Prieš kelis metus pasirodę „Paveldėtas“ (angl. „Hereditary) ir „Saulės kultas“ (angl. „Midsommar“) buvo pastatyti prie kraupiausių siaubo filmų, o jų režisierius Ari Aster’is pripažintas kaip unikalus balsas šiame žanre. Ir jis kaip reikiant pasistengė su nauju projektu. „Visos Bo baimės“ (angl. „Beau is Afraid“) yra trijų valandų siaubo odisėja, giliai lendanti į paranojiško žmogaus protą ir iš ten ištraukianti unikalių keistenybių. Tai tikrai yra kur kas ambicingesnis režisieriaus filmas už praeitus du, bet kurio negali paprastai rekomenduoti ar standartiškai vertinti. Iš pradinės siaubo komedijos filmas išauga į kažką unikalaus ir nematyto, nebūtinai iš geros pusės.
Siužetas
Bo (Joaquin Phoenix) yra vienišas, pagyvenęs ir nuolatinio jaudulio prispaustas žmogus, gyvenantis pavojingame kvartale. Artėjant tėčio mirties metinėms, jis ruošiasi kelionei pas mamą, tačiau dėl kelių kuriozinių įvykių, pavėluoja į skrydį. Pranešus šias nemalonias naujienas mamai ir iš jos sulaukus tik trumpą „Viskas gerai.“, Bo supranta, kad viskas tikrai nėra gerai. Vėliau ateina žinios apie netikėtą mamos mirtį. Ne savo noru Bo yra išstumiamas iš savo gyvenamosios vietos ir turi rasti būdą kaip kuo greičiau atvykti į laidotuves.
Filmas
Jei bent minimaliai pasidomite filmu prieš einant jį pažiūrėti kine, bent trumpai perskaitote siužetą ar užmetate akį į treilerį, maži šansai, kad atsidursite „Visos Bo baimės“ seanse. Čia savanoriškai eina pažįstantys „A24“ studijos bei A. Aster‘io darbus ir drąsiai pasirašantys praleisti net tris labai ilgas valandas jo sukurtoje vizijoje. Bet tokiam filmui pasiruošti vis tiek neįmanoma.
Kaip ir tikėtina, praėjus dvejoms savaitėms po pasaulinės premjeros „Visos Bo baimės“ neturi šansų atpirkti menko 35 milijonų dolerių biudžeto ir taip pat nesunku įsivaizduoti nemažą žiūrovų kiekį paliekančių kino salę istorijai dar net neatskleidus tamsiausių paslapčių. Vien paviršutiniškai tokį filmą kažkam įsiūlyti yra sunku – jaudulio ir šiurpių vaizdų kupiną trijų valandų siaubo kelionę apie nuolatos išsigandusį dėduką, einantį aplankyti savo mamos. Nepatraukliai skamba ir menkas siužeto kiekis, lėtas jo pasakojimas ir tai, kad tematinį branduolį sudaro labai nesmagus santykis tarp mamos ir sūnaus. Bet bendras siužeto aprašymas ir treileriai negali perteikti to, kad „Visos Bo baimės“ yra tiesiog iš kitos visatos. Kas prasideda kaip nerimo perpildytas žvilgsnis į fobijų kamuojamo žmogaus pasaulėžiūrą išsikraipo į siaubingai keistą pasaką.
Filmo pavadinimas, angliškas ir lietuviškas, gali būti suprastas tiesiogiai. Viskas vyksta Bo vaizduotės išpūstoje realybėje, kur visos jo baimės realiai pasireiškia. Jei tai skamba kaip košmaras, tai būtų labai geras filmo nuotaikos apibūdinimas, kai siaubingi įvykiai vis nutinka pagrindiniam veikėjui, o jis gali tik reaguoti išplėstomis akimis. Ir tas košmaras truks visas tris valandas, nes bent menkiausio atokvėpio ar sugrįžimo į tikrą realybę nėra. Viskas yra išsigandusio pagrindinio veikėjo pasąmonėje.
