Naujasis „Bitininkas“ (angl. „Candyman“) yra vienas iš tų modernių siaubo tęsinių / perdirbinių, kurie toliau pasakoja prieš dešimtmečius pasirodžiusio originalaus filmo pradėtą ir užbaigtą istoriją, ignoruojant visus kitus nekokybiškus tęsinius. Šiuo atveju tai yra 1992-ųjų siaubo klasika tuo pačiu pavadinimu, tuomet išsiskyrusi sujungdama tiesiogiai matomus žiaurumus, labiau abstraktų siaubą, klasių suskirstymo bei rasizmo temas. Originalusis „Bitininkas“ yra filmas su puikiai įgyvendintomis ir įdomiomis idėjomis, tad natūraliai tęsinys, norėdamas jį pranokti, apsiima jų dar daugiau, bet šįkart tų idėjų suvirškinimas nėra toks sėkmingas.
Siužetas
Naujasis filmas vyksta toje pačioje aplinkoje kaip ir originalas, kurioje vis dar yra išlikęs Bitininko mitas – jei kažkas priešais veidrodį pasakys jo vardą penkis kartus, aukštas juodaodis žmogus su bitėmis ir kabliu vietoj rankos atsiras ir nužudys vargšelį. Šią legendą imasi tirti menininkas Entonis (Yahya Abdul-Mateen II), stingantis idėjų naujai parodai. Juokais, jis nusprendžia išbandyti mitą ir iškviečia Bitininką. Nuo to momento jo gyvenimas ir karjera pradeda ristis žemyn.
Filmas
Nors šis perdirbinys turi greitą originalaus filmo siužeto atpasakojimą, pažiūrėti 1992-ų metų klasiką būtų privalumas. Ne tik dėl to, kad naujasis „Bitininkas“ tvirtai save klijuoja prie pradinio filmo ir keli istorijos posūkiai mažai ką reiškia be žinių apie jo įvykius, bet ir dėl titulinio veikėjo mitologijos išplėtimo. Kur 1992-ųjų Bitininkas buvo vienas veikėjas su tragiška istorija, kuri ir suteikė jam tokius specialius akcentus kaip bitės ar kablys, modernusis Bitininkas yra tiesiogiai paverčiamas alegorija apie žiaurų smurto ciklą prieš juodaodžius. Tad šitaip perdirbinys visa galva vėl neria į socialines temas, nuo jau originale apžvelgtų problemų apie klasių bei rasių suskirstymą ir gentrifikaciją, iki dabartinių aktualijų apie policijos brutalumą ir rasines neteisybes. Dar papildomai šis filmas apžvelgia komercinio meno kultūrą, kokia yra juodosios rasės vieta šioje aplinkoje ir kaip nustatyti lūkesčiai įspaudžia jų kūrybą į rėmus. Ir visa tai reikia pateikti kaip siaubo filmą plačiajai auditorijai su išplėtotais veikėjais ir privalomomis gąsdinančiomis skerdynėmis.
Jeigu tai skamba kaip per daug turinio minimalios trukmės pusantros valandos filmui, taip tikrai ir yra. Visada sveikintina, kai iš standartinio žanro kūrinio stengiamasi pateikti kažką labiau provokuojančio, įsimintino ir aktualaus – priežastys kodėl originalusis „Bitininkas“ vis dar išlikęs siaubo kultūroje. Tuo tarpu šis „Bitininkas“ turi per daug idėjų ir daugumai jų nepavyksta tinkamai išsivystyti ar užkabinti. Kadangi filmas nepasižymi subtilumu, kai kurios jų bus tiesiogiai įvardintos ir apibūdintos pačių veikėjų. Tiems veikėjams irgi stinga laiko paplėtojimui, jie nėra pateikti prastai ir aktoriai savo roles atlieka gerai, tačiau vargu ar jų nesėkmės sukels kokį rūpestį. Viena veikėja netgi gauna trumpą vaikystės flashback‘ą tam, kad nei ji, nei filmas apie tai vėliau neužsimintų.
