Žudikų brolija

Pagal to paties pavadinimo „Ubisoft“ kompanijos žaidimą sukurta „Žudikų brolija“ atrodo tarsi būtų sutverta įdomiam didelio biudžeto filmui. Istorija, susijusi su moderniais laikais ir 500 metų senumo istorijomis, daugybė įdomių mokslinės fantastikos elementų ir filosofinės detalės apie iš anksto nuspręstą ir genuose užkoduotą žmogaus likimą skamba išties originaliai. Reikia nemenkų sugebėjimų tai paversti dar viena nuobodžia kompiuterinių žaidimų ekranizacija, nors „20th Century Fox“ šį iššūkį priėmė ir nesunkiai su juo susitvarkė.

Filmas sukasi apie mirties bausmei nuteistą žudiką Kalumą (akt. Michael Fassbender), kurį nuo mirties išgelbėja slapta organizacija pavadinimu „Abstergo“. Jai vadovaujantys Alanas (akt. Jeremy Irons) ir Sofija (akt. Marion Cotillard) yra tėvas ir dukra, siekiantys išsiaiškinti 15 amžiaus pabaigoje dingusio artefakto, galinčio atskleisti vieną didžiausių žmonijos egzistavimo paslapčių, vietą. Dėl to, kad Kalumas yra tiesioginis artefaktą paslėpusio ir slaptai draugijai priklausiusio žudiko palikuonis, jis organizaciją ir gali nuvesti prie minėtojo objekto.

Skamba visai įdomiai. Išties, jeigu filmas laikytųsi šio siužeto ir eitų link paslaptingojo simbolio, pakeliui numesdamas Kalumui kažkiek kliūčių ir papildomai įmestų keletą detalių apie jo paties prigimtį, tai būtų nedaug pastangų reikalaujantis įdomus siužetas, kuris šventiniu laikotarpiu neužgriautų žmonių galvų.

Vietoje to „Žudikų brolija“ vietoje paprastumo renkasi sudėtingumą ir chaosą, kuris filmą nuveda į nežinomybę. Didžioji siužeto dalis yra susijusi su filosofiniais, britiškus akcentus turinčių veikėjų pamąstymais apie tai, kad žmogus yra nulemtas vienam ar kitam dalykui, ir kad žmonės turbūt yra geri ar blogi iš prigimties, ir panašiai. Visi šie pamąstymai vyksta blizgančiose patalpose su sniego baltumo sienomis ir moderniausiomis technologijomis, tarp kurių mėtosi ir kelių šimtų metų senumo dokumentai, taip kūrybinei komandai siekiant iš paskutiniųjų įrodyti, kokia nepadori suma buvo išleista šitam filmui, ir kad didžioji tų pinigų dalis nukeliavo į dekoracijas, ne į scenarijų.

Įdomūs pamąstymai niekad netrukdo – retas mokslinės fantastikos filmas jų išvengia, o juos pateikti subtiliai irgi dažnai nepasiseka. Bėda kyla tuomet, kai jie tampa pagrindiniu filmo akcentu ir vieninteliu dalyku, kuris rūpi veikėjams. Pasakyti apie juos kažką įsimintino yra sunku – Sofija ir Alanas nuolat pykstasi, nors niekas aiškiai negalėtų pasakyti dėl ko. „Abstergo“ organizacijoje kartu yra dešimtys vieną už kitą įdomesnių protėvių turinčių žmonių, kurie daugiausiai yra statistai, rėkiantys abstrakčias frazes apie neišvengiamą Kalumo likimą ir protėvių išdavystę, ir net jeigu filmas tuos dalykus galiausiai kažkiek paaiškina, tų veikėjų egzistavimo (tarp kurių yra net visiškai nereikalingai švaistomas aktorius Michaelas K. Williamsas) nepaaiškins niekas.

Net Michaelas Fassbenderis, vienas geriausių šių dienų aktorių (kartu su „Iksmenais“ ir „Prometėjumi“ čia vaidinantis jau trečioje vis dar rodomoje franšizėje), nesugeba prikelti savo veikėjo. Jo pasirodymas yra susijęs su unikaliausiomis filmo scenomis, tačiau jos atsiranda ne dėl jo veikėjo įdomumo, o vien dėl to, kad rėkiantis ar besijuokiantis M. Fassbenderis gali atkreipti į save dėmesį be didesnių pastangų. Filme, kuriame net ir tokie aktoriai kaip M. Cotillard ir J. Ironsas nesugeba pakelti rankos prieš savo veikėjų neįdomumą, tai yra rimtas pasiekimas.

Ne viskas, tiesa, yra taip blogai. Scenos, kurių labiausiai laukė žaidimo mėgėjai, yra neabejotinai stipriausia (arba vienintelė išties stipri) filmo dalis. Istorinės scenos, kuriose Kalumo protėvis ir žudikų brolijos nariai kovoja dėl išsvajotojo objekto, yra vienos originaliausių ir smagiausių veiksmo scenų pastaraisiais metais, galinčios pasilyginti net su „Pašėlusio Makso“ lenktynėmis. Režisierius Justinas Kurzelis, pernai išgarsėjęs su filmu „Makbetas“ (kuriame taip pat vaidino M. Fassbenderis ir M. Cotillard), dar kartą įrodo, kad vizualiai jis yra išties talentingas. Muštynių choreografija, ilgos gaudynių stogais scenos ir sustojimas būtent ten, kur reikia, yra vietos, kai jau nesinori žiūrėti į laikrodį ir kuomet jauti, kad visa salė yra įsitempusi, net jeigu daugmaž žino, kurie veikėjai nenukentės. Kai žiūrovai žino pabaigą, o filmas vis tiek sugeba sukelti įtampą, tai būna aukščiausio lygio istorijų požymis, kurį „Žudikų brolija“ istorinėse scenose išties turi.

Ir šiaip filmo techninės detalės yra nuolat stebinančios, daugiausiai susijusios su talentinga J. Kurzelio režisūra. Į filmą žiūrėti būna tiesiog gražu, pradedant dekoracijomis ir baigiant kovų scenomis, kurias pagyvina ypač greitas montažas. Aktyvių scenų šiame filme yra žymiai mažiau nei galima tikėtis (ar norėti), ir visgi jos tampa vieninteliu dalyku, kurio įsitveria pusiau žiovaujantys žiūrovai.

Kartais kai kažko parodoma mažiau, galiausiai nuo to būna tik geriau. Tik paklauskite Ridley Scotto – jo filmas „Svetimas“ (angl. „Alien“) yra geriausias to pavyzdys, garsiuosius ateivius rodantis po nedaug ir atsargiai. Tačiau kad ši taisyklė veiktų reikia, kad kokybiški būtų ir kiti elementai, o „Žudikų brolijos“ atveju taip tikrai nėra. Šis filmas egzistuoja tik dėl kelių istorinių scenų, kurios originaliųjų žaidimų mėgėjams suteikia džiaugsmo perkeliant į didįjį ekraną kai kuriuos žaidimo elementus, o žaidimo nepažįstantiems žiūrovams numeta gelbėjimosi ratą nereikalingai sujauktoje istorijoje.

Visgi didžioji filmo dalis susideda ne iš siužeto plėtojimo, o iš daug šnekančių ir nieko nepasakančių veikėjų kišimo į beprasmiškas scenas vien tam, kad pailgėtų filmo trukmė. Pagirti filmą už jo techninius ypatumus galima, tik „Žudikų brolija“ galiausiai tampa įrodymu, kad kai technika neina išvien su istorija, o tampa pagrindiniu filmo akcentu, net ir kelios tobulos scenos negali išgelbėti silpno scenarijaus.