„Stovykla“
Originalumo nestokojantis režisierius ir savo paties režisuotų filmų scenaristas Wesas Andersonas, kuriam esame dėkingi už puikiausias absurdo komedijas kaip „Petarda“, „Kelyje su „Daržilingų““, „Tenenbaumų šeima“ bei už nuotaikingą animacinį šedevrą „Nuostabusis ponas Lapinas“, kviečią į kelionę po septintojo dešimtmečio skautų stovyklos kasdienybę, po pirmosios patirtos meilės kupinas vaikiškas širdis bei po gražiausius gamtos kampelius, kurie savo natūralumu užburs netgi tikrus gyvenime rankas nuleidusius pesimistus. Kanų kino festivalio atidarymo juosta perkelia į meilę bei taiką propaguojantį istorinį laikotarpį, kuriame tas nuostabus jausmas buvo toks svarbus visai žmonijai.
Vienoje saloje gyvenimas bėga tarsi užburtas ratas, jokių įvykių, jokių įdomesnių nutikimų, vien tik tvyraujanti ore rutina iš dienos į dieną. Viskas pasikeičia, kai stovykloje pasigendama dvylikamečio skauto Semo, o tuo pačiu metu viename salos namų dingsta mergaitė Siuzė. Pasitelkęs visas skautų pajėgas, vadeiva Vordas kartu su salos šerifu Šarpu bei sunerimusiais Siuzės tėvais ryžtasi į gelbėjimo kelionę surasti pabėgusius vaikus. Meilės, neapykantos, skausmo, atradimų kupina kelionė kiekvienam iš jos dalyvių atskleis dar neregėtą jų pačių gyvenimo prasmės svarbą prieš juos supančius artimus bei mylimus žmones.
Wesas Andersonas šiais metais lygiai tokiu pačiu būdu kaip prieš metus Woody‘is Allenas su savo puikiuoju darbu „Vidurnakčiu Paryžiuje“ atidarė Kanų kino festivalį, ir tuo pačiu abu kino meistrai pristatė vienus svarbiausių savo karjeros darbų. Šiuo atveju žiūrint į visą Weso Andersono filmografiją, ši juosta lenkia visus ankstesnius maestro darbus. Melancholiškai bei kartu nuotaikingai suderintas veiksmas, siužetinė juostos linija bei puikūs gyvenimiškos prasmės turintys prasmingi kiekvienos scenos dialogai paverčia visišką absurdą, kuris iš dalies veržiasi su kiekvienu kadru vis labiau į paviršių, į išties meistriškai įgyvendintą interpretaciją apie intelektualios bei filosofinės žmogaus pasąmonės buitį. Meilė, matoma vaiko akimis, yra labai tyra, o tai režisierius pabrėžia labiausiai savo filme. Visgi kiekvienas mažiausias judesys, kiekvienas ištartas žodis ar žvilgsnis sukuria aplink save magišką atmosferą, galinčią pabrėžti vidinę vaikiškos širdies jausmų galią. Ganėtinai daug sarkastiško humoro, ironijos bei pašaipos turinti juosta su kiekviena scena tampa vis brandesnė, labiau meniška, šilta. Spalvinga aplinka tarsi pasakiško pasaulio dalis apgaubia visą filmo aplinką nuo pradžios iki pat galo, o kerintys gamtos vaizdai su kiekviena scena vis labiau sužavi savo paprastumu bei šiluma. Pasaulis, matomas vaikų akimis, yra išties įspūdingas, tik deja, to tyro grožio nesugeba įžvelgti suaugusieji. Siužetinės linijos eigoje puikiai užduoti klausimai, ir puikūs gauti atsakymai į juos paverčia šią komediją į kažką daugiau, nei tiesiog filmą apie vaikų matomą pasaulį.
Vieną įspūdingiausių filmo darbų atliko jau penktą kartą bendradarbiaujantis su režisieriumi operatorius Robertas D. Yeomanas. Sunkiai suvokiamas meistriškumas, kurio dėka visa istorija yra pateikiama tarsi vienas didelis meistriškai sukurtas paveikslas, o kiekvienas kadras lygus dar vienam paveikslui. Tokio lygio profesionalų labai retai galima sutikti, jis savo puikios kameros valdymo technikos dėka padarė tikrą stebuklą, vertą mažiausiai Oskaro nominacijos. Kitas svarbus filmo koziris yra nepriekaištingas garso takelis, kurio melodijos tarsi varpų skambesys kelią gamtą iš melancholiško žiemos miego. Išradingos dekoracijos, spalvingi kostiumai pabrėžia pagrindinę juostos mintį apie idealų pasaulį, matomą tyromis vaikiškomis akimis.
Ką jau ką, bet Wesą Andersoną galima sulyginti su Stevenu Soderberghu, kuris kaip visada į savo filmus pakviečia geriausius pasaulio aktorius atlikti sunkių bei išradingų vaidmenų. Visų pirma reikia padėkoti režisieriui už tai, jog pasikvietė Bruce‘ą Willisą, nes nuo ketvirtos „Kieto riešutėlio“ dalies aktorius vaidina vien tik antrarūšiame kine ir po truputį ritasi žemyn kaip jo kolega Nicholas Cage‘as. Netipiškas Briuce‘o įvaizdis pagardina šią nuostabią juostą charizma, o ramybė jo akyse dar labiau perteikia ramiąją filmo atmosferą. Kitas kultinis aktorius, kuris labai retai pasirodo didžiame ekrane, vėl imasi bendradarbiavimo su režisieriumi. Billas Murray‘us nors ir neparodo nieko įsiminančio, tačiau vien jo pasirodymas kelia šypseną veide. Puikusis Edwardas Nortonas sugrįžta po kelerių metų pertraukos nuo kino ir šį sykį vėl nudžiugina savo nepriekaištingai suvaidintu personažu. Visas filmas kupinas puikiausių aktorių, tačiau šios trijulės fone jie labai blankiai atrodo, bet visgi reikėtu paminėti gracingąją Tildą Swinton, brolių Coenų mūzą Frances McDormand, bei ketvirtąjį sykį Weso režisuotame filme, nors šį kartą tik epizodiškai, pasirodantį Jasoną Schwartzmaną bei akimirkai praskridusį Harvey‘į Keitelą. Vaikų personažai taipogi atsiskleidžia iki pat galo, todėl jų psichologinis portretas, pateiktas filme, pakankamai gerai išdirbtas bei kartu paverčia visą absurdiška istoriją į tikrąją dramą su komedijos elementais.
„Mėnesienos karalystė“ – tai geriausias režisieriaus Weso Andersono karjeroje darbas, nešantis tiek šiltų, optimistiškų, svaiguliui prilygstančių emocijų, jog su kiekviena scena, panašia į meistriškai nupieštą paveikslą, žiūrovas gali įsimylėti tą nuostabiai sukurtą vaikiškos fantazijos grožį, o po viso filmo peržiūros pajausti širdies gilumoje tikrąjį malonumą nuo patirto katarsio, kuris dar ilgai išliks pasąmonės viduje.
