„Artinasi revoliucija“
2012 metais, sulaukusi milžiniškos sėkmės, pirmoji bestseleriu tapusios Siuzanne Collins „Bado žaidynių“ ciklo ekranizacija vos po metų pertraukos vėl triukšmingai įsiveržia į kino ekranus. Pasitraukus pirmosios dalies režisieriui Gary‘ui Rossui, Lionsgate studija jam rado puikų pakaitalą, austrą Francisą Lawrencą, kurį visi žinome iš tokių įsimintinų fantastinių filmų kaip „Konstantinas“ ar „Aš legenda“ bei dramatinio pobūdžio juostos „Vanduo drambliams“.
Fantastikos kūrėjas kviečia dar kartą visus knygos ir pirmo filmo herojus atsidurti pavojingame ir negailestingame pasaulyje, kuriame dominuoja baimė ir prievarta, o žmonės priversti kovoti kruvinose mirtį nešančiose žaidynėse.
Apie ką mes čia…
74-ų „Bado žaidynių“ nugalėtojai Katnė ir Pyta turi vaidinti prieš visą Panemą, jog yra įsimylėję, o tuo pačiu jų tikslas – sumažinti riziką bet kokiems sukilėlių veiksmams. Dabar jie – nauja viltis, kurią puoselėja apskričių gyventojai, todėl dėl saugumo, prezidentas Snou surengia jubiliejines, 75-ąsias „Bado žaidynes“, kurių tikslas priminti žmonėms, jog ir didvyriai gali būti sutrypti kaip skruzdėlės.
Kūrinio vidus
Kaip dažniausiai būna, tęsiniai pasirodo prasčiau nei jo pirmtakai, todėl pralenkti išties smagią ir kokybišką pirmą dalį režisieriui Francisui Lawrence‘ui tapo, tikrąją to žodžio prasme, neįmanoma misija. Kaip bebūtų keista, tačiau naujas kino kūrėjas ne tik pralenkė nuostabią pradžią, tačiau dar ir įnešė savito stiliaus į juostą, kas galiausiai sustiprino jos bendrą kontekstą.
Kaip ir pirmame filme, smurtas, kuris taip meistriškais aprašomas knygoje, pateikiamas labai švelniai, tačiau šį kartą kūrėjai visą siaubą „Bado žaidynių“ arenoje pabandė parodyti užuominomis. Galima sakyti, jog tai puikus žingsnis nenaudojant tonų raudonų dažų. Mažiau kraujo, bet daugiau grumtynių ir žymiai daugiau efektingesnio veiksmo kompensuoja smurto sumenkinimą. Pats filmas atrodo žvalesnis, laikantis įtampoje ir svarbiausiai – neleidžiantis nuobodžiauti. Istorijos pateikimas, atsižvelgiant į knygą, perkeltas į didžiuosius ekranus kokybiškai, todėl dėl adaptacijos netenka graužti nagų.
Pačios istorijos įdomumas irgi prikausto prie ekranų. Specifika, parodyta filmo metu ir autorės ideologija apie uždaras visuomenės bendruomenes labai primena šiuolaikinio pasaulio rėmus, kai tam tikros žmonių grupės sukuria savo gyvenimo principus ir bando žeminti kitus, kurie nesilaiko jų vadovaujamų gyvenimo principų. Taip iš šono atrodo degraduojančios žmonijos paveikslas, ir tokio pasaulio maketą parodo juostos režisierius bei knygos autorė. Žinoma, gal šiek tiek per švelniai ši puiki mintis išreikšta filme, tačiau be abejonės, ši provokacija skirta jaunesnio amžiaus žiūrovui, kurį dar galima paveikti tokios istorijos išradingumu. Vyresnio amžiaus kino mylėtojai galės tiesiog nesuprasti filmo schemos, ypač tie, kurie nėra skaitę knygos.
Filmo veikėjams šį kartą skirta daugiau dėmesio. Labiausiai filme atsiskleidžia prezidentas Snou. Jo, kaip tirono, portretas ganėtinai žavus, ypač atsižvelgiant į tai, jog jis bando būti humanišku ir vykdyti savo politika demokratiniu būdu. Nors tai tik iliuzija, tačiau argi tai ne tiesa? Daugelis anksčiausių šalių pareigūnų vadovaujasi identiškais prioritetas. Taipogi, daugiau ekraninio laiko gauna Geilas. Pirmame filme visiškai nesirodęs personažas šį sykį sugeba netgi pakerėti savo buvimu ir sudaryti puikią konkurenciją Pytai. Pagrindiniai filmo herojai vėl žaidžia meilės žaidimą ir bando kovoti arenoje. Sekasi jiems šį kartą prasčiau nei pirmojoje juostoje, tačiau tai netrikdo, nes smagu, kad kūrėjai leido pasireikšti ir kitiems šio nuotykio dalyviams.
