„Fantazijų sūkuryje“
Žinomas amerikietiškų komedijų asas, aktorius ir prodiuseris Benas Stilleris, kartas nuo karto atsisėda į režisieriaus kėdę bei tuo pačiu pristato įsimintinus ir gana originalius produktus. Kultinio „Prielipos“ su Jimu Carrey‘iu, šmaikštaus „Zulanderio“ ir neįtikėtinai kieto „Griaustinio tropikuose“ kūrėjas, pristato savo penktą pilnametražį kino projektą, kuris be abejonės lenkia visus jo ankstesnius darbus savo itin didinga produkcija bei nekasdiene tematika.
Daugelio mylimas komikas kviečia atsidurti tikrame fantazijų rojuje, kuriame negalios jokie fizikos dėsniai, kuriame tu gali tapti kuo tik panorėsi ir visos tavo svajonės išsipildo akimirksniu, o realybė tampa banalia pasaka, rutinos kamuojančioms pilkoms pelytėms.
Apie ką mes čia…
Volteras Mitis – žurnalo „Life“ darbuotojas, kuris jau ilgą laiko tarpą įsižiūrėjęs vieną moterį savo darbe, tačiau dėl savo drovumo nesugeba užmegzti ryšio su ja. Vyras dažnai įsivaizduoja savo pirmą pokalbį su ja bei būsimą ateitį, o tam jam padeda laki fantazija, virstanti į vieną ilgą ir spalvingą gyvenimo etapo kelionę po svajas.
Kūrinio vidus
Paskutiniais metais Stilleris buvo labai „užtilęs“ tiek savo prodiuseriniais projektais, tiek aktoriniais, tačiau dabar paaiškėja, kodėl populiarus aktorius nesirodė ilgą laiko tarpą kino teatruose arba filmuodavosi lėkštose komedijose. Vien iš filmo anonsų galima teigti, jog labai daug darbo buvo įdėta ties šia juosta, o pasižiūrėjus pilną variantą tapo akivaizdu, jog filmas buvo kurtas su meile ir atsidavimu.
Iš vienos pusės tai paprasta, bet labai nuoširdi pasaka apie meilę, kurią apgaubia itin optimistiškai pateikiama siužetinė linija, tačiau net ir toks banalus romantikos perteikimas suteikia didelio žavesio šiam projektui. Kita medalio pusė slypi tame, jog pagrindine mintimi tampa žmogaus pojūtis pasauliui. Jaučiamas grožis viskame, kas tik pakliūna į akiratį, kaip žmogus įsivaizduoja ir priima savo fantazijas asmeniškai, ir kaip fikcija tampa realybe. Bandoma filosofuoti ir ties žmogiškos prigimties klausimu. Juostos metu pamatome, kaip bailys tampa didvyriu ir atvirkščiai. Tokiais manevrais scenaristas bando kritikuoti nusistovėjusį visuomenės sluoksniuose požiūrį į paprastą žmogų, kuris bando kovoti dėl savo vietos pasaulyje, tačiau kai esi pilkas kaip cementas, tu esi niekam reikalingas, o jeigu bandai išsiskirti iš kitų, tave pradeda gniaužti. Voltero portretas – tai visų mūsų portretas. Jis vaizduoja gyvenimo poreikį, gyvenimo prasmę, gyvenimo džiaugsmą. Tai ne filmas mums, tai filmas apie mus.
