Jei priskaičiuosime tiek netradicinį, kad sunkiai būtų galima pavadinti debiutiniu „Kas naujo, gražuole?“ (angl. „What’s Up, Tiger Lilly?“, 1966 m.) ir televizijos filmą „Negerkite vandens“ (angl. „Don’t Drink the Water“, 1994 m.), šiemet pasirodantis „Rifkino festivalis“ bus jau net 50-asis Woody Alleno filmas. Penkiasdešimt filmų ir daugiau nei pusę amžiaus trunkanti W. Alleno era. Į jį lygiuotis gali nebent legendinis prancūzų „Naujosios bangos“ (Nouvelle vague) mohikanas, penkeriais metais vyresnis Jeanas-Lucas Godardas, kurio filmografijoje – 44 ilgametražės juostos. Tačiau priešingai nei J. L. Godardas, W. Allenas kūrybine prasme vis dar veikia tiksliai kaip laikrodis – nepaisant savo jau seniai daugiau nei garbingo amžiaus kasmet pristato po naują ilgametražį. Jau daugelį metų (su viena kita nedidele išimtimi) – maždaug pusantros valandos trukmės ir jau bent keletą paeiliui nenustebinantį nei turinio, nei formos prasme. Kitaip tariant, W. Allenas jau senokai tarsi užsikirtęs automatas štampuoja vienas į kitą panašius filmus, kurių, iš esmės, galėtų ir nebūti. Bet – būkim atviri – kasmetinis W. Alleno filmas yra jau savotiška konstanta – tarsi balta mišrainė – visiems mintinai žinoma, tačiau be jos šventė nebūtų šventė, net jei vienintelė naujovė – naujos rūšies majonezas ar kito gamintojo žirneliai. Tad žvilgtelkime, kokią mišrainę W. Allenas mums serviruoja šiemet.
Trumpai apie filmo siužetą
Kiekvienas kino festivalis yra nedidelė šventė, juk taip? Ypač, jei jis vyksta tokiame gražiame mieste kaip Sen Sebastianas. Būtent į čia vykstantį festivalį atkeliauja intelektualas Mortas Rifkinas (akt. Wallace Shaw) ir jo žmona Sju (akt. Gina Gershon), dirbanti vieno filmo atstove spaudai. Kol Sju nuo ryto iki vakaro užsiėmusi festivalio reikalais ir gražuoliu prancūzų režisieriumi Filipu (akt. Louis Garrel), Mortas Rifkinas turi daug laiko grožėtis miestu ar žiūrėti filmus. Vis tik visus tuos malonumus nustelbia įkirus įtarimas, kad Sju ir Filipą sieja toli gražu ne tik profesiniai santykiai – dėl to sustreikuoja Morto širdis (ar bent jis taip mano). Tačiau tikros ar įsivaizduojamos širdies bėdos čia dar tik prasideda, nes Mortą gydyti apsiima nepaprastai simpatiška ir, panašu, ne visai sėkmingai ištekėjusi gydytoja Džo (akt. Elena Anaya).
Kur aš tai mačiau? Nepamenu… Pamenu!
Metai iš metų recenzuojant W. Alleno filmus, nori nenori imi kartotis. Vėl neišvengiamai norisi rašyti apie tą amžinąjį Niujorko neurotiką, apie ryškias autobiografines detales, apie n-tąjį kartą pasirinktą poros santykių temą ir apie n-tąją romantinę komediją W. Alleno repertuare. Tik ką daryti, kad pats W. Allenas taip atkakliai kartojasi ir net ima cituoti pats save?
Kitaip tariant, jei matėte kurį nors iš paskutinių penkerių metų W. Alleno filmų, galima sakyti, kad jau kaip ir matėte ir „Rifkino festivalį“. O jei prieš tai dar pažiūrėjote „Viki, Kristina, Barselona“ (angl. „Vicky Cristina Barcelona“, 2008 m.) ir „Prisiminimus apie žvaigždžių dulkes“ (angl. „Stardust Memories“, 1980 m.), ir gal dar „Bananus“ (angl. „Bananas“, 1971 m.), tai iš esmės jau turite pilną vaizdą to, iš ko sudėliotas „Rifkino festivalis“. Keičiasi tik vardai, veidai ir detalės.
