emocijas.
Kad ir koks silpnas scenarijus bebūtų, jis sugeba nustebinti. Pirmiausia tuo, kad filmo anonsas leidžia susidaryti visai kitokį įspūdį apie filmą. Na, bent jau apie antrąją filmo dalį. Tam tikri siužeto vingiai, jei juos galima taip pavadint, tikrai sugebėjo nustebinti. Galbūt todėl, kad tai nelabai tipiška N. Sparkso istorijoms. Bet kuriuo atveju, tai kiek palengvino filmo peržiūrą. Taip pat, buvo išvengta tipinio romantinių filmų siužetinio „vingio“, kai po laimingos istorijos išlenda kažkokia problema ir kažkuris iš veikėjų įsižeidęs pabėga, o vėliau visi vėl susibėga. Ir tada, gyvena ilgai ir laimingai. Čia viskas pasakojama kiek kitokiu kampu. Šiek tiek daugiau buvo skirta laiko ir paties filmo veikėjams.
Jei plėtojantis labiau, tai beveik visi esminiai filmo veikėjai turėjo laiko perteikti save. Tikrai ne istoriją, nes apie jų praeitį, kodėl jie taip elgiasi, kaip elgiasi ir panašiai, nesužinome nieko. Bet bent jau filmo metu atskleidžiamas jų charakteris, parodomos asmenybės, o tai leidžia suvokti, iš kur ta meilė. Ir tai yra visai neblogai. Buvo net keli antraplaniai veikėjai, kurie turėjo progą ne tik kaip beveidžiai siluetai, o išties kažką duoti filmui. Ir nors daugumos veikėjų dialogai labai skysti, bet kuriuo atveju jie nekelia didesnio pasipiktinimo.
Tiesa, vienas dalykas keliauja iš vienos N. Sparkso romanų ekranizacijos į kitą, nesvarbu, kas režisuotų filmus. Tai beprotiškai gražiai pateikiamos aplinkos ir, ypatingai, gamta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar filme naudojama labai ryški spalvų paletė, nesiliaujama žaisti su kraštovaizdžiu tiek dieną, tiek naktį. Jei dažniausiai tai yra vienintelis geras dalykas filme, tai šįkart – vienas iš kelių.
Bandymas juostoje įterpti humorą pasiteisina tik iš dalies. Buvo tokių situacijų, kurios susižiūrėjo tikrai neblogai, galbūt sukėlė norą vieną ar kitą kartą nusišypsoti. Tačiau dažniausiai humoras buvo labai kasdienis ir šabloninis, nė kiek nenustebinantis ir mažai žavintis. Galiu beveik garantuoti, kad daugumai mintyse kai kurie dialogai tiesiog patiems susidėlios, net su juokeliais, jei esate matę bent kelis panašaus tipo filmus. Nuspėjamas humoras yra antras pagal prastuma. Prasčiau būtų tik kvaili Adamo Sandlerio juokeliai.
Techninė pusė
Ir nors vienas svarbiausių dalykų tokiuose filmuose yra kažkaip pakerėti sugebantis garso takelis, čia ši proga praleidžiama. Net neabejoju, kad stebėti žvaigždes ar saulės spindulius, žaidžiančius ežero paviršiuje, būtų gerokai įspūdingiau su labiau įsimintinu garso takeliu. Na, o dabar reikia tenkintis tiesiog fone skambančia blankia muzika, kurios neįmanoma atsiminti.
Operatoriaus darbas filme ganėtinai įprastas. Tiksliau, toks, koks būdinas 95 procentams romantinių dramų. Tik viena scena, kurioje buvo rodoma avarija, atrodė gana neblogai. Sulėtintas smūgis, stiklai ir į prietaisų skydelį atsitrenkiantis mobilusis. Kaip romantiniam filmui, gana teisingai išnaudota sulėtinto veiksmo technologija.
Vaizdo montažas tikrai neblogas. Net galėčiau sakyti, geras. Didžio dalis filmo scenų sudėliotos teisingai, parenkamas puikus koloritas. Kažko ypatingo apie garso montažą pasakyti negalėčiau.
Aktoriai
Labai jau skambiai „naujuoju Holivudo geidžiamu jaunikiu“ vadinamas Benjaminas Walkeris parodė stebėtinai gerus vaidybos sugebėjimus. Iš anonso buvo labai sunku suprasti, ar jis sugebės išlipti iš per daug išraiškų nereikalaujančios fantastikos rėmų. Ir, pasirodo, sugeba. Nuo „Abraomo Linkolno: vampyrų medžiotojo“ jo sugebėjimai atlikti vaidmenis tikrai patobulėjo. Savotiškai šarmingas vyriškas pasirodymas. Jo partnerė ekrane Teresa Palmer niekada negarsėjo gebėjimu puikiai vaidinti. Šiemet jau „Lūžio taške“ matyta aktorė tikrai nieko nenustebins savo pasirodymu, bet tuo pačiu ir labai neliūdins. Labai paprastas vaidmuo, atrodytų, be didelių pastangų, bet viskas tiesiog labai lengvai praslydo.
Visai neblogai savo antraplanius vaidmenis atliko iš „Pagrobimų“ trilogijos žinoma Maggie Grace ir Tomas Wilkinsonas. Ekrane pasirodė ir vieną eilutę pasakė ir Alexandra Daddario iš „San Andreas“, nors, tiesą sakant, sunku suprasti, kodėl ji čia buvo. Dar vienas toks dėl dramos į filmą buvo įmestas Tomas Wellingas, kuris tiesiog žaismingai pastovėjo su gydytojo chalatu ir vieną sykį gerai mostelėjo.
Verdiktas
„Klausyk širdies“ yra visiškai neįpareigojantis, labai paprastas, klišėmis apipintas romantinis filmas, kuriame yra daug mums jau iš kitų filmų žinomų situacijų. Nepaisant to, kad ir N. Sparkso romano ekranizacija, juosta sugeba lengvai nustebinti keletu istorijos pasukimo sprendimų ir tai šiek tiek pageriną filmo peržiūrą. Filmą pasirinkę žiūrovai tikrai nepraloš su vienu – puikiai pristatoma aplinka, kuri tiek dienos metu, tiek naktį, žavės kiekvieną beviltišką romantiką.
