Kelyje

„Jaunojo rašytojo kančios“

Praėjus beveik penkiasdešimt penkeriems metams nuo vieno skandalingiausių JAV praeito šimtmečio literatūrinių kūrinių pasirodymo knygynų lentynose, po ilgų ir varginančių diskusijų buvo pasiryžta ekranizuoti šį stulbinantį romaną, kuris yra laikomas to laikotarpio populiaraus „Bitnikų“ judėjimo Biblija. Autobiografiniais paties rašytojo Džeko Keruako motyvais paremtos knygos vizijos perteikimo į ekraną  imasi brazilų kilmės režisierius Walteris Sallesas, jau sukūręs panašaus žanro filmą, 2004 metų nuotykių dramą „Motociklininko dienoraštis“ pagal Ernesto Če Gevaros paliktus užrašus. Visais įmanomais būdais kartu su puikiausių aktorių kolektyvu sugebėti perteikti viso kūrinio dvasią didžiajame ekrane yra beveik neįmanoma, todėl režisieriaus dėka yra sukurta originali, sutrumpinta interpretacija pagal literatūrinio kūrinio motyvus. Pietų Amerikos filmų kūrėjas, konkursinėje „Kanų kino festivalio“ programoje pristatęs naujausią savo juostą, sulaukė aibės nusivylimo šūksnių, tačiau visgi romano gerbėjai sugebės atrasti kažką naujo šioje prieštaringai vertinamo kūrinio ekranizacijoje.

Palaidojęs tėvą bei likęs gyventi su mama, jaunasis pradedantysis rašytojas Salvatoras niekaip negali atrasti savęs kaip menininko. Jis supranta, jog sunku yra pagauti įkvėpimą, kai gyvenimo kelias tik prasideda, o nėra dar pakankamos patirties tam, kad būtų galima save realizuoti kaip suaugusį žmogų. Greitu metu jaunuolis susipažįsta su charizmatiškuoju neseniai išėjusiu iš kalėjimo, patenkintu gyvenimu vaikinu Dynu, kuris leidžia dienas savo jaunos žmonos Merilu glėbyje. Susidraugavę bei linksmai leidžiantys laiką vaikinai visgi turi išsiskirti, tačiau tai trunka neilgai. Susijungę vėl kartu jie nusprendžia keliauti, kur akys mato, ragauti gyvenimo džiaugsmo, patirti naujų pojūčių, kurie padės jiems atrasti save iš naujo.

Viena didžiausių kūrėjų klaidų buvo imtis tokio nuostabaus kūrinio ekranizacijos praėjus daugiau nei pusei amžiaus nuo jo pasirodymo. Sugebėti tiksliai atkurti ano laikotarpio atmosferą, gyvenančią žmonių širdyse, kuri kaip vėjas pučia iš kiekvieno kūrinio puslapio, yra beveik neįmanoma, tačiau vizualiai pateikti tik JAV XX amžiaus vidurio autentišką atmosferą visgi buvo bandyta sėkmingai, nors irgi ne iki galo. Skandalingasis kūrinys, kuris sukėlė daug kalbų, yra kaip ir tikslus rašytojo Džeko Keruako biografijos elementas, tačiau žiūrint filmą visiškai nesijaučia tos vulgarios, grubios, purvinos realybės, kuri yra pateikiama originale. Taip, kai kurie epizodai yra vaizduojami ne itin švelniai, bet pritrūko tiesiog tikslumo vaizduojant amoralias scenas, kurios gal ir prilygtų pornografijai, tačiau nenutoltų nuo romano autoriaus idėjos. Narkotikai, seksas, nelaimingas jaunuolių dienų praleidimas prie alkoholinių gėrimų, arba tiesiog vaikų neprižiūrėjimas gan efektingais atrodo gelsvai pilkame juostos fone, bet vis dėlto trūksta, tikrai trūksta prie šokiruojančio efekto. Kelios įdomios ir turbūt vaizdingiausios scenos kaip Dyno seksualiniai žaidimai su sentelėjusiu vyru arba Merilu slidinėjimais abiem rankom po ją iš kiekvienos pusės sėdinčiam draugui važiuojant greitkeliu sukuria mažytį, bet visgi šiokį tokį vaizdą susipažinti su Keruako kūrybos ypatumu.  Gyvenimo permainos pateikiamos scenarijaus dėka, kelios originalios istorijos, žmonių portretai ir peripetijos irgi šiek tiek šokiruoja, nes visgi palyginus aną laikotarpį ir šių dienų jaunų žmonių karštakošiškumą tai beveik niekas ir nepasikeičia, o dar labiau viskas yra linkę link degradacijos. Trūksta epizodiškumo, kelios vietos yra pateikiamos visiškai sunkiai, todėl neskaičiusiam knygos žmogui bus sunku perprasti kelis svarbius personažų žingsnius, o dar trūkstant jų veiksmų paaiškinimo bendras vaizdas gaunasi labai neestetiškas. Dėka blogai parašyto scenarijaus gauname ne puikią ekranizaciją, bet tiesiog nuotykinį filmą pagal Keruako kūrinio motyvus su vulgariu kontekstu, kuris beveik neatspindi knygos stiprybės.

