Sunku pagalvoti, kad pasaulyje buvo bent vienas žmogus, kuris tiesiog negalėjo sulaukti „Buko ir bukesnio“ (angl. „Dumb and Dumber“) tęsinio. Ne todėl, kad originalas buvo blogas, tiesiog tai niekad neatrodė kaip filmas, kuris privalo turėti tęsinį ir niekas per daug nepyktų, jeigu jis nebūtų sukurtas. 1994 metų komedija mums padovanojo vienus žymiausių pastarųjų kelių dešimtmečių komedijų veikėjų – Harį (akt. Jeff Daniels) ir Loidą (akt. Jim Carrey), – kurie jau įėjo į populiariosios kultūros istoriją kaip profesionaliausiai sukurti kvaili veikėjai, tačiau jų nesugrįžimas kino pasaulyje nebūtų traktuojamas kaip didelė nelaimė.

Ir visgi jie sugrįžo. Paprasčiausia to priežastimi daugelis kaip visada galės įvardyti pinigus, tačiau jau pasaulinio lygio žvaigždėmis tapusiems pagrindiniams šio filmo aktoriams ir kūrėjams buvo kur kas lengvesnių būdų užsidirbti. Ir netgi kalbant apie patį filmą galima drąsiai sakyti, kad, norint vien pinigų, jį buvo galima sukurti su visišku atsipalaidavimu, ko broliai Bobby‘is ir Peteris Farrelly‘iai nepadarė.

„Bukas ir bukesnis 2“ istorija prasideda praėjus dvidešimčiai metų po to, kai mes pagrindinius veikėjus matėme pirmajame filme. Loidas visą tą laikmetį praleido psichiatrinėje ligoninėje, kur jį dažnai slaugydavo Haris, tačiau vieną dieną paaiškėja, kad Loidas savo draugą visą tą laiką apgaudinėjo ir dvidešimt metų paprasčiausiai apsimetė, kad yra išprotėjęs ir negalintis funkcionuoti. Ir viskas. Apie tuos praėjusius metus vėliau praktiškai neužsimenama, kas filmui rodyti tuos dalykus, kuriuos jis nori, visiškai netrukdo. Vėliau siužetas pradeda suktis apie tai, kad Haris praneša draugui apie sunkią savo ligą ir kad jam kuo skubiau būtina persodinti inkstą. Hariui reikia tobulo kraujo donoro ir jį stebuklingai pasiekia žinia, kad daugiau nei prieš dvidešimt metų jo draugė susilaukė dukros, o Haris yra jos tėvas. Ne vedamas tėviškų instinktų, o labiau trokšdamas dukros inkstų, Haris su Loidu išsiruošia ieškoti kažkada įvaikinimui atiduotos savo dukros.

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia pagrindinė filmo istorija ir pats siužetas yra tiesiog pretekstas sukurti kuo daugiau absurdiškų situacijų ir siužeto posūkių. Tačiau tai nėra vienintelis originalą primenantis dalykas – istorijos struktūra yra visiškai ta pati, kaip ir pirmojoje filmo dalyje. Du kvaileliai išsiruošia į kelionę per Ameriką, jos metu aplinkiniams pridaro daug nemalonumų, kažkokiu būdu atsiranda tarp turtingų žmonių ir jų išsilavinimą sumindo savo naivumu. Netgi daugelis mažesnių detalių – Loido sapnai arba meilės objektas – yra praktiškai identiški originalui. Tai nebūtinai yra blogas dalykas. „Bukas ir bukesnis 2“ turi tikrai nemažai citatų, kurios stebina savo kvailumu ir paprastumu, tačiau nėra nuvalkiotos ar, bent jau man, girdėtos kitur. Jų nėra daug, tačiau jos yra geri pavyzdžiai, kad filmo kūrėjai jo kūrimu rūpinosi bent kiek ir ne visuomet stengėsi eiti paprasčiausiu keliu. Žinoma, vienai gerai citatai visuomet yra dvi blogos ir dar viena scena, kuri prasideda juokingai, tačiau yra tęsiama taip ilgai, kad galiausiai pradedi žiūrėti tik į jos trukmę, kas bet kokiam filmui, o ypač – komedijai, yra pražūtis.

Vienas dalykas, tiesa, kardinaliai skiriasi nuo originaliojo filmo, ir skirtumas nėra į gerąją pusę. Per pastaruosius dvidešimt metų mes sulaukėme daug filmų apie kvailus žmones ar kvailas istorijas, kurios iki „Buko ir bukesnio“ nebuvo sukurtos. Šis filmas davė tam tikrą pradžią dar didesniam absurdui Holivude, ką tokie žmonės kaip Adamas Sandleris priėmė labai rimtai ir nukvailino savo komedijas iki begalybės. Holivudas viso to metu pamiršo, kad „Bukas ir bukesnis“ buvo istorija apie du kvailus (arba, tiksliau sakant, naivius ir savame pasaulyje gyvenančius) veikėjus, kurie pridaro problemų tikriems žmonėms. „Bukas ir bukesnis 2“, tuo tarpu, pasidavė Holivudo tendencijoms ir nukvailino visus filmo veikėjus, nesvarbu, pagrindiniams ar antraeiliams.