Vienas ir tas pats Woody
Viename filme apie kino kūrėjas moteris kaip aksioma pateikiama frazė, jog moterys režisierės ir homoseksualūs režisieriai vyrai yra labiau linkę į asmeniškumus, kas ryškiausiai atsispindi jų debiutiniuose filmuose. Neva, heteroseksualūs vyrai kuria universalų kiną, neprisirišdami prie autobiografinių detalių – t. y. gebėdami atsiriboti nuo to, kas jie patys yra.
Tačiau tiek beveik visa W. Alleno kūryba, tiek „Rifkino festivalis“ šį nežinia iš kur laužtą teiginį visiškai paneigia. Vėlgi, ne vienoje recenzijoje minėtas amžinasis W. Alleno Niujorko neurotikas pasirodo ir naujausiame šio režisieriaus filme – nes – o kaipgi be jo? Šįkart tai Mortas Rifkinas. Niujorkietis, žydas, intelektualas, hipochondrikas, vedęs gerokai jaunesnę moterį ir besidairantis į dar jaunesnę. Jei nežinotumėte, kad taip apibūdinamas personažas, tikrai būtų galima pagalvoti, kad cituojama W. Alleno biografija.
Ar žiūrovams būtina žinoti, kad pagrindinis personažas – žydas? Ar tai, kad jis yra skaitęs rusų ir prancūzų literatūros klasikus, turi kokios nors įtakos siužetui? Ne, žinoma ne. Tad W. Allenas savo papratimu žiūrovus paskandina į pseudointelektualių tauškalų laviną, kurią, savaime suprantama, ne tik kad norisi, bet ir derėtų gerokai prafiltruoti.
Alleno festivalis
Kaip jau minėjau, žiūrint šį filmą neretai aplanko ne tik ryškus déjà vu, bet ir įkyri nuojauta, kad W. Allenas jei jau ne tiesiogiai, tai gausiomis užuominomis vėl pasakoja apie patį save. Autobiografines detales tikrai nesunku pastebėti, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad W. Alleno biografija, švelniai tariant, nėra eilinė. Dar daugiau – netgi kontroversiška. Tačiau tai nesutrukdo tokio – ehem – sakykim, nestandartinio požiūrio beveik be užuolankų perkelti į ekraną.
Apie ką mes čia? Na kad ir apie porų amžiaus skirtumą. Kol Sju atvirai flirtuoja su Filipu, kuris jai tiktų į sūnus, Rifkinas, net dėl padorumo nepasivarginęs užčiaupti burnos, tiesiogine to žodžio prasme seilę varvina į daugiau kaip trisdešimčia metų už jį jaunesnę gydytoją. Įtikina maždaug tiek pat, kiek ir antroji W. Alleno kinematografinė viešnagė Europoje – 1996 m. miuziklas „Visi sako, kad aš tave myliu“ (angl. „Everybody Says I Love You“), kur 61-erių metų Woody Venecijoje „kabino“ 29-erių Julią Roberts.
Daug plepalų… dėl nieko?
Nors apie nuolatinius pseudointelektualius – dažniausiai – monologus jau užsiminiau, bet tai – kaip ir neatsiejama W. Alleno filmų vizitinė kortelė. Bėda ta, kad anksčiau jie būdavo dar ir juokingi, dabar tas ištisinis malimas liežuviu tokio efekto nepasiekia. Žinoma, čia turimas omeny pagrindinis šio filmo personažas Mortas Rifkinas.
Tačiau šį tą galima prikišti ir Sju bei Filipo dialogams. Dažnai jie yra tiesiog parodomieji – mažai tikėtina, kad realybėje žmonės staiga imtų aptarinėti ką tik praėjusius įvykius, kuriuose abu dalyvavo, formatu „O ar prisimeni..?“
Toliau tęsiant neįtikimų pokalbių temą galima vėl grįžti prie Rifkino. Tikrai patikėsite, kad būrelis pusamžių vyrų nuoširdžiai aptarinėtų užsienietės gydytojos (kurios pusė iš jų gal net ir gyvenime nėra matę) šeiminio gyvenimo problemas? Ar kad toji gydytoja, Rifkinui mielaširdingai pasisiūlius būti išsiverkti tinkamu pečiu, taip ir pultų į gerokai pavėpusio vos kelis kartus sutikto paciento glėbį?
