„Prisiminimai“

Holivudas paskutiniu metu yra labai jau atviras senų, kultinių filmų perdirbinių idėjoms, o tuo pačiu vis labiau save žemina dėl idėjų stokos pas scenaristus. Kultinis Paulo Verhoeveno 1990 veiksmo filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko ponas „visata“ Arnoldas Schwarzeneggeris, galėjo džiaugtis individualumu vos tik du dešimtmečius, kol prie jo nagų neprikišo godumu pasipelnyti sergantys prodiuseriai. Naujausių kino industrijos technologijų dėka, Philipo K. Dicko pasakojimas yra reanimuotas visiškai kitokiu pavidalu nei originalas. Tikras veiksmo filmų meistras, režisierius Lenas Wisemanas, atsakingas už pirmas dvi „Kito pasaulio“ dalis bei įspūdingą Džono Makleino sugrįžimą ketvirtame „Kietame riešutėlyje“, pristato savo paties viziją į ateities pasaulį, kuriame žmogaus praeitis gali nulemti visos žmonijos likimą.

Ateities pasaulis priklauso tik galingiausiems, o eilinis žmogus gali tik pasvajoti apie laimingą gyvenimą, apie seniai užmirštų svajonių bei gyvenimo tikslų įgyvendinimą. Kompanija „viską prisiminti“ leidžia kiekvienam atsidurti ten, kur labiausiai pageidauja jo širdis. Nuo prezidento kedės iki sėkmingos aktoriaus karjeros, žmonės gali pasirinkti bet kokią užgaidą, kuri bus akimirksniu įgyvendinta jų pasąmonėje.  Statybininkas Daglasas, gyvenantis mažame bute, nors ir yra patenkintas savo dabartiniu gyvenimu, tačiau visgi širdies gilumoje nori išbandyti kažką naujo, neregėto, įsimintino, todėl pasirenka prasčiausią bei daugelio žmonių išbandytą būdą patirti naują jausmą kompanijos „viską prisiminti“ patalpose. Kol yra vykdomas prisijungimo procesas, į salę įbėga specialiosios pajėgos, norinčios išgauti vertingos informacijos, bet  vyras akimirksniu jas sutriuškina. Iškyla dar viena problema, nes po susidūrimo su policija Daglasas nieko negali prisiminti apie save. Visą laiką vyrui iškyla vienintelė mintis, ar jis vis dar yra prijungtas prie aparato ir mato išgalvotą pasaulį, ar tai tokia liūdna jo naujojo gyvenimo pradžia už įstatymų ribų.

Jeigu lyginsime abu filmus, tai originalas scenarijaus prasme yra labiausiai priartintas prie literatūrinio kūrinio, pagal kurio motyvus yra sukurtos abi juostos, nors perdirbinio pagrindinis personažas visgi yra labiau artimas pasakojimui. Įdomus faktas tas, jog režisieriui Paului Verhoevenui, padovanojusiam originalą, artimiausiu metu gresia dar du jo režisuotų juostų perdirbiniai „Roboto policininko“ bei „Erdvėlaivio karių“ pavidalu. Idėjų stoka priveda prie tokių beviltiškų ir neapgalvotų komercinių sprendimų, o žiūrovai gauna tik išore gražius filmus su tuščiu vidumi. Šiuo atveju nenuostabu, jog viskas buvo orientuota į vizualinį efektą, nes ir pačią istoriją iškraipė kaip tik galėjo. Veiksmą Marso planetoje perkelia tiesiai į žemę, lyg tai butų realistiškas požiūris į filmą, labiausiai liūdina tai, jog netgi vaizdu pats filmas yra gryniausia Steveno Spielbergo 2002 metų juostos „Įspėjantis pranešimas“ kopija. Veiksmo, dvikovų, gaudynių scenos kokybiškai pateikiamos, o kai kur net atrodo nematytos, ypač susišaudymas „viską prisiminti“ kontoroje iš puikiai pateiktų kampų, bet vis vien to nepakanka tam, jog galėtume sakyti apie tikrai įsimintiną filmą žmogaus pasąmonės tematika. Režisierius su scenaristais tikriausiai siekė savo darbu perspjauti Wachowsky‘ių „Matricą“ ir to filmo idėją, bet pavyko nebent tik vizualiai dėl kino industrijos technologijos perversmo po Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ pasirodymo. Prisimenant originalią juostą ir kultinį trijų krūtų moters personažą jaučiama tikra nostalgija tiems pašėlusiems veiksmo filmų laikams, kai ekranuose karaliavo tikros veiksmo filmų žvaigždės. Pati  Philipo K. Dicko kūrinio idėja yra išties puiki, bet abiejuose juostose ji nebuvo deramai įgyvendinta, tačiau būtent šioje naujoje vizijoje apie žmogaus pasąmonės aliuziją galima buvo labiau susikoncentruoti ties pagrindinės minties pateikimu, o ne vien į specialiuosius efektus. Humoro irgi netrūksta, bet jo galėtų būti mažiau, visgi čia ne komedija, o mokslinės fantastikos darbas. Banalūs dialogai, net labai, be jokios filosofinės ar užslėptos minties, džiugina tik vienintelis scenarijaus dalykas — intriga yra išlaikoma beveik iki pat juostos galo.

