„Vienas už visus, visi už vieną“ – turbūt nerastume, kas nežinotų šio šūkio ar nebūtų girdėję apie d’Artanjaną, Atą, Portą, Aramį, intrigantą kardinolą Rišeljė ar fatališkąją Miledi. „Trys muškietininkai“ yra garsiausias Alexandre’o Dumas kūrinys, susilaukęs gausybės interpretacijų, adaptacijų ir ekranizacijų. Iki šiol buvo sukurta 35 filmai, 8 televizijos projektai, 11 animacinių filmų ir serialų, 9 komiksai ir grafinės novelės, 13 tęsinių, pastišų ir pan. (neskaitant paties A. Dumas parašytų dviejų tęsinių: „Po dvidešimties metų“ ir „Vikontas De Braželonas“), 17 spektaklių (trims pirmiesiems – 1845, 1849 ir 1861 m. teatrines adaptacijas parašė pats A. Dumas), 1 baleto, 1 socialinio žaidimo ir 2 miuziklo. Iš tiesų, įspūdingi skaičiai, tik patvirtinantys neblėstantį šio kūrinio populiarumą. Kalbant detaliau apie „Trijų muškietininkų“ ekranizacijas, verta paminėti, kad pirmasis filmas pagal šią knygą sukurtas dar 1909 m., jį režisavo italas Mario Caserini. Netrukus į ekranus „Tris muškietininkus“ perkėlė ir prancūzai – 1912 m. pasirodė taipogi nebylusis filmas, kurį režisavo André Calmettes’as ir Henri Pouctalis. Šiemet į kino sales atkeliauja grandiozinis dviejų dalių filmas, į kurį pavyko surinkti visą prancūziško kino žvaigždyną.
Trumpai apie filmo siužetą
1627 m. jaunas gaskonas Šarlis d’Artanjanas (akt. François Civil), ginkluotas špaga, Biblija ir tėvo rekomendaciniu laišku muškietininkų kapitonui Treviliui (akt. Marc Barbé) keliauja į Paryžių. Tiesa, pakeliui jis atsitiktinai patenka į situaciją, kurioje liudininkai nepageidaujami, tad vos nežūsta, bet vis tik atvyksta į sostinę. Tik čia, deja, kapitonas Trevilis negali jo nudžiuginti – d’Artanjanas galįs stoti į kadetus ir tikėtis vieną dieną tapti muškietininku, – o jį besivydamas d‘Artanjanas netyčia įžeidžia tris garbius muškietininkus – Atą (akt. Vincent Cassel), Portą (akt. Pio Marmaï) ir Aramį (akt. Romain Duris), kurie vienas po kito įžeistą garbę pakviečia nuplauti dvikovoje. Tačiau kova su bendru priešu – kardinolo Rišeljė gvardija – ketvertą suvienija draugėn. Tad nuo šiol kartu jie bandys išsiaiškinti d‘Artanjano užpuolikus ir bet kokia kaina ginti karūnos garbę…
Politinis istorinis kontekstas
Gal ir nieko keisto, kad „Trijų muškietininkų“ nuotykių populiarumas neblėsta iki šių dienų. Kūrinys, kuriame drąsa, narsa, ištikimybė, garbė ir draugystė yra didžiausios vertybės negali nežavėti. Vis tik dažnai šios knygos ekranizacijos pasiduodavo būtent tai smagiajai – nuotykinei – šio kūrinio pusei, dar įmaišant vieną kitą juokelį. Martinas Bourboulonas šįkart į šį kūrinį pažiūrėjo kiek rimčiau ir tamsiau. Ir ne tik vyraujančio kolorito prasme.
Šįkart be kautynių scenų (nors jų taip pat netrūksta), daug dėmesio skiriama politinei situacijai. 1627 m. virš Prancūzijos tvenkėsi įtampa ir karo nuojauta. Įtampa tarp katalikų ir protestantų (hugenotų), už kurių, žinoma, stovėjo Anglija. Kiekvienas politinis ėjimas, kiekvienas sprendimas turėjo būti nepaprastai gerai apgalvotas ir pasvertas – kad tik nebūtų suprastas klaidingai ir neįskeltų žiežirbos. Nors, kai kas galbūt kaip tik norėtų, kad tos žiežirbos įsipliekstų – kai kas iš itin artimos karaliui aplinkos.
Maža to – didžiulę dilemą tenka spręsti Atui, nes ant vienos svarstyklių lėkštės atsiduria jo priesaika sutvirtinta ištikimybė karaliui (akt. Louis Garrel), o ant kitos – artimas šeimos narys ir jo „užklasinė“ veikla. Tiesa, būtent Ato personažas galbūt geriausiai primena, kad „Trys muškietininkai“ yra istorinis romanas, bet ne istorijos kronika, tad nebūtinai viskas, kas jame vaizduojama iš tikrųjų klostėsi realybėje.
