Atraskite kaip atsirado pirmieji ksenomorfai. Pažiūrėkite ką veikė Han‘as Solo prieš „Žvaigždžių Karus“ (angl. „Star Wars“). Sužinokite kodėl Kruela taip nekenčia dalmantinų. Pamatykite kaip Vilis tapo Vonka. Labai lengva nurašyti „Vonką“ (angl. „Wonka“) kaip dar vieną vardan nostalgijos susuktą projektą, pasakojantį istoriją, kurios nelabai reikia pasakoti. Bet 1971-ų metų klasika „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“ (angl. „Willy Wonka and the Chocolate Factory“) yra giliai įstrigusi žiūrovų širdyse (2005-ų metų Tim Burton‘o perdirbinys su Johnny Depp‘u sulaukė daug mažiau meilės), ir Vonkos priešistorė yra tiesiog savaime suprantamas Holivudo manevras. Kodėl gi nepasinaudojus dar vienu klasikiniu filmu, užtvirtinta gerbėjų baze ir lengvu nostalgijos išspaudimu?
Siužetas
„Vonka“ pasakoja geriausio saldainių gamintojo karjeros pradžią. Po septynių metų kelionių aplink pasaulį Vilis Vonka (Timothée Chalamet) atvyksta užkariauti gurmanų sostinę su išskirtinio skonio šokoladų receptais. Bet pirmą dieną šias svajones sustabdo tvirtai įsikūrę šokolado gamintojai, kuriems nereikia naujo konkurento, o Vilis yra dešimtmečiui įkalinamas skalbykloje, kad atidirbtų už vieną nakvynę. Vis dėlto, Vilis neketina pasiduoti po nesėkmingo starto ir kartu su kitais skalbyklos kaliniais pradeda organizuoti partizaniškus saldainių pardavimo būdus.
Filmas
Didžioji „Vonkos“ sėkmės paslaptis yra režisierius Paul‘as King‘as, kuris kino pasauliui padovanojo abu „Padingtono“ (angl. „Paddington“) filmus. Labai noriu pabrėžti: pirmasis „Padingtonas“ ir taip yra tikrai geras, bet „Padingtonas 2“ yra tiesiog tobulas! Tarp šeimyninių filmų geriau už juos nieko nėra, Padingtonas yra lyg šio žanro „Krikštatėvis“ (angl. „The Godfather“). „Vonka“ nėra toks tobulas, bet vis tiek turi daug to padingtoniško žavesio, kuris tinka tokiai istorijai. Pagrindinis herojus nėra vienintelis optimizmu spinduliuojantis veikėjas, visas pasaulis yra atitinkamai žaismingas, energingas, kartais keistas, bet visada statantis pozityvias emocijas į priekį. Siužetas taip pat palaiko vaikišką smagumą: ar veikėjai planuoja pabėgimą iš vergovės skalbykloje ar maištauja prieš teisėsaugą ir bažnyčią papirkinėjantį šokolado kartelį, įvykiai visada išlieka šmaikštūs. Daug britiško humoro bei akcentų, taip pat daug žinomų aktorių, kurie pilnai pasineria į komiškus vaidmenis ir sukuria linksmame pasaulyje prisiderančius personažus.
Ir daug muzikinių segmentų. Stebėtinai, šis aspektas buvo slepiamas reklamavime, galimai dėl to, kad brangūs miuziklai kinuose dažnai baigiasi finansinėmis nesėkmėmis. Bet tai neturėtų būti staigmena, nes abu „Šokolado fabriko“ filmai (klasikinis labiau nei perdirbinys) turėjo muzikos bei šokių. Šiuo atveju „Vonka“ gerokai pasistengia. Garso takelį sudaro naujos dainos ir joms yra sukuriami atitinkamai energingi montažai bei šokių choreografijos, o režisieriui būdingas dėmesys dekoracijoms ir kostiumams dar labiau vizualiai praturtina visą filmą. Tas klasiško miuziklo pobūdis kai veikėjai bet kurią akimirką gali užtraukti muzikinį numerį irgi prisideda prie bendro pasaulio žavesio. Kas be ko, žinomiausios dainos iš 1971-ų filmo irgi atkeliauja čia, bet jos gerai derinasi prie siužeto ir nesijaučia kaip pigus būdas pakutenti nostalgiją. „Vonka“ pasiskolina kelis menkus elementus, bet jis turi savotišką nuotaiką, kuri atskiria jį nuo „Šokolado fabriko“ filmų.
Tik didžiausias klaustukas kybo virš paties Vilio Vonkos ir ar Timothée Chalamet buvo geras pasirinkimas jam perteikti. Be abejonės, jis gavo sunkią užduotį, nes personažas yra neatsiejamas nuo jį 1971-ais įkūnijusio Gene Wilder‘io. Bet priešistorinis Vilis Vonka yra kitoks veikėjas, dar be tamsesnių charakterio savybių, kartais prasiveržiančių klasikiniame filme, ir T. Chalamet sukuria savo herojų, kuris nesijaučia kaip kopija iš to kas buvo anksčiau. Jis yra tiesmukiškai optimistiškas ir to užtenka norint papasakoti gerą nuotaiką sukeliančią istoriją. Bet lyginant su kitais „Vonkos“ aktoriais, T. Chalamet‘ui trūksta svorio. Visi kiti veikėjai aplink jį yra tokie išraiškingi ir atliekantys savo roles su energija, kurios pasigendi iš pagrindinio aktoriaus. Net ir žiūrint jį atliekant muzikinius numerius, atrodo lyg jie reikalautų entuziastingesnio, išraiškesnio atlikėjo. Ir nors negaliu kabinėtis prie dainavimo, bet jo balsas skamba nenatūraliai pagražintas. Tai nėra filmą sugadinanti vaidyba, nes jis šią rolę vis tiek atlieka gerai, tik yra nuslopinamas aplinkinių veikėjų. Visgi išlieka klausimas ar čia nėra atvejis, kai geram aktoriui buvo duota jam nelabai tinkama rolė.
Rekomendacija
Visumoje, „Vonkos“ siužetas ne visada yra tvarkingas su vienu kitu nelabai svarbos turinčiu veikėju, keliais siužeto taškais, kuriuos filmas privalo pažymėti, kad patenkintų veikėjo priešistorės reikalavimus bei link banalaus blockbuster‘iško reginio linkstančiu finaliniu aktu. „Vonkos“ siužetas visumoje nelabai ir užtvirtina ar šią istoriją išvis buvo verta pasakoti be savaime suprantamų finansinių tikslų. Bet „Vonką“ verta pažiūrėti. Čia toks filmas ant kurio nelabai išeina pykti dėl jo tiesiog nuginkluojančio žavesio. Jis nėra apie sausą žinomo veikėjo istorijos varnelių pažymėjimą, bet apie žiūrovų įtraukimą į geros nuotaikos bei humoro kupiną pasaulį. Vilis Vonka teigia, kad šokoladas yra skaniausias kai juo dalinamasi su kitais ir filmas nuoširdžiai pasistengia, kad žiūrovai paliktų kino salę su dalele tų gerų emocijų.
