Nors fantastikos žanras, ypač pastarąjį dešimtmetį, tikrai nėra svetimas kino žiūrovams, dažniausiai jo sulaukiame iš tų teritorijų, kurios turi daug pinigų visą tą fantastiką sukurti. Kitaip tariant – pagrinde iš Šiaurės Amerikos žemyno. Holvidue įprasti milijoniniai biudžetai ar lankstesnės ir įdomesnės įdėjos retai perskrenda Atlantą, tad Europos kinas neretai fantastiką kuria savotiškai sukčiaudami, stengdamiesi išvengti didelių kaštų ir viską bando atlikti praktiškai. Nežinia, kaip buvo čia, bet naujasis, tam tikra prasme fantastinis filmas iš Prancūzijos maloniai stebina savo išvaizda, praktiniais grimo elementais ir, tuo pačiu, pačia idėja. Tai – režisieriaus Thomas Cailley filmas „Gyvūnų karalystė“.
Filmas pasakoja apie naują pasaulį, kuriame dalis žmonių pradėjo mutuoti į gyvūnus. Niekas nežino, kam tai gali pasireikšti, niekas nežino, ar tai galima stabdyti. Ir šiame pasaulyje gyvena tėvas su sūnumi, kuriuos paveikia šie pokyčiai ir abu jie turi su tais pokyčiais susigyventi. Vienas – su mutavimu, kitas – su artimojo praradimu.
Iš pirmo žvilgsnio – tia beprotiškai ambicingas filmas. Jame yra labai daug skirtingų žanrų ir taip, ne viskas pasiteisina iki galo. Bet čia galime išvysti ir dramos, ir nuotykių, romantikos, fantastikos ir dar daugiau. Tai ir savotiškai posta-apokaliptinis filmas, kuris nesuteikia didesnio konteksto, tai ir visai nebaisus siaubo filmas, tai ir paauglių gyvenimo ir romantikos filmas, kuris neturi pabaigtos meilės istorijos. Tai ir šeimos drama. Žodžiu, LABAI visko daug, bet dėl kažkokios keistos priežasties viskas, nors ir ne tobulai, bet įgyvendinta su kažkokia viską apjungiančia logika.
Bene stipriausias dalykas šiame filme, visgi, yra vaidyba. Neabejotinai, labiausiai pasikaustę čia yra Romainas Duris ir Adele Exarchopoulos, kurie savo darbų sąraše turi ne vieną puikiai net ir Lietuvos auditorijai žinomą darbą. Tačiau šie du aktoriai savo talentu ir gebėjimais tikrai neužgožė jaunosios kartos. Paulis Kircheris ir Billie Blain bene stipriausiai pasirodė savo rolėse, nors ir kiti aktoriai savo personažus perteikė gerai. Įdomu ir tai, kad P. Kircheris demonstravo gana stiprų veikėjo virsmą nuo maištaujančio paagulio iki jau subrendusio žmogaus ir, galiausiai, žverėjančio padaro.
Net ir pati istorija yra iš esmės įdomu, tik šiek tiek neišbaigta. Mes jau atsirandame pasaulyje, kuriame yra mutavusių žmonių, jie mutuoja į gyvūnus, pamažu praranda savo esybę ir tampa laukiniais… bet kuo. Viena vertus, norėtųsi kažkokio išrišimo ar bent paaiškinimo – kas nutiko, kodėl atsirado, kaip viskas prasidėjo. Ir tai nėra atsakoma. Iš kitos pusės, filmo eigoje visas suvokimas apie būtybes pakeičiamas ir, jei filmo pradžia sufleravo apie žvėris, vėliau suprantama, kad tai nėra absoliuti tiesa. Tam tikra prasme galime net ir įžvelgti paralelių su mūsų dabartiniu pasauliu, kai pabėgėliai plūsta į „normalias valstybes“, kitaip tariant, ten, kur saugiau, o vietiniai nėra nusiteikę palankiai ir vertina juos kaip… Na, gyvulius. Tai alegorija yra labai aiški.
Dar vienas, tikrai patikęs aspektas – kaip parodomi mutuojantys žmonės. Priešingai nei galima būtų tikėtis iš Holivudo produkto, čia nėra nieko gražaus ar patrauklaus. Žmonės pamažu virsta žvėrimis, todėl yra tiek žmogiškų, tiek ir gyvuliškų dalių. Galima sakyti, paliečiamas ir „body horror“ žanro kampas, kai žiūrėti tai, kas vyksta ekrane nėra labai malonu. Ir gal net labaiu nemalonu ne dėl to, ką tu matai, o ką įsivaizduoji. Vaizdu čia matois ne daug kas, tačiau stipriausia efektą duoda būtent garsai. Ir jei jūs dar neįsivaizdavot, koks garsas būna, kai iš pirštų lupiesi nagus, tai po šio filmo tikrai jį žinosite. Ir tai yra tik vienas iš tokių, mažiau gal malonių dalykų, bet jie neturėtų atbaidyti nuo filmo žiūrėjimo, nes tai yra tik patį efektą sustiprinantys elementai, kurie dar labiau padeda suvokti, jog mutacija į gyvūną jokiais būdais nėra gražus ar malonus dalykas, kaip galėjome įsivaizduoti iš saldžių holivudinių pasakų.
Gana gerai vystoma ir tėvo ir sūnaus istorija. Jų santykis, asmeniniai konfliktai ir, galiausiai, tų santykių kulminacija. Tiesa, vietomis ši emocija ir gilesnio ryšio analizė nueina į elementarią „tėvas ir paauglys vaikas“ situaciją, kurioje vyksta tie mums jau gerai žinomi barniai vardan barnių, o ne gilesni išvedžiojimai, kas akivaizdu bandoma padaryti. Visgi, draminė linija filme yra stipri, ir tam tikra prasme mutuoja ir tėvas, tik ne į gyvūną, o į gerokai brandesnį žmogų, gebantį suprasti savo silpnybes ir atrasti drąsos nebebūti priklausomam ar daryti iš savęs aukos, taip užkertant laimę kitiems.
Prie visų šių dalykų dar galime pridėti ir tikrai įspūdingus praktinius efektus (gal kiek labiau tai būtų grimas), o taip pat ir tikrai neblogus specialiuosius efektus. Jų daug nebuvo, bet išnaudoti tikrai gerai. Bet be garso filmas neturėtų tokio efekto, o būtent garso takelis tikrai daro didelę įtaką juntamai atmosferai. Muzika filme suteikia ryškų emocijos kaitos ir veikėjų vidinių lūžių efektą, kai supranti, kad kažkas nutiko ir tai yra svarbu, o muzika tą įvykį dar labiau sustiprina.
Apibendrinant, „Gyvūnų karalystė“ yra labai daugiasluoksnis filmas, verčiantis susimąstyti. Jį galima žiūrėti kaip nuotykių pasaką, kaip socialinę dramą, paaugliams skirtą filmą su siaubo elementais ar net romantinę istoriją. Ir visi šie apibūdinimai bus teisingi, priklausomai nuo to, kokia žiūrovo nuotaika. Ir visa ši visuma yra labai patraukli, nors ir turi trūkumų. Kaip ir visi gyvūnai. Arba mes, žmonės.
