Pamažu ima formuotis tendencija, kai filmų afišose būna įrašyta „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“ kūrėjų komanda pristato“ – kažkaip nejučia suspurda iš laimės širdis, kad gausim dar vieną grandiozinį siaubo projektą. O kai dar čia suvaidina tokios žvaigždės kaip Aaron Eckhart ir Carice van Houten, liežuvį išvis nutvilko tas maloniai saldus kartėlis.
Tad susipažinkite: filmas apie naują – dar niekur nematytą, niekur negirdėtą – egzorcizmo formą. Būtent ją pastelkia filmo pagrindinis veikėjas Dr. Ember, kuris įnirtingai ieško arkdemono, kurio apsėsta moteris automobiliu rėžėsi į jo šeimos automobilį. Vos tik jam pavyksta priartėti prie jo paieškų galo, pasitelkus vidinę – psichologinę – egzorcizmo formą, demonas kaip mat sugeba persimesti į kitą kūną. Kol galiausiai jis įstringa nekalto vaiko sieloje.
Kaip minėjau, filmo siužetas siaubo projektų padangėje visiškai inovatyvus ir dar niekur nematytas. Istorijoje plėtojama vidinio egzorcizmo tematika, kai Dr. Ember, dėka ypatingų sugebėjimų, geba įsiskverbti į užkrėstųjų pasąmonę ir su demonais dorotis aukų vaizduotės pagalba, priversdamas juos pačius įtikėti esant iš tikrųjų apsėstais ir šitaip to atsikratyti. Kita vertus, tokia detalė kaip įsiskverbimas į pasąmonę kaikuriame projekte jau buvo labai įtaigiai realizuota. Tačiau jos atspindys čia – tik galima prielaida.
Filmo eigoje netruks susidaryti įspūdis, deja o deja, jog jūs žiūrite ne siaubo filmą, o tik siaubo elementais paremtą įtempto siužeto…trilerį(?). Nežinau, kaip konkrečiai įvardinti šį žanrą, tačiau jo siaubo variantu niekaip nevainikuočiau. Pats siužetas tikrai įdomus, nematytas ir gyvybingas, tačiau siaubo atžvilgiu jis buvo visiškai sausas šakalys. Jokių kritiškai įtemptų vietų, rimtesnių scare-jump išpuolių ar kitaip provokuojančių siužetinių aspektų. Auditorija tiesiog visą filmą praleido šaltu veidu, visą laiką ramiai šiurendama spargėsių atsargas.
Kaip jau minėjau, filmas praktiškai patrauklus vien dėl pačios naujos egzorcizmo idėjos ir kaip ją Eckhart filtravo per savo charakteristiką. Tiesą, čia aš jį nenumaldomai jaučiau kaip „Tamsos Riterio“ Dviveidį, o ne kaip naują personažą. Šitame konkekste, kaip bebūtų keista, ši jo pozicija labai pavyko, tačiau norėjosi iš jo pajausti kažko daugiau. Ir naujo. Carice van Houten, laimei, čia buvo be galo žavinga ir įtaigi, nė kiek neprimindama „Sostų karų“ Melisandros.
Techniniai filmo aspektai pasirodė labai įprasti. Montažas tinkamas ir vykęs. Kalbant apie garsą, pasigedau didesnių jo manipuliacijų. Filmas pakankamai tykus, daugiau žaidžiama pačia siužetine įtampa, kas jiems ir tai nelabai gavosi. Scenarijus taipogi visiškai paparastas ir funkcionalus.
Taigi reziumuojant drįstu teigti, jog ateityje „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“ kūrėjų darbus, papuoštus tokiom pavardėm kaip Eckhart, būsiu linkęs atsirinkti daugiau kruopščiau. Nes didžiai išpuoselėta viltis dėl naujo galingo projekto nykiai subliuško. Nepaistant įdomaus siužeto, filmas visiškai nedvelkia siaubu. Atrodo, jog visos projekto kritinės vietos buvo tiesiog užmirštos. Idėja puiki, tačiau visiškai neišjausta ir nerealizuota. Jeigu esate užkietėjęs siaubo žanro fanas, galite rizikuoti šio projekto peržiūra, tačiau didesnio impulso ten nė su žiburiu nerasit.
