Jei kartais pajuokaujama, kad Sovietų sąjungoje tokio dalyko kaip seksas nebuvo, tai dabartiniais laikais, galima sakyti, išgyvename kardinaliai priešingą reiškinį – sekso kultą. Todėl nieko keisto, kad seksualinės tapatybės paieškų tema atsiranda ir kine. Tačiau kol kas, ne daug kas kalbėdamas šia tema, drįsta atsukti kamerą į žmones su negalia. Tiesa, tokių bandymų jau pasitaiko – galima prisiminti 2011 m. belgų komišką dramą „Hasta la Vista“, 2012 m. amerikiečių biografinę komišką dramą „Intymios pamokos“ („The Session“) arba 2009 m. ispanų dramą „Aš taip pat“ („Yo, tambien“). Šio filmo, priešingai nei pirmiau paminėtų, centre atsiduria personažas su protine, o ne fizine negalia – apie tai kalba ir „Ypatingas poreikis“, kuris yra unikalus tuo, jog yra sukurtas kaip dokumentinis filmas.
Idėja kurti filmą apie tai, kaip vaikinas su protine negalia, sprendžia šias ypatingo poreikio problemas, kilo Carlo Zoratti, kuris jau anksčiau buvo pažįstamas su Enea, apie kurį šis filmas ir yra. Be to, C. Zoratti yra ne tik šio filmo režisierius – jį galima matyti kaip vieną pagrindinių šio filmo personažų.
Taigi, Eneai (Enea Gabino) – 28 metai ir jis vis dar skaistus. Tačiau autistas vaikinas nenustoja apie tai fantazuoti – jis ilgisi meilės ir fizinės jos išraiškos. Enea lengvai įsimyli žurnaluose spausdinamus supermodelius arba tiesiog gatvėj bando užkalbinti merginas. Eneos draugai Karlosas (Carlos Zoratti) ir Aleksas (Alex Nazzi) mato, kad iš to nieko nebus, ir nusprendžia jam pagelbėti – gimtadenio proga padovanoti sekso seansą. Tačiau Italijoje, kurioje jie gyvena, tai padaryti nėra taip lengva, tad draugai baltu mikroautobusiuku leidžiasi į kelionę po Europą – iš pradžių į Austriją, vėliau į Vokietiją. Tačiau kelionė, į kurią buvo išsiruošta tik dėl sekso, duos daug daugiau visiems – ir ypač Eneai.
Keista, tačiau žiūrint „Ypatingą poreikį“ kartais net galima užsimiršti, kad tai – dokumentinis filmas. Nors ir paprastas, tačiau juostos siužetas įtraukia ir tampa visai smagu stebėti trijų draugų nuotykius ir Eneos pastangas patirti taip trokštamą fizinį malonumą. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad ši kelionė – tai kai kas daugiau, nei vien tik poreikio patenkinimas – žiūrovai tampa Eneos seksualinio (ir ne tik) identiteto paieškos liudininkais.
Nepretenzingai nufilmuota juosta išsiskiria natūralumu ir paprastumu. Pagrindiniai filmo veikėjai ne vaidina, o tiesiog būna patys savimi. Žinoma, iš tokio tipo filmo tikėtis labai aukštos techninės kokybės nereikėtų, tačiau žiūrint šią juostą per daug nekliūva nei vidutinis kameros darbas, nei montažas, na gal tik garsas – šitą buvo galima truputį labiau „išvalyti“. Kelionės Europos keliais fone skamba lengva muzika.
„Ypatngas poreikis“ – šilta juosta, kurią bežiūrint labai lengvai užsimiršta, kad tai yra dokumentinis filmas. Eneos ir jo draugų nuotykiai įtraukia ir veda kur kas toliau, nei iš pradžių planavo filmo kūrėjai, o žiūrovams leidžiama susipažinti su šia, dar pakankamai mažai kine nagrinėta tema, bei išvysti Eneos savęs pažinimo, suvokimo ir identifikavimo pastangas – ir ne tik seksualumo prasme.
