„Žaliasis riteris“ yra adaptacija pagal nežinomo autoriaus parašytą, keturiolikto amžiaus riteriškos romantikos poemą apie vieną iš karaliaus Artūro įpėdinių, serą Gaveiną. Ir tai nebūtų pirma šios istorijos adaptacija, tačiau kas matė paskutinius režisieriaus Davido Lowery filmus ar pažįsta „A24“ studiją, žino, kad šis projektas bus kitoks. Ir kitoks jis tikrai yra, „Žaliasis riteris“ – labai nestandartinis kūrinys, atmetantis tiesmukišką istoriją, garbingus herojus, didingus nuotykius ir iškeičiantis juos į tamsios nuotaikos, keistų vaizdinių ir gilių klausimų pripildytą reginį.
Siužetas
Vieną Kalėdų vakarą, šventės metu, į karaliaus rūmus atjoja Žaliasis riteris (Ralph Ineson), mesdamas iššūkį drąsiam kariui, kuris pasiryš jį priimti. Tam drąsuoliui bus leidžiama suduoti kirtį riteriui ir už tai jis vienerius metus turės garbę, turtus ir žaliąjį mitinės būtybės kirvį, tačiau po metų jis turi sugrįžti į žaliąją koplyčią, kur riteris smogs tokį pat kirtį atgal. Iššūkį priima šviežias, pripažinimo trokštantis jaunuolis Gaveinas (Dev Patel) ir ilgai negalvodamas, nukerta riteriui galvą. Tačiau nemirtingasis veikėjas su savimi pasiima tą galvą ir praneša jaunuoliui, kad lauks jo po metų. Greitai jiems prabėgus, seras Gaveinas išsiruošia į kelionę pasitikti savo likimo.
Filmas
Karaliaus Artūro mitologijos filmų galima rasti nemažai, taip pat tai ir nebūtų pirma sero Gaveino nuotykių adaptacija, tačiau vargu, ar tarp jų yra kažkas panašaus į „Žaliąjį riterį“. Vietoj standartinės fantastinės istorijos su daug veiksmo ir efektų, čia pasiūloma niūri, atmosferiška, kartais net psichodelinė kelionė, kurioje pagrindinis veikėjas pažįsta save. Lėtas ir meditacinis pasakojimo būdas yra mažiau linkęs varyti siužetą į priekį nei panardinti žiūrovą į savo Viduramžių pasaulį, su pribloškiamais gamtos vaizdais bei fantastiniais reginiais. Filmo kinematografija pasirūpina, kad didžiąją dalį peizažų būtų galima įsirėminti kaip paveikslą, o jam akompanuoja grėsmingais chorais pasūdytas garso takelis. Magijos įneša ir režisierius Davidas Lowery, su ilgomis ir atmosferos pilnomis scenomis bei įdomiais pagrindinio veikėjo perspektyvos pateikimais lipdantis siurrealistinį toną. Tuo tarpu kompiuteriniai efektai veikia geriausiai, kuomet naudojami menkai ir paprastai. Titulinis personažas Žaliasis riteris atrodo įspūdingai, kaip tikra mitologinė būtybė, kurios trumpas pasirodymas būtų apipintas ilgalaikėmis legendomis.
Siužetas taip pat iš dalies yra paremtas legenda, todėl paėmus tiesiogiai, jis nėra tvirtas. Didelės skylės istorijoje bei palikti nepaaiškinti klaustukai yra akivaizdūs, kas yra suprantama, kai adaptuojamas šaltinis yra įvairioms interpretacijoms atvira XIV amžiaus poema. Panašų efektą stengiamasi sukurti ir su šiuo filmu, susitelkiančiu ne į smagius nuotykius, bet į vidinę ir egzistencinę herojaus kelionę, į kurią yra įpinamos religinės, filosofinės ir psichologinės metaforos, kur žiūrovas gali drąsiai lįsti, jei tik širdis geidžia.
Epizodais pateikta Gaveino kelionė irgi labiau remiasi poemiška struktūra, kur kiekvienas skyrius paruošia vis kitokį išbandymą pagrindiniam herojui. Ir čia filmas vėl nusuka nuo daugelio žanro konkurentų, pristatydamas ydingą protagonistą. Kitaip nei klasikinis viduramžių riteris, spinduliuojantis drąsą, dorą ir didybę, Gaveinas išjoja aukštai pakelta galva tik kol kiti stebi. Jis yra labai savimi nepasitikintis herojus ir būtent jo impulsyvus garbės troškimas nuveda jį į pražūtingą kelionę, kurioje yra daugiau vargo ir nesėkmių nei pergalių. Nors jo tiesioginis kelionės tikslas yra mirtis arba išsvajotas pripažinimas, tačiau pagrindinis jos iškeliamas ir sprendžiamas klausimas yra kokiu žmogumi pagrindinis veikėjas nori tapti. Retai pagrindinių vaidmenų sulaukiantis Devas Patelis gerai perteikia savo personažo abejingumą ir baimes. Taip pat verta paminėti ir aktorę Alicią Vikander, kuri atlieka du visiškai skirtingus vaidmenis.
Tai neabejotinai yra filmas, turintis daug stipresnį efektą kino teatre, kur didelis ekranas ir galingas garsas gali pilnai įtraukti žiūrovą į kitą pasaulį. Tačiau akivaizdu, kad „Žaliasis riteris“ nėra skirtas plačiajai auditorijai, kuri asocijuoja fantaziją su dideliu biudžetu ir pramogomis. Lėtas pasakojimas, niūri atmosfera ir nesėkmingas herojus garantuotai atbaidys ir privers nuobodžiauti dalį žiūrovų. Taip pat aklai eiti į šį filmą irgi nebūtų geriausias sprendimas, šiek tiek žinių apie adaptuotą poemą padėtų užpildyti kelias siužeto skyles bei įvertinti režisieriaus nukrypimus nuo jos. Mažų mažiausiai, reikėtų bent jau žinoti, ko tikėtis iš šio režisieriaus ir „A24“ studijos filmo.
Išvada
Viduramžiškos fantazijos žanre rasti kažką panašaus į „Žaliąjį riterį“ yra sudėtinga ir tas keistumas bei unikalumas užtveria šį filmą daugeliui žiūrovų, kurie norės kažko labiau pramoginio. Tuo tarpu linkusiems pamatyti kažką nestandartiško, „Žaliasis riteris“ pateiks vizualiai pribloškiantį, nepamirštamą reginį, kuriame persipina mitologija ir gilios tematikos.
