Ričardas atsisveikina

The Professor

Pastaraisiais metais Johnny Deppas geriausiai buvo žinomas dėl dviejų dalykų. Pirma, dėl žiniasklaidoje plačiai aptariamų būtų ar nebūtų skandalų. Antra, dėl to, kad J. Deppo sukurti veikėjai kino ekrane labiau pasižymėjo ne puikiu atlikimu ar meistriška vaidyba, o tuo, kad jų būdavo užklotas koks kilogramas makiažo. Aktorius, matyt, tikėjosi savo karjerą atgaivinti „Fantastinių gyvūnų“ (angl. „Fantastic Beasts“) filmų serijoje. Tačiau ir pats kastingo pasirinkimas, ir jo įkūnytas Grindelvaldas gerbėjų, švelniai tariant, nesužavėjo. Dar vienu J. Deppo bandymu sugrįžti į kažkada užtikrintai turėtą vieno geriausių Holivudo aktorių vietą galima laikyti į Lietuvos ekranus atkeliavusioje komiškoje dramoje „Ričardas atsisveikina“ (angl. „Richard Says Goodbye“).

Trumpai apie siužetą

Universitete literatūrą dėstantis profesorius Ričardas (akt. Johnny Deppas) sužino mirtiną diagnozę – plaučių vėžys. Vyras nusprendžia išnaudoti likusį laiką išnaudoti pašėlusiam gyvenimui, o studentus išmokyti svarbiausio dalyko – džiaugtis gyvenimu.

Mažiau kartais yra geriau

Filmų, kuriuose matėme apie artėjančią mirtį sužinojusius veikėjus – daug. Filmų, kuriuose vidutinio amžiaus veikėjas nusprendžia kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą taip pat matėme daug. Filmų, kuriuose profesoriai ar mokytojai netradicinėmis priemonėmis stengiasi atverti akis – taip pat nemažai.

Juosta „Ričardas atsisveikina“ turi dvi svarbias problemas. Pirma, daugelis kūrinyje gvildenamų temų ir idėjų yra matytos, girdėtos ir daug geriau išnagrinėtos kituose filmuose. Antra, filmo kūrėjai apsižioja išgvildenti per daug siužetinių linijų.

Pradėkime nuo pirmosios problemos. Filme Ričardas, sužinojęs apie neišvengiamą mirties akimirką, nusprendžia nustoti būti pavyzdingu ir romiu profesoriumi bei pradėti gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Kitaip tariant, pagrindinis filmo veikėjas iš santūrios knygų žiurkės tapo patrakėliu hedonistu, kurio gyvenimo moto tampa ekstremali carpe diem versija.

Tokį Ričardo gyvenimo pokytį bent jau bando mums įpiršti filmo kūrėjai. Kodėl sakau, kad bando? Filmo pradžioje mes nesame gerai supažindinti su tuo, koks šis veikėjas iki šiol buvo, o besivystant siužetui tik iš smulkių kitų veikėjų remarkų galima spręsti, kad Ričardas pasikeičia. Taip pat, Ričardo šėlionėms nėra skiriama daug laiko dėl kūrėjų noro išnagrinėti ir parodyti daug daugiau nei būtų galima per 90 minučių. O ir Ričardo patrakėliški išsišokimai dažnai išlįsdavo lyg iš niekur nieko, tad vientisumo šitoje linijoje tikrai trūko.

Kūrinyje nagrinėjama ir Ričardo kaip pedagogo transformacija. Nusprendęs nustoti būti pavyzdingu ir pedagogikos kanonų besilaikančiu pilku profesoriumi, Ričardas tampa ekstravagantišku mokytoju, kurio svarbiausia perduodama žinia studentams yra ne knygose esanti informacija, o būtinybė suprasti, kad reikia išnaudoti visas gyvenimo teikiamas galimybes. Tačiau, vėlgi, dėl ribotos trukmės nebuvo daug scenų, kuriose matytume besikeičiančius Ričardo ir studentų santykius, studentų požiūrio į profesorių pokytį ar tai, kaip netradiciniai mokymo metodai pakeitė jų pasaulio suvokimą.

Ir dar viena siužetinė linija, kurią bandė vystyti filmo kūrėjai – Ričardo šeima ir santykis su ja. Filmo pradžioje duodamas tonas, kad Ričardo ir jo žmonos santykiai atšalę, sutuoktinė neslepia neištikimybės savo vyrui ir niekina jį. O bet tačiau, jau kitoje scenoje jie susitaikę dėl nelaimingos savo santuokos ir nesisvaido jokiomis priešiškomis replikomis. Tačiau net ne nuoseklumas šiame santykyje buvo pagrindinė problema. Filmo kūrėjai lyg ir bandė sufleruoti, kad Ričardo, jo žmonos ir jo dukros santykis yra svarbi kūrinio ašis. Kad tai svarbi linija ir pačiam veikėjui, ir visai filmo istorijai. O bet tačiau, šios linijos svarbos išryškinimas atrodė dirbtinai stumiamas į priekį, o ir jos nagrinėjimas, dar kartą pasikartosiu, dėl laiko ir vietos stokos, buvo gana silpnas.

Tad „Ričardas atsisveikina“ yra toks filmas, kuriame bandoma sumaišyti „Amerikietiškas grožybes“, „Mirusių poetų draugiją“ ir „50/50“. Kitaip tariant, bandoma ištraukti tai, kas buvo geriausia šiuose filmuose ir sudėti į vieną juostą. Tačiau, bandymas kopijuoti nebuvo itin sėkmingas. „Ričardas atsisveikina“ tampa lyg salotos, į kurias šeimininkė sudeda keptą vištieną, rūkytą žuvį ir burokėlius. Šie skanūs ingredientai kituose patiekaluose tiktų ir patiktų, bet negrubiai sudėti į vieną košę marmaliošę… Nelabai skaniai susivalgo.