Filme siužetui nemenką įtaką daro turtuolių šeima, kurioje auga Hario dukra Penė (akt. Rachel Melvin), pasižyminti vidinėmis ir išorinėmis savybėmis, kurias linksmiau pamatyti pačiame filme nei papasakoti. Jos įtėvis (akt. Steve Tom) yra pasaulinio lygio mokslininkas, laimėjęs Nobelio premiją ir dabar turintis atsiimti pasaulinio lygio apdovanojimą, kurį, sunkiai sirgdamas, patiki atsiimti savo dukrai. Penės pamotė Adelė (akt. Laurie Holden) kartu su draugu (akt. Rob Riggle) nekenčia savo vyro ir nori pasiglemžti visus jo turtus. Tai yra visiškai klišinė, perspausta, absurdo kupina siužeto linija. Skųstis šiais dalykais tokiame filme irgi yra absurdiška, tačiau daugiausiai pirmosios dalies patrauklumo kilo būtent iš to, kad Haris ir Loidas buvo vieninteliai du aiškiai kvaili veikėjai, ir net jeigu kai kurie žmonės aplink juos buvo naivūs, visi sugebėjo stebėtis jų protu nesuvokiamais veiksmais. Dabar visa tai tarp tradiciškai stereotipinių veikėjų atrodo kaip norma, kas jokiu būdu nesumenkina pagrindinių filmo juokų ir kvailysčių, tiesiog parodo, kaip net ir rimto absurdo pradininkai (arba gaivintojai) Holivude gali lengvai pasiduoti šiuolaikinėms tendencijoms.

Galiausiai, tiesa, yra viena priežastis, dėl kurios daugelis žmonių (aš – tikrai) yra pasiruošę atleisti daugelį šio filmo klaidų. Ir, tiesą sakant, dėl ko „Bukas ir bukesnis“ yra atsimenamas taip gerai. Jimas Carrey ir Jeffas Danielsas yra vienas įsimintiniausių komedijos duetų kine ir šiame filme jie tai puikiai užtvirtina. Šypseną su nulūžusiu dantimi vis dar nuostabiai išspaudžiantis J. Carrey ir kiekviename žingsnyje viskuo besistebintis J. Danielsas yra absoliutus grožis. Nežinia, kiek jiems reikėjo ruoštis bandant atsiminti visas savo veikėjų savybes (pasak aktorių, šioms rolėms jie visai nesiruošė), tačiau, nežiūrint į didesnį raukšlių kiekį, jie atrodo ir elgiasi visiškai taip pat. Filmo metu netgi yra iš kitų išsiskiriančios kelios scenos, kuriose Haris ir Loidas netveria džiaugsmu būdami vienas šalia kito, ir aš tiesiog galiu lažintis, kad to džiaugsmo J. Carrey ir J. Danielsas nepateikė dirbtinai – jie nuoširdžiai linksminosi būdami kartu praėjus lygiai dviem dešimtmečiams. Šis filmas galbūt nėra žymiausias jų visų laikų projektas, tačiau jis turbūt buvo pats smagiausias.

Todėl klausti, dėl ko pagrindiniai aktoriai sugrįžo į antrąją filmo dalį, turbūt net nereikia. Jie čia atvirai linksminasi, net ir turėdami praktiškai identišką originaliajam filmui scenarijų, ir tai, kad už savo vaidmenis jie gavo krūvas pinigų, yra tiesiog malonus ir teisingas priedas. „Bukas ir bukesnis 2“ jokiu būdu nėra būtinas tęsinys ir jis, be kelių tikrai nešvarių ir stipriai perspaustų juokų, turbūt nepadaro nieko, ko kūrėjai negalėjo padaryti pirmojoje dalyje, tačiau turbūt nebuvo daug žmonių, kurie, pažinoję originalą, tikėjosi kažko kito. Filme yra bandoma sukurti kelias emocingas scenas, kurios pabrėžia veikėjų amžių ir tai, kad jie visą gyvenimą negali būti tokie buki ir naivūs, tačiau tos scenos niekur neveda ir šiam filmui jų nereikia. „Bukas ir bukesnis 2“ yra paprasčiausias pirmosios dalies perdirbinys su dvidešimčia metų pasenusiais veikėjais ir tai, kad jis nėra toks blogas, koks galėjo būti, nuteikia geriau nei turėtų.