„Jaunieji gangsteriai“
Kino grandas iš didžiosios raidės, režisierius ir scenaristas, Oskaro laureatas Oliveris Stone‘as, sukūręs kultines juostas kaip 1986 metų karinę dramą „Būrys“, patriotinio konteksto psichologinę dramą „Gimęs liepos 4-ąją“ bei sąmokslų teorijų perpintą politinį trilerį „JFK: Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“, padarė gan riebų indėlį į šiuolaikinio kino kultūrą, todėl visada su nekantrumu yra laukiama kiekvieno meistro darbo. Nors ir paskutiniai maestro darbai yra gana silpni, tačiau šį sykį nusipelnęs kino kūrėjas kviečia žiūrovus stebėti ne politinius trilerius, o tikrą, kriminalinį veiksmo filmą apie šių laikų mafiją. Po gana skurdžių paskutinių juostų tai bus puiki reabilitacija tiek pačiam režisieriui, tiek ir jo gerbėjams.
Kalifornijos karštis, smėlis, kokteiliai, vakarėliai ir pavojingas bei nerūpestingas gyvenimas. Būtent taip dienas leidžia geriausi draugai ir jauni milijonieriai Benas ir Čonas. Kartu jie gyvena ir yra įsimylėję savo draugę Ofeliją, o ji yra įsimylėjusi juos. Trijulė viskuo dalinasi tarpusavy, nes jie yra tikroji šeima. Vaikinų verslas yra gana pavojingas, nes jie sukūrė tikrą kriminalinę narkotikų platinimo laboratoriją. Geriausios kokybės produktas tapo vienu populiariausių visoje šalyje, ir tuo tarpu didele problema konkurentams. Greitu metu apie bičiulių partnerystę sužino vienas įtakingiausių Meksikos kartelių, kuriam vadovauja negailestingoji Elena. Pavojinga kriminalinio pasaulio vadovė visais įmanomais būdais pasistengs apkartinti bičiulių gyvenimą, kol jie neprijungs savo sėkmingo verslo prie jos didžiulės imperijos. Atsilaikyti prieš tokį priešą neįmanoma, todėl vaikinams teks kovoti iki mirties.
Prisiminus ankstesnius režisieriaus Olivero Stone‘o darbus, ypač tuos pirmus kaip puikusis „Būrys“ arba „Volstrytas“, o ką kalbėti apie šio žmogaus scenaristo sugebėjimus, nes būtent jo dėka mes galėjome išvysti vieną svarbiausių, kultinių kinematografijos personažų Tonį Montaną, suvaidintą Alo Pacino legendiniame 1983 metų filme „Žmogus su randu“, kurį režisavo Brianas De Palma, pasidaro gana apmaudu, nes paskutiniai jo filmai labai nuviliantys. Atsižvelgiant į visą kino kūrėjo karjerą, jis labiausiai specializuojasi politinių temų sferoje, todėl labai netikėtas, o kartu ir malonus žingsnis iš kino grando pateikti žiūrovams kriminalinį veiksmo trilerį apie narkomafiją. Juosta pateikiama lyg pasakojimas iš vieno žmogaus lupų bei jo pasaulėžiūra į vykstančius keleto dienų įvykius. Savo žodžiais intriguoja, net labai, pasakotojas, tačiau filmui įsibėgėjus su kiekviena scena darosi aiškiau, kas vyks toliau, intriga dingsta jau įpusėjus. Pati istorija visgi įdomiai atrodo, žinoma, kai per paskutinius metus tokios tematikos filmai pasirodydavo ganėtina retai, tai ir nusivylimas ne toks ir didelis. Dėl ko galima gerbti Oskarą gavusį režisierių, tai už jo realistiškai pateikiamas scenas, ypač brutalumo bei kraujo perpildytos scenos jo filmuose labai stipriai veikia žiūrovą, šiuo atveju irgi viskas šiame plane yra atlikta kruopščiai. Gana atviros ir lovos scenos, ypač per daug jų buvo, bet skoningai, neperžengiant amoralumo ribų. Stilingai parinktos lokacijos puikiai atspindi pagrindinių personažų gyvenvietės atmosferą, autentiškas Kalifornijos grožis vienas iš pliusų. Prie visko prisideda ir pačios mafijos pateikimas ir jos atvirai atskleidžiamas pogrindis. Siužetinė linija nestabili, labai daug šokinėjama iš vienos scenos į kitą, tačiau vis vien išlaikoma pasakojimo riba. Filmas su klaidomis, siužetinėmis spragomis ir gan blankiu įgyvendinimu, bet vis tiek maloniai nustebinantis ir papildantis režisieriaus filmografiją su netipišku jam žanru.