Ir menkas, bet mano subjektyvia nuomone, bene svarbiausias filmo trūkumas – akimirkos, kai Ričardas nusprendžia pakeisti savo gyvenimą nebūvimas. Jokios simbolikos, užaštrinto momento, kažkokio režisūrinio sprendimo. Nieko! Kūrinyje, kuris visą savo esybę stato ant žmogaus transformacijos, toks momentas tiesiog būtinas, o kūrėjų nesuvokimas dėl tokios scenos reikalingumo – nedovanotinas.

Vaizdai ir garsai

Muzikinė filmo pusė tikrai ne tokia prasta. Kompozicijos, dažniausiai atliekamos styginių instrumentų, derėjo prie filmo stilistikos ir siužetinių vingių. Tačiau kartais muzikinis takelis, kuris labiau priminė foninę muziką, o ne išskirtinį muzikinį kūrinį, būdavo per daug išryškinamas, taip užgoždamas tiek vaizdą ekrane, tiek siužetą.

Filmo kūrėjams pavyko sukurti akademinės ir buitinės atmosferos mišinį, kuris susipynė ir ekrane, ir siužete, ir pagrindinio veikėjo asmenybėje. Kameros darbas taip pat buvo kokybiškas, kartais buvo sukuriami tikrai įdomūs ir meniškai vertingi kadrai. Tačiau dažnas bandymas filmuoti iš viršaus ir kuriamas dieviško žvilgsnio įspūdis atrodė perteklinis, o kartais net perdiem patosiškas.

Vardai ir veidai

Ar Ričardo vaidmenį galima laikyti geru J. Deppo pasirodymu? Ir taip, ir ne. Teigiamai į šį klausimą atsakytume, jei žiūrėtume į pastarąjį aktoriaus karjeros etapą. J. Deppo vaidyba yra pakankamai solidi, jam pavyko, kiek tai buvo įmanoma, atskleisti Ričardo charakterį ir besikeičiantį jo gyvenimą. Pagrindiniai trukdžiai, kurie neleido J. Deppui dar geriau atsiskleisti, buvo scenarijaus trūkumai ir gana ribotas režisūrinis požiūris. Vis tik, kai J. Deppui monologų metu tekdavo visos rampos šviesos, jo aktorinis talentas atsiskleisdavo gražiomis spalvomis. Tačiau jei peržvelgtume visą J. Deppo karjerą, pasirodymas šioje juostoje tikrai nebuvo jo meistrystės viršūnė. Tai galima pavadinti šviesesniu spinduliu ganėtinai pilkame pastarųjų metų J. Deppo karjeros kelyje ir vidutiniškai geru pasirodymu visoje aktoriaus filmografijoje.

Su kitų aktorių pasirodymais – kiek liūdnesnės gaidos. Ričardo žmoną įkūnijusią Rosemarie DeWitt ribojo ne aktoriniai sugebėjimai, o gana suveltai parašytas jos veikėja. Danny Hustono ir Rono Livingstono veikėjai buvo verti pajuokos, Odessa Young suvaidinta Ričardo dukra buvo paaugliškų stereotipų rinkinys, tad, vėlgi, čia daugiau priekaištų keliauja scenaristams. Su kiek padoresniu pasirodymu galima pasveikinti Zoey Deutch. Nors jos veikėja buvo gana plokščia, aktorė savo žavesiu sugebėjo gana nuobodžiai veikėjai suteikti įdomių spalvų.

… ir pabaigai

„Ričardas atsisveikina“ – gana nykokas filmas, kurio pagrindine problema tampa noras išgvildenti tiek daug ir sukišti galybę siužetinių mazgų į ribotą juostos trukmę. To rezultatas – pagraibomis vystomos siužetinės linijos, kuriose paskęsta skurdų gylį turintys veikėjai. Vienintelis šio filmo šviesulys – gana neblogas Johnny Deppo pasirodymas, kuris gal ir nėra vertas fanfarų ar apdovanojimų statulėlių, bet primenantis, kad Johnny Deppas pirmiausia yra ne skandalinga antraštė ar kilogramas makiažo, o aktorius.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. bbd / 2020 sausio 23

    Visų pirma nesuprantu, kodėl kiekviena nacija pasilieka sau teisę nuspręsti, kad jų sugalvotas filmo pavadinimas geresnis už originalą, bet tai čia nieko naujo. Visų antra, jau bloga nuo visur kišamos sušiktos pederasų temos. Maždaug filmas turėtų griebt už dūšios nes žmogus per paskutinį pusmetį bando atsigriebt už tai ko nepadarė? Bet ištikrųjų tai vimdantis siužetas, nes viskas, ką sugebėjo per likusį duotą laiką tai lakt kibirais, švampt žolę ir duot ant dančio kažkokiam nigeriui kuris pirmas pasisiūlė? Čia maždaug filmas apie gyvenimo prasmę ar ne? Maža to, kad dukra lesbė, gerai, kad dar ne siauraakė ar latinos. Buvo toks geras filmas su legendiniais aktoriais „Bucket list“, dar labiau nepamirštamas „Knocking on heavens door“, o čia visiškas mėšlas eilinė LGB propoganda, nes viskas padoru viskas atleistina ir kad žmona dulkinasi su tavo bosu, tai už tai ją reik tik dar labiau mylėt ir suprast, fantastiškos vertybės degraduojančiai visuomenei. Pagailėkit smegenų ląstelių, jos neatsistato.