Beje, kalbant apie gydytoją Džo truputį neaišku, kokioje srityje ji vis dėlto specializuojasi. Nors iš pradžių Rifkinas pas ją apsilanko dėl širdies problemų ir iškaba skelbia, jog ji – kardiologė, vėliau niujorkietis hipohondrikas, iškodamas dingsčių pavėpsoti į gražiąją gydytoją, užsirašo pas ją tai dėl skaudamos ausies, tai dėl odos alergijos.
Kitas gana keistai nuskambantis dalykas – kai Rifkinas pirmą kartą lankosi pas šią gydytoją, jis nustemba, nes manė, jog tai bus gydytojas vyras. Džo maloniai paaiškina, kad „kai kurie vyrai jaučiasi nesmagiai, kai juos apžiūrinėja gydytoja moteris“. Pardon? Viduramžiai su tokiais supuvusiais lyčių stereotipais lyg ir senokai praėjo? Akivaizdu, kad ne visiems.
Sinefiliškas saldainis
„Rifkino festivalis“ galėtų sau plaukti ir praplaukti taip už nieko neužkliūdamas ir nieko po savęs nepalikdamas. Vis tik W. Allenas pametėja nemenką sineflišką saldainį, kurį išvyniodami labiausiai mėgausis kino klasikos mylėtojai.
W. Allenas į Rifkino viešnagę Sen Sebastiane įpina keletą gerai žinomų scenų iš kino klasikos filmų. Tik tų scenų veikėjais tampa Rifkinas ar jo aplinkos žmonės. Čia galima priekaištauti, kad tos scenos dažnai į filmą įliejamos pakankamai brutaliai, a la „ir sapnavo jis, kad…“, tad šiuo atveju neblogai idėjai pritrūko subtilumo. Kai kada tas sapno/ vizijos intarpas yra įvardijamas tikruoju vardu, o kai kada žiūrovams paliekama patiems spėlioti, į kokį filmą daroma aliuzija. Tačiau klasikinio kino mylėtojai nesunkiai atpažins Ingmaro Bergmano, Claude’o Leloucho, J. L. Godardo, Federico Fellinio, François Truffaut, Orsono Welleso ikoniškas filmų scenas.
Veidai ir vardai arba personažai ir aktoriai
Atrodo, kad vaidinti W. Alleno filme tampa savaime suprantama save gerbiančio(s) aktoriaus ar aktorės pareiga. Tad šiemet varnelę ties šia grafa gali pasižymėti Louis Garrelis, Elena Anaya, Gina Gershon, Nathalie Poza, Sergi Lópezas, Christophas Waltzas, Steve’as Gutenbergas…
Ką galima pasakyti apie personažus ir aktorių pasirodymą? Ogi beveik nieko. Vėl eilinį kartą surinkta žvaigždžių komanda, tad, savaime suprantama, laiko visiems tolygiai paskirstyti neišeina – bet nieko keisto, mes prie tokių W. Alleno filmų jau įpratę. Kita vertus, visiškai epizodiškas, tačiau, ko gero, labiausiai šiame filme vykęs C. Waltzo vaidmuo parodo, kad minutės, praleidžiamos ekrane, nėra svarbiausias dalykas.
Nors galbūt ir būtų naivu – ir gal net kiek per daug įžūlu – iš filmo, pavadinto „Rifkino festivalis“ tikėtis ko nors kito, nei liūto dalies laiko porcijos pagrindiniam personažui. Vis tik bėda ta, kad iš W. Alleno Niujorko neurotiko estafetės lazdelę šįkart perėmęs Mortas Rifkinas ir jį vaidinantis Wallace’as Shawnas yra nei įdomus, nei intriguojantis kažką sau po nosim nuolat veblenantis susireikšminęs bambeklis – jei jau jo paties žmona juo nesidomi ir pirmai progai pasitaikiusi kariasi ant kaklo jaunam, gražiam ir beprotiškai patraukliam prancūzui, tai kodėl žiūrovai paliekami klausytis Rifkino dainelių murmelių? Įspūdžio nepataiso ir tai, kad pasakojama iš tam tikros laiko perspektyvos – iš esmės visas filmas yra Rifkino pasidūsavimai ant psichiatro kušetės jau grįžus į Niujorką.
