Jacques Kluger – yra vienareikšmiškai debiutuojantis režisierius (žodį režisierius čia vartoju labai liberaliai), kadangi filmas „Žaisk arba mirk “yra… na, pirmasis jo pilnametražis ir – apskritai – konkretesnis projektas. Tad galite įsivaizduoti, kaip atrodo siaubo filmo kūrimas rankose žmogaus, kuris aplink save gyvenime nėra turėjęs konkrečios kinematografinės praktikos. Taip. Būtent. Tai būtent taip atrodo jo kūrinys „Žaisk arba mirk“.
Jeigu kažkam rūpi (o dievai, tikiuosi, jog ne), tai ši istorija apie pabėgimo kambario koncepcijos žaidimą, pavadinimu „Paranoja“. Čia patenka aštriausius protus turintys dalyviai, kuriems pavyksta išnarplioti į patį žaidimą vedančias užuominas. Vedami motyvacijos laimėti milijoną eurų, jaunuoliai ima jausti, jog žaidimas kur kas tamsesnis nei jie įsivaizdavo.
Siužetinis konstruktas
Na, paprastai šioje dalyje turėtų būti esminis siužeto dalių išskaidymas bei apžvelgimas. Problema šiuo atveju ta, jog… šis filmas realiai neturi siužeto. Ar bent jau net nedrįsčiau tų pamazgų ekrane įvardinti šiuo savo mėgstamu žodžiu.
Tai vienas tų filmų, kai istorijai dar tik prasidedant – Tu jau viduje jauti, jog čia viskas bus taip sumautai blogai. Ir liūdniausia, jog Tu būni teisus. Būtent čia – kadras po kadro – nuo pat pradžių žiūrovas yra vedamas į kažkokį hibridišką siužetinį farsą, kur ant jo kinematografinių lūkesčių istorija lopetomis drebia šūdus ir maišus pilnus absurdo. Na, o žmonių kalba, tai filmas, kaip jau galite įsivaizduoti, neina jokia gera linkme. Čia siužetas, išdrįskime taip pavadinti, skystesnis už vandenį, sausesnis už dykumą ir skurdesnis už mane patį. Jis visiškai nesurištas ir niekur nesusirišantis, ir – tuo pačiu metu – tai yra mazgas, įnarpliotas į mazgą, įnarpliotas į kitą mazgą.
Nuoširdžiai, su šiuo filmu jaučiausi pralošęs – siaubingai pralošęs – jau kokią dešimtąją jo minutę, o ten dar nieko net neįvyko. Visos užuomazgos, visi bandymai čia kažką sužaisti, atrodo, kaip Krilinas iš „Drakonų kovų“ – jis visados nori padėti, bet viskas, ką jis padaro, tai miršta.
Tai filmas, kuriame nėra jokių provokacijų. Logiškų sprendimų atmosferą bandyta pertepti siaubo kontekstu, tačiau neišgauta nei vieno, nei kito. Ir, turint omeny, jog filmas pastatytas pagal bestselerį romaną „Dėlionė“ (orig. „Puzzle“), man, kaip kūrinio autoriui, ši ekranizacija būtų didžiausias įžeidimas. Aš jaučiu, jog nufilmavęs, kaip skutu bulvę ir įsipjaunu į pirštą – sukelčiau daugiau emocijų, negu šis filmas.
Techninės detalės
Na, po siužeto pjaustymo galime persimesti prie scenarijaus kapojimo. Ai, palaukit… šito čia irgi nerasta! Toks įspūdis, jog aktoriai it medžiai – visą filmą trinasi šakom, ir taip kalbasi, kartu nieko nepasakydami. Tad scenarijus čia toks pat bevertis kaip ir siužetas. Nors ką aš čia apie nesamus dalykus.
Dievai, apie aktorius net nenoriu prasižioti. Nes dar iki galo nesupratau, ar čia jie patys taip siaubingai realizavo veikėjus, ar čia jau pats filmas su lopetom ir maišais viską padarė už aktorius.
Reziumuojant…
Kai paskutinį kartą recenzuojant „Apsėstąjį“ pasidžiaugiau, jog su siaubo filmais, kol kas viskas tik geryn ir geryn, atsiprašau, nes po to pasidžiaugimo atsitiko šita ašarų pakalnė. Ir jeigu mano apžvalga kartais nepasufleravo, kaip jaučiuosi dėl šito filmo, galiu pasakyti tik tiek… BĖKIT, SUSIMILDAMI, BĖKIT NUO ŠITOS AVARIJOS KUO TOLIAU!