Plika akimi matomas scenaristo ir režisieriaus klaidas kuo puikiausiai kompensuoja operatorius Ericas Gautieras, kuris savo puikiu darbu stipriai pateikia ano laikotarpio atmosferą savo vaizdingoje vizijoje. Kitas svarbus techninės pusės aspektas ir atmosferos skleidimas priklauso pripažintam kompozitoriui Gustavo Santaolallui, net du kartus gavusiam  Kino Akademijos apdovanojimą už 2005 metų dramos garso takelį „Kuprotas kalnas“ bei už 2006 metų muzikinių kompozicijų rinkinį juostai „Babelis“. Visgi šie du žmonės sugebėjo nors  dalimi suteikti filmui trumpalaikį žavesį.

Visai įdomu yra stebėti tą faktą, jog į filmą yra pakviesti skirtingų žanrų bei kartos aktoriai, iš kurių vieni atsiskleidžia netikėta linkme, o kiti dar labiau sugeba save paniekinti žiūrovų akyse. Perspektyvūs, jauni ir ganėtinai talentingi, bet dar pilnai neatsiskleidę aktoriai Samas Riley‘is bei turėjęs prieš kelis metus  gimti kaip A klasės žvaigždė su filmu „Tronas: Palikimas“ ,bet to nepadaręs Garretas Hedlundas viršija visus lūkesčius. Puikiausios vaidybos pavyzdys, kuris ir laiko visą filmą įtampoje ir leidžia akimirkai užmiršti scenarijaus klaidas. Neįprasti ir aktorių Steve‘o Buscemi‘io su Viggo Mortensenu pasirodymai, dramatiški Amy Adams su Kirsten Dunst portretai irgi prisideda prie bendro, liūdno dramos konteksto. Labiausiai nevykęs, prastas, neskoningas bei visiškai be atsidavimo pateiktas Kristen Stewart vaidmuo. Šį syki „Saulėlydžio“ žvaigždė visais įmanomais būdais perkopia per save ir pateikia tokio žemo lygio vaidybą, jog žiūrint į jos vaidinamą personažą akyse pradeda riedėti kruvinos ašaros. Vienintelis šviesus dalykas, tai turbūt pirmas jos karjeroje pasirodymas nuogai, nors ir tai vaizdas yra kraupus. Vienu iš šviesesnių momentų vaidybos plane galima priskirti Tomo Sturridge‘o suvaidintam Karlo personažui, visgi labai šauniai, emocionaliai, estetiškai pasirodo vaikinas.

„Kelyje“ – tai visiškai nebrandi, šalta, neskoninga puikaus literatūrinio kūrinio ekranizacija, kuris yra laikomas vienu svarbiausių praeito amžiaus vidurio Amerikos „Bitnikų“ judėjimo simbolių. Pakankamai geros vaidybos, neskaitant labiausiai pervertintos pasaulio aktorės, puikaus garso takelio ir vaizdingo operatoriaus darbo dėka filmas visgi sugebėjo išlaikyti dalį atmosferos, jaučiamos skaitant Džeko Keruako populiariausią romaną.