„Vyras kaip svajonė“
Garsus rusų komedijos žanro prodiuseris bei režisierius Sarikas Andrejasianas, sukūręs puikiausią 2012 metų nacionalinę komediją „Mamos“, kartu su savo debiutuojančiu didžiame kine protežė Artiomu Aksenenku pristato gana tipišką paskutiniuoju metu Rusijoje pasirodančių komedijų vaizdą. Daug vulgaraus tualetinio humoro apie antrą galą, šmaikščių scenų, nešvankumo perpildytas filmas tarsi riebus atsakas tam kinui, kuris atkeliauja iš Holivudo. Populiarūs kino kūrėjai maloniai kviečią įvertinti jų pastangas parodijuojant iš už Atlanto atkeliaujančią kino produkciją.
Vadimas – vieno iš didžiausių bei gyventojų mėgstamo prekybos centro apsauginis. Geriausios širdies vyras padeda visiems, pradedant nuo valytojo, baigiant administratoriais. Vieną dieną jis gauna į pagalbą stažuotoją Irą, kuri jam iš pirmo susitikimo krenta į akį. Jauna moteris irgi turi savų bėdų, problemų, tačiau būdama kompanijoje su Vadinu jį jaučiasi tikrai laiminga. Laikas tiksi ir tarp jų žingsnis po žingsnio įsiliepsnoja aistros kupina ugnis, tik ar tai laikina, ar jiems rimtai yra lemta sukurti kažką daugiau nei draugystę?
Kas kartą žvelgiant į šiuolaikinį rusų požiūrį į komedijos žanrą tampa aišku, jog kuo toliau, tuo labiau viskas bus prilyginta Holivudo produkcijai, tik pateikta žymiai banalesnės formos pavidalu. Nors filmo prodiuserio beveik visa filmografija, neskaitant šių metų itin sėkmingo filmo „Mamos“, yra labai žemo intelektualinio lygio produkcija, skirta žmonėms, kuriems bus juokinga, jei parodysi pirštą, tačiau kas keista, pasiūla vis auga. Visgi visuomenės mentalitetas bei MTV kanalo praplautos jaunuolių smegenys kardinaliai pasikeičia, o vertybės tiesiog išnyksta. Užmirštama, jog kadaise rusai turėjo tokius nuostabius filmus kaip „Kaukazo belaisvė“, „Sėkmės džentelmenai“, „Dvylika kėdžių“, o kas iš jų liko – vulgarios, neskoningos komedijos, kurių pagrindinė užduotis dar labiau degraduoti jaunimą. Ši juosta visgi šiek tiek lenkia neseniai pasirodžiusius prodiuserio kino produktus, bet visgi neapsieita be vulgaraus tualetinio humoro. Jeigu scenaristas išbrauktų keletą visiškai be konteksto išsakytų juokelių apie homoseksualus, filmas kardinaliai pasikeistų, jis būtų estetiškesnis, kas ir suteiktų tam tikro žavesio jam. Dialogai yra visgi vienas iš nedaugelio pliusų, jie gan paprasti, tačiau buitiškumo nepritrūko, o tai sudaro neblogą autentiškos, gyvenimiškos atmosferos dalį. Monotonijos per akis, daug matytų, kvailų, darželinuko lygio pokštų ir veiksmų iš pačių personažų. Kaip komedijai, tai didžioji dauguma scenų yra nejuokingos, nors būtent pateiktame juokelyje žmogus turėtų iš visos širdies džiaugtis, na arba nors jau išspausti šypseną veide. Meilės interpretacija neblogai pateikiama, bet visgi labai jau banaliai viskas klostosi einant link juostos kulminacijos. Apskritai, galima sakyti, jog kažkur visa tai yra matyta, tik įvyniota šiek tiek kitokioje pakuotėje.
Tipiškas rusams garso takelis, daug neapgalvotų kompozicijų, šiek tiek populiariosios muzikos, šiek tiek šansono, šiek tiek klubinių garsų, bet bendrai gaunamas graudus vaizdas ir chaosas. Silpnas ir montažo darbas, nes kai kurios scenos yra sulipdytos net labai neatsakingai, kas šiek tiek ir pakeičia juostos prasmę. Operatoriaus darbo keliose finalinėse scenose dėka nors kažkiek pajuda iš užstingusios vietoje monotonijos juostos žvalumas, bet ir tai, viskas vyksta akimirksniu.
Filmo pagrindinių personažų atlikėjai, Nona Grišajeva bei Aleksandras Oleško, dar sykį susimeta bei gana sėkmingai sudaro ekraninę porą, jei žiūrėsime tik į jų vaidybą. Šiltas duetas, kurio dėka nors yra malonu žiūrėti į tai, kas vyksta ekrane, o kartu gal net ir prijausti jų personažų likimui. Antraplanių aktorių pulkas ne ką mažiau žinomas, ypač galima paminėti Dmitrijų Nagijevą, kuris suvaidino bene ryškiausią juostos vaidmenį, dar į akis krenta puikusis Andrejus Fedorcovas su Petru Fiodorovu, šarmingi vyrai, suteikiantys filmui šiokio tokio žavesio. Kas ir yra liūdniausia, jog tokiems puikiems aktoriams tenka vaidinti tokio žemo lygio filme.
„Vyras su garantija“ – tai vulgaroka, tačiau turinti ir šviesių akimirkų juosta, galinti pasigirti geros vaidybos planu, bet visiškai neatsakingai parašytu scenarijumi, kurio dėka žiūrovas gauna antrarūšę, nukopijuotą iš Holividinių filmų, be originalios idėjos komediją.
