Jei ne ką tik išleistas tęsinys, vargu ar kas prisimintų 2016-ų metų siaubo filmą „Mirties namai“ (angl. „Don‘t Breathe“). Tai buvo kokybiškai pateikta bei šiurpinanti istorija, papasakota nuo pradžios iki pabaigos, ir nors filmas sulaukė pasisekimo, kaip mažo masto projektas be jokių frančizės tikslų, jis ilgam neužsiliko. Bet kai stinga idėjų nėra sunku tą paskutinį tašką paversti daugtaškiu ir priklijuoti skaičių 2 prie pavadinimo. Taip atsirado „Mirties namai 2“, su visiškai kitu režisieriumi Rodo Sayagues, kurio šis debiutas visais atžvilgiais nusileidžia pirmajam filmui.
Siužetas
Praėjus nemažai metų po pirmojo filmo įvykių, Normanas Nordstromas arba aklasis žmogus (Stephen Lang) gyvena tylioje vienatvėje, bet šįkart ne vienas, o su iš gaisro išgelbėta dukra Fenikse (Madelyn Grace). Vieniša mergaitė reikalauja daugiau laisvės, tačiau paskutinis jos apsilankymas mieste į jų namus parveda nusikaltėlius, kurie labai ja susidomi. Jų pagrobimo operacija užstringa, kuomet blogiečiai supranta, kad mergaitės aklasis tėtis nėra bejėgė auka ir gali stipriai atsikovoti atgal.
Filmas
Be abejonės, stipriausias pirmojo filmo aspektas buvo Stepheno Lango aklasis žmogus. Jo ypatingos savybės, brutalus aukų medžiojimas, tragiška istorija ir dėl jos visiškai nuvažiavęs stogas pavertė jį itin kraupiu ir įsimintinu siaubo žanro blogiuku. Tas nuvažiavęs stogas iškelia rimtą problemą, kuomet šį veikėją norima paversti pagrindiniu herojumi tęsinyje. Visi kas prisimena pirmąjį filmą (ar bent jau tą vieną sceną) supras, kad Normanas jau nuėjęs per toli, kad jį būtų galima palaikyti. Žinoma, tai yra geras iššūkis, arba pateikti įtikinamą transformaciją iš psichopato į gerietį arba kažkaip įdomiai sužaisti kur pagrindinis herojus vėl tampa siaubo žanro monstru. Iššūkis, nuo kurio rašytojai visiškai nusiplauna su keliomis banaliomis frazėmis (visi padarome klaidų, karas pakeičia žmogų ir taip toliau) ir to užtenka atleisti veikėjui jo praeities nuodėmes, tol kol jis pabaigoje pasielgia teisingai ir išpažįsta savo kaltes.
Bet ne, kelių banalių frazių neužtenka atversti šį veikėją į gerąją pusę, todėl filmo kūrėjų sprendimas eiti šia kryptimi ir pateikti ją taip atmestinai yra nevykęs. Šiuos apibrėžimus galima pritaikyti ir visam siužetui, kuris iškeičia paprastą brutalumą į klišą, perspaustą melodramą. Situacija primena paskutinį Rembo filmą, kai norima papasakoti tamsią, žiaurią istoriją, tačiau jos pateikimas gadina visą rimtumą. Viskas jaučiasi tiesiog nenatūralu. Mediniai dialogai, banalios ir nuspėjamos situacijos, veikėjai stebuklingai atsirandantys kur ir kada reikia bei didelės siužeto skylės – visa tai neleidžia pamiršti, kad žiūri prastesnės kokybės filmą. Kuo toliau, tuo labiau siužetas juda link absurdiškumo. Sekdamas pirmtako pavyzdžiu, tęsinys irgi turi šokiravimui skirtą tvistą, bet tuo metu istorija jau taip sukvailėjusi, kad jis labiau kelia juoką nei šiurpulį.
Apskritai, „Mirties namus 2“ sunkiai galima įspausti į siaubo žanrą, didžiąją jo dalį sudaro standartiškas veiksmas, kuriame yra daugiau slėpynių, bet ir vienas kitas pasikumščiavimas ar kompiuterinis sprogimas. Tęsinys bent jau netempia gumos ir į veiksmą įmeta greitai, taip pat iš bendro prastumo kartais išlenda įdomiau nufilmuoti bei pateikti segmentai. Aktorius Stephenas Langas irgi nepaveda, jo veikėjas grįžta toks pat grėsmingas kaip anksčiau. Bet to siaubo ir baimės, kuria buvo perpildytas pirmtakas, tikrai nėra. Pirma, mes jau žinome, kad pagrindinis veikėjas tikrai nėra bejėgis, kad ir kaip stengiamasi jį statyti į pralaiminčią pusę. Antra, labiausiai paaiškinama priežastis kodėl aklasis žmogus buvo paverstas pagrindiniu herojumi, nes jis puikiai tinka ir kaip veiksmo žanro didvyris, kuris gali žiauriai sudoroti priešus ir atrodyti kietai tai darant. Tad jei pradžioje dar bandoma išlaikyti veiksmą paprastesnį, pabaigoje jis tampa labai surežisuotas ir pastatytas pagrindinio herojaus naudai.
Išvada
Taigi, smulki, klaustrofobiška ir kraupi siaubo istorija buvo paversta į standartinį veiksmo filmą, į kurį buvo įdėta kur kas mažiau pastangų bei rūpesčio, nors teoriškai įdomi pagrindinio veikėjo įdėja to labai reikalavo. „Mirties namus 2“ galima drąsiai mesti į nereikalingų, neprašytų ir užmirštų tęsinių krūvą.