Kita vertus, Rifkino žmona Sju irgi nėra labai išbaigtas ar dėmesį prikaustantis personažas. Todėl, kad… jos dažniausiai tiesiog nėra. Ji arba spaudos konferencijoje, arba svarbiame susitikime, arba verslo pietuose, arba dar čia, bet jau tuoj tuoj turi išeiti. Nezgrabus G. Gershon flirtavimas su L. Garreliu neįtikina, o nuolat į anties snapą suspaustos lūpos (plastinių operacijų pasekmė?) iš viso atrodo komiškai.
Neišnaudotas lieka ir L. Garrelis, šmėžuojantis čia epizodiškai. Kad jis sugeba būti nuostabiai juokingas, net neįdėdamas daug pastangų, įrodo jo visai neseni vaidmenys – kad ir MaÏwen dramoje „DNR“ (pranc. „ADN“) ar paties režisuotoje komedijoje „Kryžiaus žygis“ (pranc. „La croisade“). Buvo galima jo personažą labiau šaržuoti, pabrėžti jo aroganciją, narciziškumą, perdėtą pasitikėjimą savimi ar plevėsiškumą. Nieko panašaus net nemėginta padaryti ir L. Garrelis tiesiog vaidina nuobodaus personažo rėmuose.
Lygiai taip pat tiesiog jokia yra ir gydytoja Džo, kurios buvimas šiame filme iš viso atrodo labai pritemptas. Dar daugiau, kartais susidaro įspūdis, kad ji yra labiau net ne personažas, o objektas. Morto Rifkino šlapių fantazijų objektas. Ar tiesiog smagus būdas praleisti laiką – be jokių pašalinių poteksčių (nors jų taip jau visai gal ir neatsisakant).
Ir galiausiai – tiesioginis „copy-paste“ iš „Viki, Kristina, Barselona“ – S. Lópezo vaidinamas Pako. Nes kas daugiau gali būti ispanas, jei ne dailininkas. Ir kas daugiau, jei ne karštakraujis mergišius. O jei ispanų pora pykstasi, tai būtinai taip, kad nugriauna pusę namo. Čia galbūt visai ir suprantamas W. Alleno noras šalia didžiųjų kino klasikų imti ir pacituoti patį save, bet šio personažo kuo laisviausiai galėjo ir nebūti ir niekas filme nuo to nebūtų pasikeitę.
Techniniai dalykai
Šioje grafoje – taip pat nieko naujo po saule. Visiškai niekuo neišsiskiriantis kameros judesys, be jokių bandymų žaisti kampais ar rakursais. Stacionari kamera, lėtai judanti kamera, prisiderinanti prie palengva žingsniuojančių personažų ritmo, stambūs planai, panoramos, kuriomis, beje, operatorius visai dosniai palepina. Taigi, „Rifkino festivalis“ bent tokiu būdu suteikia progą pasižvalgyti po žavingą Sen Sebastiano senamiestį ir vaizdingas apylinkes.
Vienintelis pažaidimas kino technika– tie minėti kino klasikos scenų intarpai. Jie (kaip ir originalūs filmai) rodomi nespalvotai, tuo pačiu priartėjant prie atkuriamo laikmečio atmosferos.
Fone skamba lengva instrumentinė muzika. Šįkart, atiduodant duoklę Ispanijai – dar ir su ryškiai girdimomis gitaromis.
Reziumė
„Rifkino festivalis“ – dar vienas eilinis W. Alleno filmas, kuris tikrai pateisintų šį epitetą ir tikrai būtų visiškai eilinis ir niekuo neįsimenantis, kadangi W. Allenas eilinį kartą gieda giesmę apie save patį, jei ne režisieriaus sprendimas prikaišioti savitai atkartotų klasikinių filmų scenų. Sinefiliškų nuorodų W. Alleno kūryboje netrūko ir anksčiau, tad šįkart tikrai būtų galima priekaištauti dėl gremėzdiško tokių scenų įkomponavimo, bet jos suteikia šiokio tokio išskirtinumo, bei, kas be ko – papildomo džiaugsmo tikriesiems sinefilams. Tad bendrai vertinant – nieko labai smarkiai neprarasite, jei praleisite šį filmą. Bet, kita vertus, ar gali susidėlioti pilnas kino metų vaizdas, jei jame trūks tokio įprastinio ingrediento? Net jei tas ingredientas – W. Alleno filmas – pažįstamas taip pat gerai, kaip baltos mišrainės skonis.