Didžiausią dėmesį filmo kūrėjai metė į specialiųjų efektų svarbą šiam projektui, todėl šiame plane viskas yra tobulai atlikta. Įspūdingi, o kartu kvapą gniaužantys technologijų stebuklai iškelia visą filmą. Kiekviena veiksmo scena atidirbta iki maksimumo, nors kai kur visgi matomas kompiuterinis vieno ar kito objekto pavidalas. Miestas, ypač naktį žavingai atrodantis, o kartu grėsmingai nusistatęs prieš savo gyventojus. Visgi nebūtų gauta jokio efekto, jeigu ne puikus operatoriaus darbas, ypač anksčiau pabrėžtoje susišaudymo scenoje „viską prisiminti“ patalpoje. Atmosferos filmui suteikia ir neblogas garso takelis, nors keliose scenose jis labai nederėjo prie bendro vaizdo, bet visumoje priverčiantis drebėti širdį nuo gautos adrenalino dozės.

Pasirenkant Colliną Farrellą kaip pagrindinio vaidmens atlikėją iš karto susidaro toks įdomus kontrastas tarp jo bei originalo žvaigždės ūgio bei fizinių duomenų. Žinoma, lyginant šiuos abu aktorius reikia irgi atkreipti dėmesį į tai, jog ir epochos visiškai kitokios, bei supratimas apie kinematografiją irgi pasikeitė. Priartintas labiau prie knygos, puikiausiai suvadintas Daglaso personažas, visgi šio aktoriaus meistriškumas su kiekvienu nauju filmu vis labiau pastebimas. Režisieriaus žmona, tobuliausių kūno linijų savininkė, gražuolė bei visiems labiausiai įsiminusi kaip vampyrė Selena, aktorė Kate Beckinsale savo grožiu užgožia viską, kas yra gero ir blogo šiame filme. Vaidybos plane kaip visada šabloniškai pasirodanti aktorė, tačiau savo puikiais fiziniais duomenimis  galinti pasigirti Kate vis labiau sužiba kaip iš lėto atsiskleidžianti gėlė. Dar viena Collino partnerė, aktorė Jessica Biel, kuri taipogi gali netgi konkuruoti dėl dailiausios Holyvudo figūros titulo su pačia Kate Beckinsale, blankiai pasirodo, visiškai neįdomus ir pilkas personažas, kuris ir dingsta kitos gražuolės šešėlyje. Taip pat malonu juostos eigoje matyti tokį grandą kaip britas Billas Nighy‘is ar charizmatišką Johną Cho, nors ir epizodiškai, tačiau šie žmonės įneša energijos į šį filmą.

„Viską prisiminti“ – tai neblogas kultinio 1990 metų filmo perdirbinys, tačiau scenaristų klaidų dėka nesugebantis antrą sykį iš eiles išgauti iki galo pagrindinės Paulo K. Philipso kūrinio minties. Kupinas įspūdingo veiksmo bei nepriekaištingų specialiųjų efektų filmas tik iš savo tobulos techninės pusės lenkia originalą, tačiau bendrame tokių filmų vaizde neturinti jokio svarbaus tikslo juosta išlieka tik eiliniu gražiai supakuotu saldainiu akims pagardinti.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Akvilė / 2012 rugsėjo 7

    Buvau šiame filme ir, turiu pripažinti, man netgi labai patiko. Na, siužetas, pabaiga gal ir nėra originalūs, bet puiki, tiesiog npakartojama aktorių vaidyba viską atpirko. Galbūt šiam, labai aukštam, mano vertinimui įtakos turi ir tai, kad nesu didelė Colin Farrell gerbėja. Vienu žodžiu: buvau, mačiau, patiko.

  2. Akvilė / 2012 rugsėjo 7

    *esu Colin Farrell gerbėja

  3. Anonimas / 2013 gegužės 23

    Trailer mirksnys,ne kas