Einant link pabaigos,siužetas iš lėto pradeda dar labiau intriguoti, kol galiausiai pasiekus finalinę sceną tenka nuliūsti, jog viskas tik prasideda ir tik po metų vėl bus galima išvysti priešpaskutinę šio įdomaus pasakojimo dalį. Galingas finalas ir išties kokybiškas kūrėjų darbas, kuris be abejonės bus atitinkamai įvertintas visame pasaulyje.
Techninė juostos pusė
Sunku prisikabinti prie filmo techninės pusės, nes tiek atmosfera, kuri lydėjo visą filmą, tiek pati vizualizacija ir foninių spalvų išdėstymas puikiai išpildytas. Kokybiškas darbas, kuris leido atkurti Panemą nuo pat jos sostinės pagrindo iki arenos užkulisių.
Filmo garso takelis irgi skleidžia vien tik gerą filmo dvasią, o svarbiausia, kad dėl muzikinių kompozicijų išraiškingumo filmas gauna tam tikrą ir savitą individualumą. Netgi užsimerkus ir išgirdus vieną ar kitą juostos muzikinį gabalėlį galima be problemų atpažinti iš kokio filmo jis paimtas.
Operatoriaus darbas kaip ir pirmame filme leido nerimauti, nes veiksmas ir personažų šelionės arenoje buvo nufilmuotos drebančios kameros efekto, kas vaizdą priartina ne tik prie tikroviškumo, tačiau dar ir prie paties įvykių epicentro, kai galima pasijausti vienu iš pasakojamos istorijos dalyvių.
Garso montažas šiek tiek prislopintas, tam tikrose veiksmo scenose nesijaučia grėsmės, o ir vaizdas tokiu atveju iš dalies nublanksta, kai žiūrovui sunku perteikti visą filmo galią. Žinoma, pats juostos montažas pateikiamas be priekaištų, kas ir tampa vienu iš esminių juostos variklių, kai kokybiškai į vieną visumą sudėliotos scenos neleidžia patraukti akių nuo rodomo veiksmo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viena jauniausių kino istorijoje Oskaro laureačių, filmo žvaigždė ir pagrindinio vaidmens atlikėja Jennifer Lawrence dar kartą puikiai perteikia Katnę. Jos akyse šį kartą tiek daug aistros ir emocijų, jog savo vaidyba ji užgožia visus kitus personažus. Pirmame filme dominavo jos partneris Joshas.
Kalbant apie Joshą Hutchersoną, jis irgi susidorojo neblogai su savo vaidinamu personažu, tačiau tam tikrais momentais jo veiksmuose jautėsi nenatūralumas. Įtikinamiausi buvo bučiniai, nors čia, matyt, Jennifer dėka. Daugelis vyrų norėtu atsidurti Josho vietoje.
Žymiai daugiau ekrano laiko gauna tiek Liamas Hemsworthas, tiek Donaldas Sutherlandas. Šie du aktoriai puikiai papildo bendrą filmo vaizdą. Kartu jie sukuria ir tam tikrą neigiamą atmosferą, kas dar labiau intriguoja ir verčia įsijausti į filmą.
Antraplaniai filmo aktoriai ir tikri Holivudo senbuviai kaip Stanley‘is Tucci, Jeffrey‘is Wrightas, Philipas Seymouras Hoffmanas, Toby‘is Jonesas, Woody‘is Harrelsonas ir Elizabeth Banks savo personažų spalvingumu įneša tikra ugnelę į filmą, kas jį padaro dar efektingesniu ir malonesniu akims.
Verdiktas
„Bado Žaidynės. Ugnies medžioklė“ – tai žymiai pranašesnė žinomų knygų ciklo ekranizacija už tą, kurią galėjome matyti pernai. Tai taip pat puikus veiksmo, dramos, fantastikos ir utopijos mišinys, kuris su kiekvienu žingsniu eina epiškumo link.
