Visko teorija

Pasaulio kino teatrus nedažnai pasiekia biografinės dramos, tačiau būtent šį mėnesį jų yra net trys. Paprastai jų per metus pasitaiko viena ar kita, tačiau kokybė neretai būna prasta. Kartais biografiniai filmai būna papasakoti iš visai kitos perspektyvos, nei būtų galima tikėtis, todėl kyla šioks toks nusivylimas. Tarkim, jei biografinė juosta pasakojama ne to žmogaus, apie kurį kuriama akimis, o visiškai kito, prašalaičio lūpomis. Tačiau dabar mūsų kinus pasiekia visiškai kitokia biografinė drama „Visko teorija“, kurioje pasakojamas veikėjo gyvenimas nušviečiamas labai plačiai.

Turinys

Stephenas Hawkingas – be galo talentingas jaunuolis, studijuojantis fizikos mokslus Oksfordo universitete. Jis yra jaunasis mokslininkas, kuriam svarbu išsiaiškinti laiko esmę. Jis nori sužinoti, kur buvo laiko pradžia. Su tuo jam padeda jo kolegos mokslininkai dėstytojai, sudarydami visas sąlygas jaunajam talentui. Pakeliui į savo tikslą vyras sutinka savo gyvenimo meilę Džeinę, kuri akimirksniu įsimyli žavų moksliuką. Ir staiga Stephenas sužino, kad serga amiotropine lateraline skleroze, kuri, galiausiai, jį pribaigs. Žmonos Džeinės palaikomas Stephenas iš paskutiniųjų bando siekti savo tikslo ir išspręsti visą pasaulį paliesiantį klausimą.

Oskarą už geriausią dokumentinį filmą „Vyras ant troso“ pelnęs Jamesas Marshas šįkart ėmėsi labai sudėtingos užduoties. Pirmiausia dėl to, kad filmas kuriamas dar apie gyvą asmenį, kuris, kad ir fiziškai suvaržytas, tikrai gali pamatyti filmą ir jį įvertinti. Taip pat, juosta kuriama apie vieną gerbiamiausių pasaulio žmonių ir vieną aukščiausių intelekto koeficientą mūsų planetoje turintį Stepheną Hawkingą. Tai atsakomybė, gulanti ne tik ant paties režisieriaus, bet ir ant visos kūrybinės komandos pečių. Ir, galima teigti, kad jie su šia užduotimi susitaiko geriau nei buvo galima tikėtis. Iš esmės, režisierius įdėjo tikrai nemažai darbo ir kartu su scenaristu Anthony‘iu McCartenu, remdamiesi būtent S. Hawkingo žmonos Jane Hawking biografiniu romanu, sukuria labai stiprų draminį pamatą, kuris pradžioje linksmina, o vėliau – graudina.

Istorija pradedama pasakoti dar tuo metu, kai Stephenas atrodo sveikas ir žvalus jaunas vyras, kuris susidomi gražia dievobaiminga mergina. Visa istorija pasakojama labai nuoseklia ir visą laiką nėra mėtomasi tarp skirtingų periodų, todėl tik pradėjus žiūrėti filmą yra labai sunku atitraukti akis nuo šios nepaprastos istorijos. Pasakojimas nėra nuobodus ar per daug ištemptas, todėl viskas tiesiog liejasi viena pastovia banga su daug šokiruojančių gyvenimiškų aspektų.

Filmo dialogai tiesiog spindi savo kokybe. Kiekvienas jų yra prasmingas, daug atskleidžiantis ir labai gerai perteikiantis kiekvieno veikėjo emocinę būklę, kuri viso filmo metu kinta ne vieną ir ne du kartus. Už taip gerai parengtus dialogus norisi tik padėkoti filmo kūrėjams.

Filme tiesiog nepriekaištingai perteikiama to laikmečio atmosfera. Pradedant universitetu, baigiant eiliniais namais, žmonių gyvenimo ypatybėmis ir madomis. Kiekviena detalė filme atrodo labai autentiška ir tikra. Toks tikroviškas laikmečio atkartojimas priartina žiūrovą prie juostoje rodomų veiksmų ir leidžia pačiam įsisukti į įvykių tėkmę.

Vienas svarbiausių aspektų tokio tipo filmuose paprastai būna veikėjai. Šis filmas yra išskirtinis tuo, kad veikėjai vaizduojami ir perteikiami tiesiog nepriekaištingai. Kiekvienam jų yra skiriama šiek tiek laiko jų supažindinimui, o vėliau ir bendruose veiksmuose jie yra plėtojami, todėl kiekvienas jų išgyvenimas yra toks sunkus, toks stiprus ir artimas kiekvienam mūsų. Stebint juostą net gana džiugios veikėjų akimirkos kartais suspausdavo širdį, kai suprasdavai, kokia lemtis jų laukia visai netrukus.

Techninė pusė

Garso takelis šioje juostoje yra tiesiog nepriekaištingas. Galima galvoti įvairiai, tačiau jis tobulai papildo meistriškai sukurtą siužetinę liniją, taip sustiprindamas kiekvienam žiūrovui sukeliamas emocijas. Viso filmo metu skamba fortepijonu ir smuiku kuriamos kompozicijos, o viena jausmingiausių – „A Game of Croquet“, kurios jautrumą ir emocinį stiprumą galima suprast pasižiūrėjus filmą. Ir tai yra būtent tas reiškinys, kad atskirai gražiai skambanti muzika susijungia su vaizdu ir sukuria tobulą ir beveik neišskiriama visumą. Už tokį gerą istorijos papildymą galima padėkoti kompozitoriui Johannui Johannssonui, kuris taip pat kūrė garso takelį filmui „Kaliniai“.