Iš vienos pusės, tai leidžia režisieriui atsikratyti logikos apribojimų ir į ekraną perkelti šiurpiausias savo fantazijas. Ir iš praeitų jo filmų tikrai aišku, kad jo fantazija kraupiems vaizdiniams yra beribė. Keli elementai sugrįžta iš praeitų darbų, bet režisierius šįkart veda siužetą į tokias laukines kryptis bei vietoves ir pažeria staigmenų, kurių neįmanoma nuspėti. Kai nėra tvirto realybės taško ir viskas jaučiasi labai padrika bei netvarkinga, tuomet kyla ta nuojauta lyg žiūrėtum blogą sapną. Visi blogiausi scenarijai išsipildo, metaforos yra perteikiamos tiesiogine prasme ir riba tarp tikrovės bei fantazijos trinasi, nes istorija vis giliau lenda į pagrindinio veikėjo pasąmonę. Jeigu filmo tikslas yra perteikti panišką minčių procesą, tai tikslas pasiektas.
Stebėtinai, visa tai gali atsibosti. Bent jau man taip nutiko. Pirmasis filmo aktas įtraukė su geru siaubo ir komedijos apjungimu. Vis prastėjanti Bo diena turi juodo humoro, o režisierius geba išspausti labai daug jaudulio iš tokių mažmožių kaip skambutis mamai ar vandens buteliuko pirkimas. Bet kažkuriuo momentu ateina tas taškas kai reikalai darosi per keisti, per ištempti, per abstraktūs ar per daug pasimetę ir susidomėjimas dingsta filmui dar neįpusėjus. Tiesiog tuo metu nebelieka už ko užsikabinti: ekrane gali dėtis bet kas, nes Bo pasąmonėje nėra logikos ar taisyklių, padoraus siužeto nelabai yra, net ir pagrindinė tematika tarp mamos ir sūnaus vystoma taip lėtai, kad ją pilnai įvertinti galima tik filmui pasibaigus. O pats pagrindinis veikėjas yra tiesiog neįdomus. Be tvirto charakterio ar patrauklių savybių jo viena paskirtis yra reaguoti į įvykius, o ne juos inicijuoti. Dingus susidomėjimui ir atsiradus visiškai apatijai, filmas tampa nei juokingas ir net ne baisus, kas yra labai keista, žinant kas dedasi paskutinį pusvalandį.
Nepaisant to, negalima paneigti, koks įsimintinas, nestandartiškas ir tiesiog kitoks yra „Visos Bo baimės“. Tikrai bus momentų, jei ne baisių tai baisiai absurdiškų, kurių neįmanoma pamiršti. Istorija turi daug interpretacijų, labai įdomu po peržiūros domėtis ir atrasti kitas galimas įvykių teorijas bei smulkias detales. Net kyla pagunda dar kartą peržiūrėti ir iš naujo viską įvertinti, bet ta trijų valandų trukmė tokiame filme vis tiek išvargina. Bet kokiu atveju, vis tiek atsiras žiūrovų, kurie bus užkabinti nuo pradžios iki galo ir emociškai paveikti Bo kelionės pas mamą.
Verta atkreipti dėmesį, kad techniniais aspektais filmas yra stiprus ir viskas yra puikiai išnaudota perteikiant Bo paranoją. Kamera pastato pagrindinį veikėją kaip mažą ir nereikšmingą, suspaustą jį supančio baisaus pasaulio. Smuikais griežiantis garso takelis ir iš prisiminimų kylantys balsai patampo nervus. Režisierius bet kokią aplinką paverčia bauginančia bei nestabilia. Taip pat, Joaquin Phoenix’as pilnai atsiduoda vaidmeniui personifikuodamas nesibaigiantį nerimą, nors jo veikėjas neturi plataus emocijų spektro ir aktorius praleidžia daugiau laiko su išgąstinga reakcija.
Išvada
Galų gale, nesvarbu kiek bus to pasimėgavimo filmu, bet reikia džiaugtis, kad tokie projektai išvis yra kuriami. Smagu, kad tarp tokių paprastesnių filmų kaip „Piktieji numirėliai prisikelia“ (angl. „Evil Dead Rise“) ar „Galaktikos sergėtojai 3“ (angl. „Guardians of the Galaxy Vol 3.“) išlenda toks visiškai trenktas ir nukvakęs kūrinys. Smagu, kai režisierius gauna per daug laisvės ir užsimoja tokiam ambicingam projektui, nesvarbu ar biudžetas bus atpirktas ir ar žiūrovai patenkinti. Tokiais atvejais gali būti užtikrintas, kad filmas, patiks ar ne, bent jau bus įdomus. „Visos Bo baimės“ garantuoja ilgas tris valandas trunkančią nepamirštamą kelionę į pagrindinio veikėjo pasąmonę, kurioje yra pilna streso, fantazijos ir nesmagių vaizdinių. Bet ar tos trys valandos jausis prasmingai praleistos, čia jau niekas negali garantuoti.