Stilleris nebūtų Stilleris, jeigu jo režisuotame projekte pritrūktų komedijos elementų. Vertinti šią juostą kaip komediją nereikia, tačiau būtent sodrus ir visiškai nevulgarus humoro jausmas priduoda pačiam pasakojimui puikios ir šiltos atmosferos, kuri taip puikiai papildo Voltero fantazijos vaisius. Žinoma, kaip ir visuose standartiniuose Beno filmuose, humoras pritraukia dėmesį tik pirmą filmo dalį, o vėliau prasideda arba tragikomedija, arba drama. Šiuo atveju labiau drama su optimistiškai kerinčia potekste. To pakanka, kad filmas taptų ne tik paprastai prieinamu kiekvienam, tačiau ir sukurtų stipresnį poveikį, duodant peno apmąstymui apie gyvenimo džiaugsmą smulkmenomis. Būtent, smulkmenomis, kurios ir padaro žmogų laimingu. Tuo pačiu žmogus tampa laimingas atsiskirdamas nuo materialinių gerovių, jis tampa laisvas, jis viduje tampa laimingesniu. Pamokslas, kuris viso filmo laiką taip įkyriai duria į akis, tampa neatsiejamu šios neįtikėtinai žavios istorijos dalimi. Bežiūrint filmą atsipalaiduoji ir jautiesi saugus, o kartu pajunti, jog gyveni tik šia akimirka. Išties nuostabus jausmas, kuris panašiai apsireiškia bežiūrint praeitų metų Oskarinį hitą „Pi gyvenimas“.
Filme dominuoja vienas veikėjas ir viskas sukasi aplink jį. Viskas būtų gerai, tačiau keli istorijos vingiai nebuvo atskleisti, na ir ,žinoma, Voltero meilės objektas nustumiamas į šalį. Tai nėra blogai, žinoma, kad ne, tačiau norėjosi, kad meilės kontekstas būtų išplėtotas šiek tiek vaizdingiau. Juostoje taipogi netrūksta kai kurių filmų ar knygų perteikimo. Išties smagios akimirkos buvo filmo metu, kai žinomi literatūriniai ir kino veikėjai pasirodydavo prieš akis. Labiausiai sužavėjo kūrėjų požiūris į vieną iš labiausiai išskirtinių 2008 metų projektų. Nenorint sugadinti staigmenos, tenka patylėti, tačiau būtent ši scena priverčia nuoširdžiai šypsotis. Tokių mielų akimirkų tikrai užtenka, kad žiūrovas pasijaustų šiltoje ir jaukioje atmosferoje.
Estetinis viso filmo grožis – tai stipriausias ir vienas reikšmingiausių pasakojamos istorijos komponentų, kuriame fantazijos pasaulis pavirsta į realų Pasaulio atspindį. Gražiausios pasaulio vietovės, kalnai ir jūros, miesteliai ir žmonių papročiai, leidžia vien tik besigrožėti vaizdais, pajausti tų vietų nuoširdumą, nesugadinti vakarų kultūros. Natūralus pasaulis, kuriame atsikratoma vulgarumo, miestų idilijos, šurmulio ir piktų žmonių. Idealus pasaulis be smurto ir kitų blogybių. Toks turėtų būti rojus ir tuo pačiu filmo kūrėjai pabrėžia, jog gamta tai mūsų ateitis, tačiau, deja, mes nesugebame saugoti to, kas gražu ir natūralu.
Juosta pasibaigia labai keista nata , po kurios ateina laikas itin spalvingiems ir akį kerintiems titrams, papuoštiems nuotraukomis iš filmavimo užkulisių. Gražus ir kokybiškas darbas bei puiki dovana Kalėdų proga nuo Beno Stillerio, kuris perauga į tikrai rimtą filmų kūrėją, todėl tenka jam palinkėti sėkmės būsimuose režisūriniuose projektuose.
Techninė juostos pusė
Kaip jau buvo galima suprasti, filme dominuoja specialieji efektai ir tiesiog kerinčiai pateiktas vizualus gamtos grožis. Foninės spalvos, kurios papildo visą filmą, padaro jį nepriekaištingai kerinčia kelione po žmogaus fantazijas, kurios taip simboliškai spalvų spektro dėka atsiskleidžia.