Apskritai, siužeto pasakojimas yra išsimėtęs, tikriausiai dėl to, kad ta įdomioji istorijos pusė apie Bitininko mitą ir jo reikšmę vietinei bendruomenei jaučiasi prispausta labiau standartinių žanro aspektų bei menkos filmo trukmės. Perdirbinio marketinge daugiau žiba ne režisierės Nia DaCostos, o vieno iš scenarijaus autorių bei prodiuserio Jordano Peele‘o vardas ir „Bitininko“ rasinės aktualijos, įsuptos į pramoginį ir lengvai suvirškinamą apvalkalą tikrai dera prie ankstesnių jo filmų „Pradink“ (angl. „Get Out“) bei „Mes“ (angl. „Us“). Tačiau čia pramoginiai aspektai nėra tokie natūralūs ir filme, kuris labiau nori kažką pasakyti, jie yra išsišokantys, ypač tie siaubo segmentai, kurių pabaigoje kažkas bus paskerdžiamas ir prieš tai reikia surasti aukai priežastį ištarti Bitininko vardą penkis kartus. Pats titulinis veikėjas taip pat yra nuosmukis nuo originalo. Nors dalis žavesio ir siaubo kyla iš jo legendos, tačiau pats veikėjas šįkart tėra paprastas žudikas, kurio paskirtis šiame filme yra tiesiog skersti aukas. Jis vis tiek dera prie siaubo žanro blogiečių kaip mitinė būtybė, kurios kraupus pasirodymas palieka lavonus kraujo balose, tačiau jo nepalyginsi su 1992-ųjų Bitininku, kuris tapo ikonišku dėl jį įkūnijusio aktoriaus Tony Todd‘o šiurpios charizmos ir šilkinio balso. Galiausiai, reikalus sujaukia ir padrikas finalas, kuriame vėl bandoma sujungti aktualijas bei žanrui būdingas skerdynes, ir nors žinutė yra gan aiški, tačiau skubotas jos pateikimas, uždėtas ant jau ir taip klibančio siužeto, sukelia apatiją nei stiprias emocijas.
Bet jei modernusis „Bitininkas“ prašauna su savo idėjų įgyvendinimu, šias problemas kažkiek atsveria kinematografija, techniniai aspektai bei aštrus garso dizainas. Filmas yra tikrai kokybiškai padarytas ir jame yra nemažai vizualiai patrauklių sprendimų. Vienas iš jų – praeities įvykių atpasakojimai per lėlių šešėlinius pasirodymus. Siaubo segmentai irgi yra parodomi išskirtinai. Bitininko „kabliukas“ yra tai, kad ši būtybė yra nematoma plikomis akimis, tik per veidrodžius bei kitus atspindžius. Tad aukai ištarus jo vardą penkis kartus, įtampa jau iš karto sukyla laukiant to pirmojo kirčio, bet šis netikėtumo jausmas yra dar labiau sustiprinamas įvairių atspindžių naudojimu šiose scenose, kai akys padrikai laksto po visus didžiulio ekrano kampelius ieškant baubo. Minimalus jump-scare‘ų naudojimas irgi yra sveikintinas. Jau iš tos pusės šie momentai yra gan smagūs, tačiau taip pat įdomus sprendimas yra laikyti žiūrovus toliau nuo aukos ir tiesiogiai neparodyti brutalių skerdynių ar finalinio smūgio, paliekant daugiau vietos vaizduotei. Išskyrus kelis atvejus, kai kažkodėl ši taisyklė yra sulaužoma ir rodomas smurtas parodomas iš arti visu grožiu.
Išvada
Apsiimdamas ne tik originalo idėjas, bet ir papildomas socialines aktualijas, 2021-ųjų „Bitininkas“ turi labai daug turinio, tačiau per mažai laiko, kad visa tai išnagrinėtų. Dėl stipresnio pateikimo iš vizualinės pusės, tai yra patrauklus ir kokybiškas filmas su įdomesniais momentais, bet padrikas pateikimas iš siužeto pusės reiškia, kad jis neturi tokio stipraus smūgio kaip tikėtasi.