Prisikabinti prie scenarijaus, režisūros galima, bet tik ne prie techninės pusės. Jos dėka adrenalino kiekis kraujyje pakyla neregėtu greičiu. Stiprus operatoriaus darbas, kiekviena veiksmo scena paversta tikru meistriškai atliktų pirotechnikos meistrų pasirodymu. Skoningai pateikiamos scenų vietovės, sukuriančios atitinkamą atmosferą. Garso takelio dėka atmosfera irgi išlaikoma , bet čia jau kompozicijų stiprumas leidžia pasinerti į meksikietiškos mafijos pasaulį, pajausti tą latino atmosferą ne tik ausimis, bet ir akimis, už tai ir didžiausios ovacijos kompozitoriui Adamui Petersui.
Šį filmą galima pavadinti vienu unikaliausių režisieriaus karjeroje, nes tiek pirmojo ryškumo žvaigždžių vienoje juostoje pas jį seniai nebuvo. Visgi jaunoji karta atlieka pagrindinius vaidmenis, bet juos užtemdo savo charizmomis kino senbuviai. Didžiausias metų nevykėlis aktorius Tayloras Kitschas, kurio vieni brangiausių ir nuostolingiausių šių metų filmai pavadinimais „Laivų mūšis“ ir „Džonas Karteris“ vos per plauką nesugriovė karjeros, su šiuo darbu puikiai reabilituojasi, nes gana stipriai suvaidino Čono personažą, akyse matosi pasitikėjimas savo jėgomis ir aktoriniais sugebėjimais. Kitas, ne ką prastesnis, o dar ir talentingesnis aktorius, Aaronas Johnsonas neatsilieka nuo savo kolegos bei irgi užtikrintai vaidina. Silpniausiai pasirodo Blake Lively, kuriai tinka vaidinti laisvo elgesio merginas, bet čia ji nieko naujo neparodo, nes tokį patį personažą mes galėjome matyti 2010 metų Beno Affleco režisuotame trileryje „Miestas“. Salma Hayek, kuri nors ir trumpai yra kadruose, bet užtat nuostabiai pasirodo. Ugnis po jos kojomis sušalti sugebėtų, tiesiog tobulas ir kartu įsimintiniausias personažas. Filme netrūksta ir kitų puikių aktorių kaip Emilie‘is Hirschas bei Johnas Travolta, o ką jau kalbėti apie genialųjį Benicio Del Toro. Puiki komanda, kuriai iki pilnos laimės trūko stipresnio filmo scenarijaus.
„Laukiniai“ – tai nenuobodus, stilingai pateikiamas, žvalus veiksmo trileris su didelėmis spragomis siužete, vidutiniška režisūra bei gan banaloka pabaiga. Intriguojančios pradžios bei tuščios pabaigos dėka filmas tampa antrarūšiu kino grando veikalu, kurio niekaip negalima statyti prie kultinio „Būrio“, „Volstryto“ bei „JFK: Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“, o tiesiog pasižiūrėjus vėl su nekantrumu laukti, kada įvyks kino kūrėjo grandiozinis sugrįžimas, galintis vėl iškelti Olivero Stone‘o figūrą iki padangių.
