Mūsų kino teatruose dažniausiai pasirodo animaciniai filmai, kuriuos pristato Holivudo studijos. Nors ir ne taip dažnai, bet karts nuo karto sulaukiame ir svečių iš Europos. Bet tikrai labai retai nutinka, kad koks nors animacinis filmas būtų atkeliavęs iš Kanados. Galbūt todėl, kad ten kuriami animaciniai filmai apskritai retai išeina iš šalies ribų, o gal tiesiog jie nebūna pakankamai geri, kad juos norėtų platinti tokiose šalyse, kaip Lietuva. Nepaisant to, šį savaitgalį kinuose pasirodo kanadiečių darbas „Sniego mūšis“.
Turinys
Prasidėjus žiemos atostogoms, mažo miestelio vaikai nusprendžia susikurti sau pramogą ir pradėti tikrą sniego mūšį. Ir ne šiaip paprastą, bet kaip tikrą. Viena pusė pasistato fortą, o jų priešai – bando fortą užimti. Sniego pramogos neleidžia nuobodžiauti ne tik vietiniams, bet ir visai neseniai į miestą atsikrausčiusioms mergaitėms. Verdant įnirtingoms kovoms, o aplink skraidant sniego gniūžtėms, visi vaikai išmoksta ir vertingų gyvenimo pamokų.
Greičiausiai reiktų prisipažinti, kad šis filmas, sprendžiant iš anonso, neteikė labai didelių vilčių. Galbūt todėl, jog įgarsinimas skambėjo keistai, o animacija nebuvo itin patraukli. Kiek labiau pasidomėjus, buvo aišku, kad už filmo kūrimo vairo stojęs Jean-François Pouliotas savo kūrybos krepšyje praktiškai nieko neturi. Nieko, kas būtų verta dėmesio. Tad ir lūkesčiai buvo ganėtinai žemi. Buvau beveik garantuotas, kad net neįpusėjus filmui reiks valytis apsiseilėjusi žandą nuo ganėtinai saldaus miego kino salės krėsle.
Tačiau pirmas įspūdis buvo lengvai klaidinantis. Pagrinde todėl, kad filmo istorija nėra paviršutiniška. Jei jau kreipiant dėmesį į siužetinę liniją ir patį scenarijų, tai filmas yra stebėtinai gilus. Taip, vizualiai jis pritaikytas vaikams, bet istorija yra kur kas labiau skirta paaugliams ar net suaugusiems. Vienintelis visos istorijos minusas – bandymas juostos galą pritempti prie laimingos pabaigos, užmaskuojant tragediją. Bet turbūt nėra taip, kad vaikams skirtas filmas baigtųsi blogai, ar ne?
Bet kuriuo atveju, juostoje leidžiama suprasti apie draugystės svarbą, kvailo užsispyrimo ir savanaudiškumo žalą visiems aplinkiniams. Svarbiausia filmo žinutė žiūrovams – bet koks karas, net ir su sniegu, retai neša džiaugsmą, o dažniausiai sulaukiama tik tragiškų pasekmių. Šis aspektas perteikiamas net per kelių veikėjų perspektyvą. Ir labai keista, kad vaikams skirtame filme yra gvildenamos tokios temos. Galbūt taip bandoma vaikams įskiepyti idėją dar prieš jiems užaugant ir tampant ginklų ir sprogimų ištroškusiais psichopatais.
Juostoje taip pat galime išvysti ir lengvą meilės istoriją, kuri tęsiasi nuo beveik pirmųjų filmo minučių, kaip gražus susimėtymas žvilgsniais, iki pabaigos. Galbūt vaikai to tikrai nesupras, bet tam tikri veikėjų elgesiai taip pat piešiami suaugusiems, jų kvailiems poelgiams ir keistų principų rodymams pabrėžti, vengiant nuoširdaus pokalbio ar elgsenos.
Filme nėra labai daug humoro. Daugiausiai jis pritaikytas jauniesiems žiūrovams, siekiant pakelti ganėtinai niūrią pačios istorijos potekstę, tad retkarčiais pirstelėjantis šuo yra lyg komiškas įtampos sumažinimas. Tiesa, filmuke buvo ir keli juokeliai, kurie privertė kvatoti tik suaugusius žiūrovus, o vaikai liko nesupratę.
Techninė pusė
Garso takelis filme keistokas. Susidaro įspūdis, kad buvo galima išgirsti keturias ar penkias dainas, o veiksme tarp jų buvo absoliuti tyla. Nors gal taip ir nebuvo, bet jei kažkas ir grojo fone, tai tos muzikinės kompozicijos praslydo pro ausis ir jų atsiminti tiesiog neįmanoma. Tuo tarpu tos kelios dainos buvo panaudotos labai teisingai, pakeliant nuotaiką visiems žiūrovams. Temine daina tampa Celine Dion atliekamas kūrinys, kuris yra kartu graudus ir džiugus.
Animacija filme kiek statiška. Tai matosi jau ir anonse, kuris būtent ir gali išsklaidyti norus eiti į šį filmą. Ir nors kiek sunku priprasti prie sunkių, nerangių veikėjų judesių, po pirmų 20 minučių akys ir smegenys galiausiai įsivažiuoja į ne tokį jau ir dinamišką veiksmą. Kūrėjai kartais leidžia sau pažaisti su sulėtintais momentais, kurie papildomi 3D efektu ir tai atrodo visai gražiai. Vienu metu buvo pereita ir į kitokio tipo, pieštą animaciją, kuri atitinkamai sukūrė tokią nuotaiką, kokią diktavo kontekstas. Ir tai buvo tikrai geras sprendimas.
Aktoriai
Originalaus įgarsinimo išgirsti nepavyko, tad teko tenkintis tuo, ką siūlė Lietuvos balso aktoriai. Ir šįkart galiu pasakyti, kad įgarsinimas nebuvo toks jau ir blogas. Tiesą sakant, šiame filme kiekvienas balsas veikėjui tiko puikiai. Nei erzino, nei netinkantis. Galbūt todėl, kad filme nefigūravo suaugusieji, visi vaikų balsai buvo gerai atrinkti ir net visai gerai perteikė savo veikėjus. Tai nėra kažkas tokio įspūdingo, kad išsižiojęs klausytum, bet viskas gerai.
Verdiktas
„Sniego mūšis“ nėra tipinis animacinis filmas. Nors vizualiai jis atrodo skirtas lyg ir mažiesiems žiūrovams, savo tema ir giliau paslėptomis žinutėmis taikantis labiau į vyresnius žiūrovus. Tai tikrai gerai apgalvotas, vietomis net labai rimtas animacinis filmas, kurio įspūdį sumažina kiek statiška animacija ir veiksmo stoka. Nepaisant to, filmas sugeba prikaustyti dėmesį, o pusantros valandos prabėgo akimirksniu.