Neatitikimai
Filmas, sukurtas pagal knygą, savaime suprantama, visada sulaukia lyginimų ir ieškojimų, kas buvo „ne taip kaip knygoj“. Tiesa, „Trys muškietininkai“ jau ekranizuoti tiek kartų, kad į tokias detales kaip „knygoje ji buvo šviesiaplaukė!“ ar „parašyta, kad jo akys buvo rudos!“ gal net neverta kreipti dėmesio. Vis tik tam tikrų kabliukų galima paieškoti.
Bene akivaizdžiausias – M. Bourboulonas lengva ranka atsisakė kai kurių knygoje esančių veikėjų. Ir ne šiaip kokių epizodinių, o vis tik gana reikšmingų – filme nebelieka muškietininkų valetų: Planšė, Musketono, Bazano ir Grimo. Viena vertus, toks sprendimas suprantamas – ryškių personažų ir taip per akis, ir net pagrindiniai ne visada gauna jiems deramą ekrano laiko porciją, tačiau istoriškai tai nėra teisinga – vaizduojamu laikmečiu nė vienas save gerbiantis didikas neapsiėjo be jį visur lydinčio tarno. Maža to, knygoje tarnai yra ir tarsi savo šeimininkų atspindys, bet tuo pačiu turi ir savų minčių ar nuomonių, kurias žino tik pasakotojas ir skaitytojai.
Kitas „pradangintas“ personažas – d’Artanjano širdies damos Konstancijos Bonasjė sutuoktinis. Galbūt filme būtų per daug sudėtinga perteikti tą subtilų ryšį, kurį d’Artanjanas jaučia ištekėjusiai moteriai, o galbūt tiesiog senojo Bonasjė buvo atsisakyta kaip ne itin reikalingo balasto.
Dar kalbant apie Konstancijos personažą – ją vaidina alžyriečių kilmės aktorė Lyna Khoudri. Žvelgiant iš dabartinių perspektyvų toks aktorės pasirinkimas nestebina, tačiau istoriškai vėlgi tai turbūt mažai tikėtina.
Dar vienas anachronizmas – šįkart neginčytinas ir ryškus: modernūs akiniai. Filmo pradžioje aiškiai įvardijami metai – 1627. Nors lęšiai išrasti dar XIII amžiuje, o XIV a. – jau pradėti gaminti akiniai, jie skyrėsi nuo dabartinių. XVII a. paveiksluose yra vaizduojami žmonės, dėvintys akinius, tačiau jų konstrukcija dar ne tokia, kokia yra dabar. Tačiau istoriniai faktai kažkodėl nekliudo vieno personažo nosį papuošti vaizduojamą epochą gerokai pralenkiančiais akiniais. Žinoma, tai tik smulkmena, bet klausimas – kam tos detalės reikėjo?
Apie tai, kad trisdešimtmečiai – keturiasdešimtmečiai aktoriai vaidina beveik perpus jaunesnius personažus, turbūt net neverta plėstis.
Aktoriai ir personažai
Net jei tai būtų ne „Trys muškietininkai“, vien perskaičius aktorių sąrašą šį filmą norėtųsi pamatyti. M. Bourboulonui pavyko surinkti visą Prancūzijos kino žvaigždyną. Tai, žinoma, neabejotinas privalumas, tačiau tuo pačiu žinomos pavardės ir veidai sukelia nemažą problemą – kaip proporcingai paskirstyti ekrano laiką ir vaidmenų „svorį“? Deja, neišeina pasakyti, kad režisieriui su šia užduotimi pavyko susidoroti.
Pradėkim nuo d’Artanjano ir jį vaidinančio François Civilio. Jis jaunas ir „karštas“ – žinoma, kai kurios scenos, kur jis pusnuogis, yra ne kas kita, kaip duoklė moteriškai auditorijai. F. Civilis kiek per senas vaidinti d’Artanjaną (tiek dėl paties personažo amžiaus, tiek dėl (per mažo) amžiaus skirtumo su kitais), tačiau jei į šią aplinkybę pažiūrėsime pro pirštus, charizmos ir talento jam užtenka.
