Kaip žydėjimas vyšnios

Kino pasaulyje nuo 1992 m. besisukanti, 1997 m. debiutavusi su pirmuoju ilgametražiu filmu „Suzaku iš Moe“, už kurį Kanuose iš karto buvo apdovanota Auksine kamera, japonų režisierė Naomi Kawase šio festivalio konkursinėje programoje pirmą kartą dalyvavo 2003 m., o jau 2007 m. jos režisuota drama „Raudantis miškas“ (jap. „Mogari no mori“) pelnė Didįjį žiuri prizą. Kanuose N. Kawase dalyvavo dar ir 2011 m. su drama „Hanezu, kalnų dvasia“ (jap. „Hanezu no tsuki“) bei 2014 m. su romantine drama „Vis dar vanduo“ (jap. „Futatsume no mado“). Pernai savo kol kas naujausią darbą „Kaip žydėjimas vyšnios“ (jap. „An“) japonų kino kūrėja pristatė Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje.

Kioskelyje dirbantis Sentaro (akt. Masatoshi Nagase) pardavinėja dorayaki – tradicinius japoniškus saldžius blynelius su pupelių įdaru. Vieną pavasario dieną, kai visas Tokijas tiesiog paskendęs sakurų žieduose į Sentaro kioskelį užsuka 76-erių metų amžiaus Tokue (akt. Kirin Kiki) ir pasiprašo už itin mažą atlygį priimama į darbą. Anot Tokue, ji visą gyvenimą gamina dorayaki įdarą an (arba anko), todėl norėtų savo įgūdžius realizuoti padėdama Sentaro. Nors iš pradžių Sentaro tokiai idėjai nepritaria, tačiau vėliau vis tik įdarbina Tokue. Ir tikrai – juos ruošiamas pupelių įdaras yra nepaprastai skanus ir doryaki paklausa neįtikėtinai išauga. Tačiau Tokue turi paslaptį, dėl kurios didžiąją gyvenimo dalį jai teko praleisti izoliuotai nuo visuomenės – išaiškėjusi ši paslaptis gali vėl ją grąžinti atgal į atskirtį.

Japonijoje maistas ir jo kultūra yra labai svarbi ir vertinama. Todėl turbūt nieko nuostabaus, kad ši šalis visame pasaulyje pirmauja pagal garsiosiomis „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų skaičių, pralenkdama netgi Prancūziją. Maisto ir jo kultūros svarba atsispindi ir filmuose – matome, kad japonams maistas – tai ne tik ir ne tiek energijos papildymo šaltinis. Tai – bendravimas, ryšys tarp kartų ir skirtingų žmonių. Kartu – tai ir galimybė dalytis. Ne tik suvalgomu maistu, bet ir išgyvenimais, emocijomis, prisiminimais. Laimė – nelaimė dalyta perpus…

„Kaip žydėjimas vyšnios“ yra nevienasluoksnis filmas. Nors ir užkabina tamsias pagrindinių personažų praeities paslaptis, paliečia ne vieną skaudžią temą, vis tik pagrindinė filmo gaida išlieka šviesi ir iš esmės optimistinė, apimanti tiek plačias, filosofines idėjas, tiek mažus kasdienius pastebėjimus. Reikia ryžtis pabandyti tai, kas tave daro laimingą. O kartais iki laimės trūksta tiek nedaug – galbūt tik nedidelio deserto, kuris tikrai gali praskaidrinti niūrią dieną. Be to, kaip jau minėta, šiame filme taip pat atskleidžiama valgymo ir maisto kultūra – maistą būtina ruošti su meile, maistas yra gyvas organizmas – Tokue klausosi verdamų pupelių garso ir jas kalbina – gal todėl jos paruoštas an yra toks skanus.

Kita vertus, režisierei vis tik iki galo nepavyksta sulipdyti trijų skirtingų kartų vienišų žmonių – Tokue, Sentaro ir moksleivės Vakanos (akt. Kyara Uchida) istorijų į vieną visumą – kaip filmo pradžioje, taip ir pabaigoje jie lieka trys atskiri vieniši žmonės.

Filme personažų nėra daug – „Kaip žydėjimas vyšnios“ iš esmės apsiriboja vos keliais ryškesniais veikėjais. Žinoma, pagrindinis dėmesys tenka Tokue ir Sentaro bei jų tarpusavio santykiams ir ryšiui, kurį kuria jų ruošiami dorayaki. Iš esmės aktorius Masatoshi Nagase ir japonų kino veteranė Kirin Kiki savo darbą atliko neblogai. Kiek prasčiau pasirodė Vakaną suvaidinusi kine dar tik debiutuojanti Kyara Uchida, kuri yra Kirin Kiki anūkė. Septyniolikmetei aktorių Masahiro Motoki ir Yayako Uchidos dukrai Kyarai „Kaip žydėjimas vyšnios“ yra dar tiktai antras filmas – tiesa, pirmajame – Hirokazu Koreeda režisuotoje dramoje „Stebuklas“ (jap. „Kiseki“, 2011 m.) ji taip pat vaidino su savo garsiąja močiute. Visi kiti vaidmenys epizodiški – gal kiek ryškesnė yra kioskelio savininkė (akt. Miyoko Asada) ir Tokue draugė Jošiko (akt. Etsuko Ichihara). Žinoma, japonų aktorių vaidyba šiek tiek skiriasi nuo mums, vakariečiams, įprastos, bet bendras įspūdis, vertinant aktorius yra neblogas.

Techninė pusė šiek tiek netolygi. Kalbant apie kameros darbą, dažnai susidaro įspūdis, kad vaizdas nėra tinkamai sufokusuotas – lyg per žemai, lyg per aukštai, kartais gal kiek per daug pasislinkta į vieną ar kitą šoną. Kita vertus, gražiai išryškinamos atskiros detalės, lėtas kameros judesys fiksuoja tiek pavasarinį sakurų grožį, tiek gimstančio puikaus deserto magiją. Vaizdo ir garso montažui didesnių priekaištų nėra, garso takeliui parinkta instrumentinė muzika ryškiai prisideda prie bendros nuotaikos ir filmo atmosferos kūrimo ir tampa svarbia filmo dalimi.

„Kaip žydėjimas vyšnios“ – rimtas, skaudžias temas užkabinantis Naomi Kawase filmas, sugebantis išlaikyti skaidrią nuotaiką ir šviesią optimistinę gaidą. Neįkyriai gyvenimišką išmintį atskleidžiantis filmas žavi tiek parodomu gamtos grožiu, tiek gilias tradicijas turinčios šalies maisto filosofijos perteikimu. „Kaip žydėjimas vyšnios“ sugeba tuo pačiu metu ir šiek tiek sugraudinti, ir nuraminti, ir motyvuoti bei paskatinti. Galbūt tai nėra pats stipriausias N. Kawase darbas, tačiau šis filmas yra vertas dėmesio vien jau dėl režisierės sugebėjimo apimti rimtas socialines problemas ir išlaikyti šviesią nuotaiką, nenusiritant iki paviršutiniškumo.