Išmaniosios technologijos yra taip užvaldžiusios mūsų gyvenimus, kad dabar jau sunkiai beprisimename laikus, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų ir socialinių tinklų. Bet ir šios, vadinkime, naujosios technologijos jau yra smarkiai evoliucionavusios, lyginant su jų pirminėmis versijomis. Tad naujųjų technologijų istorija pamažu tampa dar vienu šaltiniu, duodančių idėjų sineastams – net jei toji istorija visai šviežia, o dauguma ją kūrusių asmenų – dar gyvi. Būtent ši sritis paraukė kanadiečių aktoriaus ir režisieriaus Matto Johnsono dėmesį ir jis į kino ekranus perkėlė Jacquie McNish ir Seano Silcoffo knygą, pasakojančią apie „BlackBerry“ įspūdingą ir staigų išpopuliarėjimą ir katastrofišką krachą.
Trumpai apie filmo siužetą
1996 m., nedideliame Kanados Ontarijo provincijos mieste Vaterlo susikerta dviejų draugų – Maiko Lazaridžio (akt. Jay Baruchel) bei Daglo Fregino (akt. Matt Johnson), – įkūrusių įmonę „Resear in Motion“ ir verslo ryklio Džimo Balsilio (akt. Glenn Howerton) ir keliai. Maikas ir Dagas yra absoliutūs gykai, turintys genialių idėjų, tačiau nemokantys jų parduoti, o ką tik darbo didelėje įmonėje netekęs ambicingas Džimas blefuoja ir žaidžia va bank, tačiau nepaisant nepakenčiamo charakterio, yra pardavimų asas. Ši, iš pirmo žvilgsnio, keista sąjunga netrunka duoti vaisių – pasaulį išvysta pirmasis išmanusis telefonas „BlackBerry“ ir žmonija žengia naują technologinį žingsnį pirmyn.
Geriau nei Zuckenbergas
Kai kas šį filmą lygina su Davido Fincherio juosta „Socialinis tinklas“ (angl. „The Social Network“, 2010 m.). Na, vienintelis panašumas čia, ko gero, yra tik tai, kad abu šie filmai pasakoja apie tam tikrų konkrečių naujųjų technologijų atsiradimą ir jų kūrėjus. Nes skirtingesnių filmų dar reikėtų gerai paieškoti. D. Fincherio pasakojimas – sausas, nuobodus, pilkas ir neįsimenantis – nes tiesiog monotoniškai atbeldžia faktus, pamiršdamas apie kino kalbą ir jos teikiamas galimybes. O štai M. Johnsono „BlackBerry“ smogia dviem frontais – patį pasakojimą įvelka į dėmesį prikaustantį trilerį, tačiau suteikia žaismingumo ir komiškumo trimis ryškiais, bet absoliučiai skirtingais personažais.
Ritmingas trileris
Filmo „BlackBerry“ konstrukcija – tarsi iš vadovėlio: su įžanga, dėstymu ir kulminacija. Filmo kūrėjai kviečia stebėti, koks kelias nueinamas nuo gana savamoksliškos pradžios, draugų „firmelės“ iki Šiaurės Amerikos rinkoje dominuojančios korporacijos. Žiūrovai nejučia įtraukiami „sirgti“ už filmo personažus, palaikyti juos savotiškose lenktynėse su laiku, su nesėkmėmis, su Federaliniu tyrimų biuru… Tokiu būdu iš pažiūros paprastas biografinis filmas įgyja trilerio bruožų, kuriuos dar labiau sustiprina atitinkamas garso takelis. Tiesa, šitas ritmo pojūtis ilgainiui išsikvepia, bet filmo pradžioje juntamas labai stipriai.
Ryškūs personažai
Antras didysis banginis, ant kurio laikosi šis filmas – spalvingas pagrindinių personažų trio. Jau minėjau, kad „Blackberry“ beprasmiška lyginti su „Socialiniu tinklu“ vien jau dėl to, kad D. Fincheris nepasiūlo nė vieno bent kiek įdomesnio ar įsimintinesnio personažo. O štai M. Johnsonas, pats suvaidinęs vieną iš pagrindinės trijulės – Daglą Freginą – pasakojimą lipdo ant trijų visiškai skirtingų charakterių tipažų. Maikas Lazaridis – genialus išradėjas, tačiau kiek drovus ir užsisklendęs. Daglas Freiginas – „savas bičas“, kompanijos geroji dvasia, gal kiek žioptelėjęs, bet visada pozityvus, gerai nusiteikęs ir ištikimas draugas. Džimas Balsilis – choleriškas ir ambicingas, gudrus, bet dažnai nesitvardantis, nepakenčiantis klaidų, nesėkmių ir pasiteisinimų. Jie vienas kitą papildo ir atsveria, net jei tam tikru momentu vienas jų yra priverstas pasitraukti į užribį.
Aktoriai
Jau minėta, kad Daglą Freiginą suvaidino filmo režisierius M. Johnsonas. Atrodo, kad kurdamas šį vaidmenį jis tikrai nuoširdžiai pasismagino. Tiesa, pats personažas truputį balansuoja ant „arba įsimylėsit, arba nekęsit“ ribos. Džimą Balsilį įkūnijęs G. Howertonas žavi savo charizma – nors „BlackBerry“ ir nėra tradicinis filmas, kur visus personažus banaliai būtų galima sugrupuoti į „gerus“ ir „blogus“, kartais atrodo, kad būtent Džimas yra šioks toks šios juostos blogiukas. Mažiausiai ryškus, nors, paradoksalu, ko gero, vis tik svarbiausias, šioje istorijoje lieka Maiką Lazaridį suvaidinęs J. Baruchelis – beje, ir realybėje aktorius kartais vaikšto sukumpęs ir nunarinęs galvą, nors yra daug jaunesnis nei jo suvaidintas personažas.
Techniniai dalykai
Jau minėtą „BlackBerry“ ritmą ir tempą padeda kurti ir palaikyti techniniai aspektai. Ypač tai pasakytina apie filmo garso takelį, tačiau ir dinamiškas montažas, geras kameros darbas prie to prisideda nemažiau. Įdomu pastebėti, kad Maiko ir Dago pradinė aplinka atrodo tarsi truputį pasendinta, joje daugiau šiltų tonų atspalvių, o kompanijai pasiekus aukštumas pradeda dominuoti sterili profesionali aplinka ir mėlyna, šviesiai pilka ir balta spalvos.
Reziumė
„BlackBerry“ – intriguojantis, ritmingas, įtraukiantis pasakojimas apie pirmojo pasaulyje išmaniojo telefono atsiradimą, suklestėjimą ir krachą, neatlaikius dar naujesnių technologijų konkurencijos. Filmą į priekį stumia dvi pagrindinės jėgos – biografinei juostai suteikta trilerio forma bei trys ryškūs, tačiau visiškai skirtingi pagrindiniai veikėjai, pridedantys dar ir komiškų momentų. Filmas dėsningai augina intrigą, pradėdamas pasakojimą nuo įmonės veiklos užuomazgų ir nejučia įtraukdamas žiūrovus stebėti netikėtas lenktynes. Vis tik maždaug po dviejų trečdalių tas užduotas ritmas kažkur pasimeta ir pabaiga atrodo blankesnė. Tačiau tai nepaisant šio trūkumo „BlackBerry“ istorija vis tik susižiūri įtraukiančiai ir smagiai.