Vis tik jį netikėtai nustelbia visai kita figūra – Louis Garrelis ir jo vaidinamas karalius Liudvikas XIII. L. Garrelis čia spindi visu gražumu, o karalių pamatome labai įvairiapusiškai. Galima tik pagirti režisierių, kad laikydamasis realistiškos linijos, jis ir savo personažus vaizduoja nevienasluoksniškai – ne taip, kaip Holivudo filmuose: jei jau geras – tai nors prie žaizdos dėk, jei blogas – tai pajuodusi siela persišviečia per odą ir kaukolę. Tad jo karališkoji didenybė čia irgi parodo ne vieną savo emociją. Dažnai jis nervingas – tą išduoda trūkčiojantys pirštai, kartais piktas, nemenkai turintis karališkos puikybės, kartais – šiek tiek netvirtas (tas ypač akivaizdu, kai kliaujasi Rišeljė patarimais), tačiau saistomas etiketo ir savo statuso, draskomas abejonių, bet visgi turintis pakankamai išminties.
Antras netikėtumas – Aramį įkūnijęs Romainas Duris. Jau būta pastebėjimų, kad jei L. Garrelis nevaidintų Liudviko XIII, būtent jis galėtų būti neblogas Aramis. Būtent toks Aramis, koks yra šiame filme. Kandus ir ironiškas, bei kiek netikėtai… sadistiškas. Galbūt šiek tiek keistoka, matant ant jo krūtinės tabaluojantį masyvų kryžių ir žinant apie jo polinkį į teologiją, bet… o kodėl gi ne? Ir nors Aramis gauna palyginti nedaug ekrano laiko, R. Duris jį išnaudoja taip, kad šis personažas pakankamai išsiskirtų iš visų kitų.
O štai Atas ir jį suvaidinęs Vincentas Casselis palieka prieštaringą įspūdį. Atui skiriama gal kiek daugiau dėmesio negu Aramiui ir Portui (čia jau gal šiek tik ir pačios knygos fabulos „nuopelnas“ tam tikrais momentais vienus ar kitus personažus „pasodinti ant atsarginių suolo). Atas nemėgsta kalbėti apie savo praeitį, bet jo draugai mato, kad ši jį slegia ir žinoma, ta tamsa vieną dieną turės iškilti į paviršių. Vis tik didžiąją laiko dalį Atas atrodo tarsi atbukęs ir apdujęs, tarsi per daug nugrimzdęs į savo mintis. Kita vertus, kad ir kaip vertintume V. Casselio talentą, šis aktorius sunkiai išsitenka antraplaniuose vaidmenyse – sunku pasakyti, ar tai charizma, ar egocentriškumas, tačiau akivaizdu, kad jam būtinas dėmesys. Daug dėmesio. O tai įmanoma tik kuriant pagrindinius vaidmenis. Nes kitaip jo vaidinami antraplaniai tampa per stiprūs, bet tuo pačiu atrodo tarsi savotiškas priekaištas dėl nepakankamo sufokusavimo. Be to, V. Casselis kalba greitai ir dažnai netgi truputį užvelia – galbūt tokia kalbėsena ir tinkama moderniems vaidmenims, bet turbūt ne muškietininkui.
Dar viena ryški žvaigždė – šįkart labai vykęs pasirinkimas: Eva Green ir jos vaidinama Miledi. Atrodo, kad Miledi vaidmuo iš pat pradžių buvo parašytas E. Green. Jai labai tinka vaidinti fatališkas moteris, o Miledi yra bene pirmoji femme fatale, minima literatūroje. Mirtinai žavi ir mirtinai pavojinga, gosliu balsu ir užburiančiu žvilgsniu, vyrus vyniojanti aplink savo pirštą tiek neatremiamu grožiu, tiek aštriu protu, beatodairiška ir bet kokia kaina siekianti savo tikslo. Ir nors pagal poelgius ją galima laikyti niekšinga, vis tik viena scena parodo, kad Miledi turi lašą garbingumo ir drąsos pripažinti pralaimėjimą.
Kitas ryškus moteriškas vaidmuo – karalienė Ona Austrė. Ją suvaidino Vicky Krieps, kurią dabar dažnai galima pamatyti tiek vokiečių, tiek prancūzų filmuose. Beje, neseniai ji vaidino kitą karališką asmenybę – Austrijos imperatorienę Elizabeth, geriau žinomą kaip Sisi filme „Korsažas“ (angl. „Corsage“, 2022 m.). Atrodo, kad krinolinai ir prabangūs papuošalai jai tinka – tiesa, karalienės vaidmuo nėra toks įdomus kaip Miledi, tačiau V. Krieps įtikinamai perteikia jausmų gamą, kurią Onai Austrei tenka išgyventi.
Visiškai nuošaly ir šešėlyje lieka dažnas kitų ekranizacijų didžiausias blogiukas – kardinolas Rišeljė (akt. Eric Ruf). Iš istorijos žinome, kad nebuvo jis toks jau blogis, kokį jį pavaizdavo A. Dumas. Šioje ekranizacijoje jis gauna mažai dėmesio, nors, žinoma, jo rezgamos intrigos ir bendradarbiavimas su Miledi neleidžia abejoti, kurioje spektro pusėje jis yra.