Operatoriaus darbas irgi fantastiškas. Tiek daug jaudulio suteikęs peržiūros metu, kameros darbas leido pasijausti kaip tikrame rojuje, stebint nuostabiausius pasaulio vaizdus. Vien ko vertas pasivažinėjimas riedlente Islandijoje. Tiesiog užburiantis vaizdas. Iš visų filmų, kuriuos teko matyti, tai vienas iškiliausių operatoriaus darbų, kuris vertas Kino Akademijos nominacijos.
Muzika lydinti filmą irgi turi savito potraukio. Daug žinomų muzikinių kūrinių, leidžia pasijausti dar kartą nepriekaištingoje idilijoje, kurioje akys ir ausys kaifuoja nuo jaudulio.
Juostos montažas kai kuriose vietose šlubuoja, tačiau vis tiek jaučiamas kokybiškas filmo pateikimas ir ypač perėjimas nuo vienos scenos į kitą. Garsinis filmo paketas ir žinoma garso montažas nenusileidžia, todėl tam tikromis scenomis galima pajausti filmo galią, kuri dėka stipriai subalansuoto garso prasiskverbia per žiūrovą. Tokį atsipalaidavimo būdą lenkia nebent geras masažas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Benas Stilleris sukuria vos ne patį savo rimčiausią vaidmenį. Žinoma, Oskaro jis negaus, tačiau pamatyti aktorių tokiame stipriame ir įsimintiname amplua tenka antrą kartą. 2010 metais pasirodžiusiame filme „Gringergas“, aktorius įkūnijo draminio pobūdžio veikėją, o čia jis kokybiškai subalansavo dramą su komedija, todėl bendrai gautas mišinys ne tik džiugina akis, tačiau leidžia tikėtis, jog ateityje aktorius bandys dažniau rodytis kino ekranuose būtent tokiuose vaidmenyse.
Kaip jau anksčiau buvo minėta, Stillerio personažas užima labai didelį veiksmo plotą, todėl antro plano aktoriams lieka labai mažai laiko pasireikšti. Kristen Wiig, kuri įkūnijo Volero simpatijų objektą, filme atrodo kaip ne savo lėkštėje. Prisiminkime jos puikius pasirodymus kitose komedijose, kaip tarkim „Sunokusios pamergės“ ar „Draugai su vaikais“. Ten visiškai kitokie, labiau atsiskleidę ir nesusikaustę aktorės personažai. Deja, bet čia to nepavyko pamatyti.
Seanas Pennas gauna vos tik kelias filmo minutes. Labai mažai, kaip tokiam charizmatiškam aktoriui, kuris padaro iš bet kokio filmo saldainį. Išties, labai trūko jo, tačiau užtat per tas kelias akimirkas filme, jis nenuvilia. Labai smagus personažas, simbolizuojantis drąsą ir svajonių išsipildymą.
Adamas Scottas, suvaidinęs „piktadarį“, viso filmo metu erzino su savo nenatūraliai atrodančia barzda. Žinoma, jo personažas atspindėjo tam tikrą žmonių sluoksnį, kurie labai patenkinti savimi ir nepastebi kitų, tačiau dėl jau minėtos barzdos, visas personažo įvaizdis subyrėjo į šipulius. Kaip filme juokavo Volteris – „tokia barzda tiktų tik Dumbldorui“.
Stillerio šou nors ir sumažino kitų aktorių šansus pasireikšti, tačiau net ir tai nesugebėjo sumažinti filmo įdomumo, todėl dar kartą galima pasakyti, jog tai vienas geriausių aktoriaus ir režisieriaus pasirodymų didžiuosiuose ekranuose.
Verdiktas
„Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ – tai jausminga ir šiltai papasakota istorija, apie žmogaus gyvenimo vertybių trapumą ir fantazijos svarbą kiekvienam iš mūsų sunkiomis akimirkomis, įvyniota į nepriekaištingai spalvingą vizualinę pusę, o kartu vienas geriausių Beno Stillerio karjeros darbų, kuriuo jis įrodo, jog ne vien komedijomis galima pavergti žiūrovą, prikaustant jį prie ekrano lėkštais juokeliais.