Prie aukštos darbo kokybės prisideda ir Benoit Delhomme‘o kuriama kinematografija. Kiekviena scena yra papildoma trumpais, galima sakyti, ateitį nurodančiais mini kadrais, kurie net ir pačioms džiugiausioms veikėjų akimirkoms suteikia žiaurios ateities pojūtį. Operatorius puikiai perteikia veikėjų emocijas pasirinkdamas tinkamiausius filmavimo kampus. Įdomu ir tai, kad veikėjų atskleidimas vyksta net ir pačių paprasčiausių pokalbių metu visiškai pilkuose kambariuose. Žinoma, filme tikrai rodomi ne vien pilki kambariai. Ir tai apibūdina viena gražiausių pokylio scenų, kuri yra tiesiog magiška. Taip pat gerai atrodo ir visi gamtos vaizdai, sukuriantys jaukios kaimynystės atmosferą.

Tiek garso, tiek vaizdo montažai šiame filme yra ypatingai aukštos klasės. Viskas padaryta taip gerai, kad net sunku kažką išskirti.

Aktoriai

Filme tiesiog nepriekaištingai suvaidinęs jaunosios kartos aktorius Eddie‘is Redmayne‘as buvo it tikras Stephenas Hawkingas. Išties, nepriekaištingą grimą įgavęs aktorius sugebėjo taip įvaldyti siaubingos ligos paveikto S. Hawkingo veido mimikas, kad žiūrint filmą galima patikėti, jog aktorius serga kažkuo panašiu. Matant nevalingus ir, atrodytų, skausmingus judesius buvo labai nemalonu sėdėti patogioje kėdėje ir šis vaizdas sukelia gailestį visiems sunkių ligų kamuojamiems žmonėms. Tai parodė aktoriaus įsijautimą į vaidmenį, stebinusį visą filmo rodymo laiką. Apvaliojo stalo diskusijoje E. Redmayne‘as pasakojo, kad prieš filmavimą jis buvo susitikęs su pačiu mokslininku ir labai ilgai su juo bendravo. Praktiškai monologu. Nepaisant to, negalima nesižavėti aktoriaus atsidavimu vaidmeniui.

E. Redmayne‘o ekrano partnerė ir gerokai labiau žinoma jaunoji aktorė Felicity Jones juostoje įkūnijo atsidavusią ir mylinčią žmoną Džeinę. Ji filme pasirodė ne ką prasčiau už pagrindinio veikėjo kūrėją ir sugebėjo perteikti sunkaus gyvenimo alinamos moters paveikslą. Tai išties nelengva patirtis, kai žmogui tenka siaubinga našta visa širdimi mylėti kitą ir atiduoti visą savo gyvenimą, pačius gražiausius metus tam, kuris negali jais džiaugtis. Stebint aktorė atrodė, kad ji nuoširdžiai išgyvena kiekvieną savo veikėjos emociją. Ji sugebėjo perteikti ir parodyti ne tik džiaugsmo ar liūdesio emocijas, bet ir perteikti neviltį, bejėgiškumą, nusivylimą ir visišką atsidavimą.

Gana įsimenamai pasirodė ir Davidas Thewlisas, visiems labiausiai žinomas iš „Hario Poterio“ istorijų, kuriuose sukūrė Remo Lupino vaidmenį. Čia jis – universiteto profesorius, visais įmanomais būdais skatinantis savo mokinį peržengti proto ir matematikos ribas, taip siekiant užsibrėžto tikslo. Jo veikėjas skatina ir padeda auklėtiniui nepaisydamas fizinės negalios ir parodomas nuoširdumas tiesiog žavi.

Visi kiti aktoriai pasirodė taip pat gerai, o paminėjimo verti Frankas McBurney‘is, Emily Watson, Harry‘is Lloydas, Tomas Prioras, Michaelas Marcusas ir kiti aktoriai gerai papildė šį pasakojimą.

Verdiktas

„Visko teorija“ yra vienas geriausių praėjusių metų filmų, kuris kiekvienam žiūrovui leidžia iš naujo permąstyti savo gyvenimą ir prioritetus, siekti daugiau, nei mums atrodo fiziškai ar emociškai įmanoma. Tai ne tik pamokanti istorija, bet ir puiki motyvacija didžiausiems pesimistams, įrodanti, kad kiekvieno gyvenimas yra gražus ir svarbus, nesvarbu, koks žmogus yra. Sklandi istorija, įtaigi aktorių vaidyba, nepriekaištingas ir vaizdus sustiprinantis lyriškas garso takelis gali išjudinti visų žiūrovų jausmus, filmo metu priverčiant ir šypsotis, ir verkti. Tai puikiai papasakota vieno iškiliausių ir protingiausių mūsų šimtmečio žmogaus istorija, kuri tik dar labiau atskleidžia nepaprastą Stepheno Hawkingo gyvenimą.