Dar mažiau ekrano laiko gauna Portas (akt. Pio Marmaï). Jei kitose ekranizacijose Aramis paprastai būna šelmis mergišius, o Portas – mėgstantis pavalgyti bravūras ir neretai – komiškiausias iš visų muškietininkų, čia jo beveik kaip nebuvę. Na, filmo pradžioje Aramis atskleidžia vieną intriguojančią detalę, tačiau per visą filmą Portas atrodo esąs tik „dėl skaičiaus“.
Na ir jau minėtoji Lyna Khoudri ir jos vaidinama Konstansija Bonasjė. Net ir atmetus pasvarstymus, ar A. Dumas Konstancija galėjo būti kilusi iš Artimųjų Rytų, L. Khoudri pasirinkimas šiam vaidmeniui neatrodo pats tinkamiausias. Ji kalba kietai ir niekaip nesistengia (ar neįstengia) įtikinti žiūrovų, kad prieš akis – XVII a. Paryžiaus skalbėja / karalienės patikėtinė. L. Khoudri taip ir išlieka L. Khoudri, tik senoviškai apsirengusi, jai nepavyskta tapti Konstancija Bonasjė, o jų chemija su d’Artanjaną vaidinančiu F. Civiliu irgi tokia labiau pritempta ir nuvėsusi.
Techniniai dalykai
Filme dominuoja tamsūs tonai. Galbūt tamsios spalvos pasirinktos ir siekiant pabrėžti tuometinio laikmečio įtampą. Kad ir kaip bebūtų, toji tamsa suteikia papildomos elegancijos.
Kameros darbas palieka dviprasmišką įspūdį. Iš vienos pusės norisi pagirti už tikrai įspūdingai atsiveriančias perspektyvas, kai raitelis filmuojamas iš viršaus. Iš kitos pusės, tenka nusivilti mūšio scenomis, nes atrodo, kad operatoriui teko viena ranka laikyti kamerą, o kita špagą ir pačiam fechtuotis. T. y. sprendimas į mūšio vidurį paleisti mobilią kamerą nebuvo pats geriausias, o žiūrovų taip mėgstamos veiksmo scenos iš keliančių pasimėgavimą tapo chaotiškomis.
Kostiumai ir interjerai parinkti nepriekaištingai. Vėlgi, atsižvelgiant į tai, kad M. Bourboulonas čia pateikia kiek įmanoma realistišką versiją, purvo ir nešvaros netrūksta. Net ir tie patys muškietininkai yra apšepę, susivėlę, ne pirmo švarumo marškiniais, išsipašę ir apskurę – žodžiu, pamirškite tas tvarkingas mėlynas uniformas su kryžiais. Kita vertus karališkieji tualetai žavi detalėmis ir prabanga. Liudvikas XIII dažnai dėvi juodai, jo žmona – šviesiai, įspūdinga jos papuošalų kolekcija. Kaip ir Miledi aprėdai, nors ir visiškai kitokio stiliaus. Bet ko verta vien jau kaukių baliaus pas lordą Bekingemą scena! Be to, nemažai filmuota Luvre, tokiu būdu perteikiant tą autentišką Prancūzijos karališkųjų rūmų prabangą.
Garso takelis atitinkamai palydi ekrano vaizdus. Kaip ir galima tikėtis – pakankamai pompastiškas ir intensyvus, pritariantis ekrano įvykiams ir juos dar labiau sutirštinantis.
Reziumė
„Trys muškietininkai. D’Artanjanas“ – nauja, prabangi ir tamsi klasikinio romano ekranizacija. Šįkart daugiau dėmesio skiriama ne bravūrai, juokeliams ar muškietininkų nuotykiams, o politinei situacijai, dėl ko gal kiek netikėtai atsiskleidžia vienas iš šalutinių veikėjų. Ir nors neišeina pasakyti, kad režisieriui pavyko sėkmingai susidoroti su personažų gausa nė vieno jų nenuskriaudžiant, ši „Trijų muškietininkų“ versija dovanoja pakankamai kokybišką pramogą, kurioje netrūksta veiksmo, nuotykių, žavesio ir intrigų. Dinamiškas tempas ir greita įvykių kaita iš karto įtraukia į veiksmą, o dėmesys politinėms aplinkybėms suteikia papildomo svorio. Tad veltui jaudintasi fiasko – „Trys muškietininkai. D’Artanjanas“ pavyko – gal ir ne be trūkumų, bet tikrai pakankamai neblogai, kad nekantriai lauktume antrosios dalies.
