Štai ir baigėsi dešimtmetį trukusi „DC“ visata. Visata, nuo pat pradžių startavusi kreiva koja su kaklus laužančiu Supermenu. Visata, paleidusi moteriškų superherojų trendą, išbandžiusi du skirtingus Džiokerius su labai skirtingais rezultatais, suteikusi unikalią režisieriaus versijos filmo išleidimo istoriją ir dar daugiau įdomių nutikimų industrijoje. Visata, kuri tais pačiais metais išleisdavo geriausius ir blogiausius žanro atstovus ir atitinkamai varijavo tarp finansinių pergalių bei didžiausių tragedijų. Nors „DC“ visata yra perduodama į (tikėtina) stabilesnes James‘o Gunn‘o rankas, šito chaoso, šitų sunkiai suprantamų, bet kartais labai pavykusių sprendimų, šito bendro nesupratimo kaip vystyti didžiulę filmų seriją bus labai pasiilgta. Ir šitą puikiai atspindi jos finalinis filmas „Akvamenas 2: Prarasta karalystė“ (angl. „Aquaman and the Lost Kingdom“) kai tokia netvarkinga, nestabili visata yra užbaigiama su tokiu banaliu, standartišku projektu.
Siužetas
Praėjus keliems metams po pirmojo filmo įvykių Akvamenas (Jason Momoa) derina šeimyninį gyvenimą su darbinėmis pareigomis kaip povandeninės karalystės Atlantos karalius. Bet jo valdžiai grąsina buvęs priešas Juodoji Manta (Yahya Abdul-Mateen II), kuris vis dar siekia keršto už tėvo mirtį. Po ilgų ieškojimų, jis atranda senovinį ginklą bei išlaisvinimo laukiančią armiją, galinčią sunaikinti Atlantą ir įveikti Akvameną.
Filmas
Galbūt tai yra dėl dar vienos problematiškos produkcijos, dėl bendro nesusidomėjimo „DC“ projektais šiais metais ar dėl šito filmo kaip neplanuoto galutinio taško, bet aplink „Akvameną 2“ sklinda pasidavimo jausmas. Lyginant su pirmuoju filmu, kuris turėjo taip pat skausmingai banalų siužetą, bet nepabijojo iš jo išauginti vizualiai aštrų povandeninį epą, tęsinys nesistengia kažkaip išsiskirti iš minios. Jis tiesiog miegodamas eina per tuos pačius siužeto taškus: sauso informacijos dalinimo, įspraustų humoro momentų ir brangių bei ištemptų veiksmo scenų. Režisierius James‘as Wan‘as pirmam filmui sugebėjo perteikti savo specialybes siaubo žanrui bei techniškai patraukliam veiksmui, bet jis nedemonstruoja tokio entuziazmo tęsiniui, kuris neturi įdomesnio vizualaus prieskonio ir visus rimtesnius susidūrimus perduoda kompiuteriui.
Kaip filmui apie povandeninį pasaulį, daug laiko praleidžiama sausumoje. Pradžioje viskas panašu į pirmą dalį, bet po to filmas keliauja po fantastines salas, blogiečių irštvas ar pomirtinius miestus. Su žaliais zombiais ir dideliu mūšiu toje prarastoje karalystėje iš „Akvameno“ pereinama į labai kompiuterinę „Žiedų Valdovo: Karaliaus sugrįžimo“ (angl. „Lord of the Rings: The Return of the King“) versiją. Siužetas taip pat yra apie daug ką: karaliaus atsakomybę, šeimą, brolystę, globalinį atšilimą, zombių armijos valdovo sustabdymą. Nėra konkretaus taško ant kurio būtų statoma istorija bei pasaulis, viskas yra tiesiog sumetama į krūvą ir tampa padriku neįdomių idėjų montažu. Nepadeda ir tai, kad „Akvamenas 2“ matomai buvo apkarpytas post-produkcijoje ir šokinėja per scenas parodydamas ką reikia ir juda toliau, tad filmas neveikia kaip sklandi istorija, bet labiau kaip informacijos, humoro, veiksmo scenų kompiliacija. Taip pat labai apkarpomi veikėjai. Be Akvameno ir jo brolio Ormo (Patrick Wilson), vieninteliai konkretūs veikėjai turintys kažkiek charizmos, visi šalutiniai herojai pasirodo kada pakliūna ir žiūrėdamas gali pamiršti apie jų egzistavimą, kol jie vėl netikėtai pasirodys vėliau. Apskritai, šis tęsinys net neturi naujų veikėjų. Paprastai atsirastų koks kitoks sąjungininkas ar pagrindinis priešas, bet didžiausi visiškai nauji veikėjai šiame filme yra kompiuterinis zombis ir kūdikis. „Akvamenas 2“ yra tiesiog tie patys veikėjai kovojantys prieš tą patį blogietį.
Visa tai susideda į dar vieną šablonišką, neįdomų ir iškart pamirštamą blockbuster‘į, kuris net neatrodo kad stengtųsi siekti daugiau. Ką pozityvaus galima apie jį pasakyti, kad jei yra poreikis paprastam filmui su brangias bei trankiais pasidaužymais (kurių čia yra daug), tai „Akvamenas 2“ jį patenkins. Su dviejų valandų trukme jis per daug neužsitempia (nors vis tiek jaučiasi ilgesnis), nėra sunkiai virškinamų akimirkų, filmas yra tiesiog patenkinamas kaip laiko prastūmimui. O kaip „DC“ visatos pabaiga, „Akvamenas 2“ į tai visai neatkreipia dėmesio ir pasakoja nuo jos atskirtą istoriją į kurią jokie kiti superherojai nėra įtraukti. Tad „Akvameno 2“ tikrai nėra verta žiūrėti kaip paskutinio „DC“ skyriaus, bet galima rasti įdomios reikšmės pačioje paskutinėje scenoje su kuria ši komiksų visata yra uždarom su visam.
Rekomendacija
„Akvamenas 2: Prarasta Karalystė“ yra tiesiog funkcionuojantis ir daugiau nelabai ką galima apie jį pasakyti. Filmas nerodo pastangų būti daugiau nei užbraukta varnele suplanuotų projektų tvarkaraštyje ir neužkabina nei kaip didžiulės komiksų visatos pabaiga, nei atskira superherojiška pramoga.
