„Rusų mafija“
Oskaro laureatas už geriausią 1991 metų užsienio filmą „Viduržemio jūra“, italas Gabriele‘is Salvatore‘as, jau daug metų bando remtis kitataučių kultūra ir papročiais, kol galiausiai jo paieškos pasiekė Nikolajaus Lilino bestseleriu tapusią knygą „Sibirietiškas auklėjimas“, kurioje taikliai aprašoma anų laikų rusų mafija.
Kino kūrėjas pristato labai brutalų ir tikrovišką filmą, atpasakotą pagal žymią knygą, ir kviečia žiūrovus susipažinti su siaubingais rusų banditų kodeksais, kurie net dabar kelią šiurpą daugeliui pasaulio kriminalinių organizacijų atstovų.
Apie ką mes čia…
Keturi vaikystės draugai augo moralės neturinčioje aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną reikėjo kovoti dėl išgyvenimo. Gavę itin siaubingą auklėjimą iš pačių žiauriausių rusų banditų draugai tapo vieninga grupuote, kuri darė tvarką savo rajone ir tuo pačiu užsitarnavo pagarbą iš vyresnių. Suaugę vaikinai užsinorėjo kilti aukštai, tačiau didelės svajonės kartais tampa tikru pragaru.
Kūrinio vidus
Jau nuo pat pirmų filmo akimirkų tapo aišku, jog režisierius net nebandė pasidomėti rusų mafijos istorija ir tuo pačiu, kaip banditai atrodė anais laikais. Filmas iš karto praranda didelę dalį autentiškumo, kai pagrindiniai veikėjai pradeda šnekėti angliškai. Dar būtu suprantama, jeigu veiksmas vyktu Didžiojoje Britanijoje arba JAV, tačiau jis vyko Rusijoje, ir dar ne bet kokiame regione, o šiaurėje.
Juosta negali pasigirti gerai pateikta siužetine linija, nes knygoje pateikiami faktai vyksta labai chaotiškai ir pagreitintai, kas irgi sumenkina juostos kokybę. Praeitis, dabartis ir ateitis parodyta taip neprofesionaliai, jog kai kuriose scenose norisi paklausti – kodėl? Ir išties, kodėl taip pigiai ir nenatūraliai režisierius perteikė knygoje aprašytus įvykius? Nejaugi buvo sunku šiek tiek pastudijuoti literatūrinį kūrinį ir pateikti tiek veikėjus, tiek jų likimą žymiai šviesesniame kontekste? Atsakymo į šį klausimą matyt neteks sulaukti.
Ne tik dialogai ir anglų kalba padarė neigiamą poveiki peržiūros metu. Svarbiausias akcentas buvo pamatyti ir sužinoti tuos tikrus banditų papročius ir pamatyti tą auklėjimą, bet tenka ir čia nusivilti. Nėra visiškai jokio auklėjimo, vos tik keliose scenos, kuriose minima tam tikra banditų hierarchija ir kodeksas, galima pamatyti tikrovišką vaizdą iš tos uždaros eiliniams žmonėms kastos. Juokingiausia, jog Davidas Cronenberghas, po ranka neturėdamas tokio literatūrinio darbo kaip Lilino knyga, sugebėjo išspausti iš šios tematikos tūkstantį kartų geresnį filmą „Rytietiški pažadai“.
Draugystės aspektas irgi neatskleistas. Geriau jau antrą, trečia, ketvirtą ar penktą kartą peržiūrėti rusų kultinį serialą „Brigada“, nei gaišti laiką paistalams, rodomiems šiame darbe. Personažai neatskleisti, kas galiausiai parodo jų trapumą ir filmo menkumą. Netgi meilės kontekstas nebuvo atskleistas, nors tam potencialas buvo gana nemažas, pamačius pirmą Kolimos ir Ksenijos akių kontaktą. Deja, filmo kūrėjas nesugebėjo sužaisti ties jausmas, kas galiausiai tik prajuokino.
Nepaslaptis, jog filmas buvo nufilmuotas Lietuvoje, tačiau stengiantis perteikti būtent rusišką atmosferą, daugelyje filmavimo vietų buvo persistengta. Rusiški pavadinimai žinomuose vietose gal ir suteikia autentiškumo, tačiau viskas atrodo juokinga, kai vietomis matosi lietuviški užrašai. Žmonių apranga irgi atrodo lyg iš aštunto Sovietmečio dešimtmečio. Nejau italas režisierius galvojo, kad 1995 metais žmonės taip vaikščiojo apsirengę? Dar viena klaida, ir turbūt didžiausias vizualinės pusės minusas – gyvenamieji namai ir aplinka. Labai įdomu, iš kur tais laikais beveik visuose butuose buvo plastikiniai langai? Juoko vertas reginys.
Žiaurumo filme netrūksta, tačiau net ir tas žiaurumas nelabai tikroviškai atrodo. Šioje situacijoje bent kažkas šviesaus ir būdingo rusų mafijai pateikta buvo. Visame filme vos tik kelios tokios scenos, tačiau ant jų ir laikosi bendra istorija, kai buvo norima parodyti visą banditų brutalumą, tačiau gavosi menkavertis portretas, kai vaikinai panorėjo žaisti mafiją.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas atrodo grėsmingas, šaltas ir nemalonus peržiūrai, o neblogos muzikos ir tikrai kokybiško fono dėka juostai galima skirti keletą balų vien už natūraliai perteiktą atmosferą. Vienintelis filmo koziris, kuris nepriverčia nuobodžiauti. Bent jau akims buvo padaryta šventė.
Filmo montažas ir operatoriaus darbas labai prasti. Operatorius dar keliais kameros manevrais sugeba pagauti kažką įdomesnio, tačiau kalbant apie montažą ir jo pasibaisėtiną pusę, prarandama istorijos dalis. Visiškai prastai suderintos scenos priverčia sukti galvą dėl ekrane rodomų įvykių. Tikra kančia ir pasišaipymas iš žiūrovo. Atrodo, kad filmas skirtas rodymui paryčiais televizijoje, kai dar visi miega ir mažai kas galėtų jį pamatyti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorių profesionalumą ir atsidavimą savo vaidmenims sunku kalbėti, visiškai jokios vaidybos nebuvo. Lietuvių aktoriai Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius bandė parodyti kažką drąsesnio, bet pasirodė kaip dar vieni teatriniai aktoriai, kuriems ne vieta kine. Prie jų prisidėjo ir britė Eleanor Tomlinson, taip pat nesugebėjusi įkūnyti savo veikėjos.
Kino veteranai, Holivudo senbuviai Johnas Malchovich‘ius ir Peteris Stormare‘as pagyvina juostą vien tik savo buvimu, tačiau jie irgi nesistengė. Jokio noro pasirodyti gerai prieš kameras, jie tiesiog buvo kadruose. Tačiau bent tiek gerai, buvo galima pasižiūrėti bent kažką pozityvaus įžvelgt.
Verdiktas
„Sibirietiškas auklėjimas“ – tai skurdžiai pilkas italo režisieriaus požiūris į vieną didžiausių kriminalinių pasaulio organizacijų. Filme neatskleistas joks auklėjimas, o tik pateikti keli žinomi faktai apie banditų papročius rusų žemėje.
