Viktorija

Jau kuris laikas Vokietijos – trečios pagal dydį kino rinkos Europoje, nusileidžiančios tik Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai – kino pramonę buvo ištikęs savotiškas štilis. Galbūt šios šalies kino rinka ir anksčiau nepasižymėjo tokiu masiškumu kaip prancūzai ar britai, tačiau kartas nuo karto vokiečiams vis tik pavykdavo sukurti ne tik vidaus publikai, bet ir pasaulinei rinkai įdomius filmus. XX a.ir XXI a. sandūrą ženklino tokie ryškūs šios šalies kino kūrėjų darbai kaip kriminalinė komedija „Beldžiant į dangaus vartus“ (angl. „Knockin‘ on Heaven‘s Door“, 1997 m.), dinamiškas kriminalinis trileris „Bėk, Lola, bėk“ (vok. „Lola rennt“, 1998 m.), sukrečiantis draminis trileris „Eksperimentas“ (vok. „Das Experiment“, 2001 m.) ar švelniai komiška drama „Sudie, Leninai!“ (angl. „Good Bye, Lenin!“, 2003 m.). Vokietijos filmai pasirodydavo Oskarų nominantų ir netgi laureatų sąrašuose („Kažkur Afrikoje“ / „Nirgendwo in Africa“, 2001 m.; „Kitų gyvenimai“ / „Das Leben der Anderen“, 2006 m.), pelnė europinius apdovanojimus („Iš kitos pusės“/ „Auf der Anderen Seite“, 2007 m.). Tačiau per paskutinį penkmetį tokio filmo, kuris būtų patraukęs jei ne pasaulio, tai bent Europos dėmesį, iš Vokietijos kino kūrėjų nesulaukėme. Ir štai pernai Berlyno kino festivalyje buvo pristatytas ir už geriausią kameros darbą apdovanotas vokiečių režisieriaus Sebastiano Schipperio filmas „Viktorija“ (vok. „Victoria“). Vėlesnis absoliutus šio filmo triumfas Vokietijos kino apdovanojimuose „Lola“ (juosta pelnė net šešias statulėles: už geriausią filmą, geriausią režisūrą, geriausią operatoriaus darbą, geriausią pagrindinę aktorę ir aktorių bei geriausią muziką) bei savotiškas apgailestavimas, išreiškiant nusivylimą, kad dėl formalaus kalbos reikalavimo šis filmas negalėjo būti teikiamas Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, leidžia manyti, kad „Viktorija“ gali tapti nauju stipriu Vokietijos kino pramonės produktu – tokiu, kokio per tuo keletą metų kaip tik ir trūko.

Berlynas, 5:42. Jauna ispanė Viktorija (akt. Laia Costa), šiame mieste gyvenanti dar tik kelis mėnesius, išeina iš naktinio klubo. Jo prieigose merginą užkalbiną treninguotų, bet draugiškai ir nepiktybiškai nusiteikusių vyrukų kompanija. Taip Viktorija susipažįsta su Zoniu (akt. Frederick Lau), Bokseriu (akt. Franc Rogowski), Blinkeriu (akt. Burak Yigit) ir Fusu (akt. Max Mauff). Nusistebėjusi jų keistais, labiau į pravardes panašiais vardais, Viktorija sutinka prie jų prisijungti ir dar šiek tiek pratęsti nakties linksmybes. Tačiau netrukus Viktorija turės atidaryti kavinę, kurioje dirba, tad po kiek laiko ji atsisveikina su savo kompanionais. Iki kavinės ją palydi Zonis – besikalbant tarp visiškai nepažįstamų jaunuolių ima megztis šiokia tokia simpatija. Tačiau po dar vieno atsisveikinimo netikėtai paaiškėja, kad vaikinams iškilo šiokia tokia problema ir jiems būtinai reikia dar vieno žmogaus – tad paprašo Viktoriją važiuoti su jais kartu. Nerūpestingai ir lengvai prasidėjusi naktis įsisuka į sunkiai prognozuojamų įvykių sūkurį.

Iš pirmo žvilgsnio toks ganėtinai paprastas filmo siužetas galbūt per daug ir nenustebintų. Tačiau režisieriui S. Schipperiui pavyksta taip teisingai sudėlioti akcentus, kad ši vienos netikėtos ir viską keičiančios Berlyno nakties istorija nusėda giliau ir užmeta kabliukus įvairesniems apmąstymams, nei jų galėtų kilti po eilinio kriminalinio trilerio.

Kitas labai svarbus šio filmo sudėtinis elementas, vertas atskiro aptarimo yra tai, jog „Viktorija“ yra nufilmuota vienu kadru. Pamirškite „Žmogų – paukštį“ (angl. „Birdman“) – ten žiūrovai tik meistriškai apgaudinėjami. O štai „Viktorija“ iš tikrųjų nufilmuota vienu kadru – nuo pat filmo pradžios iki pabaigos, daugiau kaip dvi valandas operatorius Sturla Brandth Grøvlen‘as ir jo kamera seka paskui Viktoriją ir kitus filmo personažus. Nors tai nėra pirmasis filmas, nufilmuotas tokia technika, kameros judesys ir nenutrūkstantis judėjimas yra iš tiesų įspūdingas ir filmui suteikia papildomos dinamikos. Kaip prancūzų režisierės Agnès Varda filme „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. „Cléo de 5 à 7“, 1962 m.), kuriame vaizduojamų personažų išgyvenamas laikas atitinka realų laiką, taip ir S. Schipperio juostoje – laikas yra realus: kiekviena filmo minutė trunka realią minutę, nėra jokių laiko duobių, šuolių ar pagreitėjimų. Filmo pradžioje kartu su Viktorija išėję į naktines Berlyno gatves, pabaigoje jau matome prašvitusį dangų. Tokį betarpišką įspūdį kurianti filmo technika stipriai įtraukia į vyksmą, įsijausti į personažų padėtį, iš dalies gal net šiek tiek su jais susitapatinti.

Be abejo, tokiu būdu nufilmuoti filmą nėra lengva. Juolab, kad vyksmas nėra statiškas – filme parodomos net 22 skirtingos Berlyno lokacijos. Iš tiesų „Viktorijai“ nufilmuoti prireikė trijų bandymų – prieš tai kruopščiai viską surepetavus ir aptarus. Būtent trečiasis bandymas, kaip labiausiai vykęs, ir tapo filmu. Tiesa, nedaug trūko, kad šis bandymas būtų sugandintas – vienu momentu Viktoriją vaidinanti aktorė Laia Costa tiesiog pamiršo, kur reikia važiuoti, ir pasuko ne į tą pusę. Visi, buvę automobilyje, įskaitant ir bagažinėje pasislėpusį režisierių, pradėjo šaukti ir panikuoti. Klaidą pavyko greitai ištaisyti, o panikos šauksmus ištrynė puikiai padirbėję garso operatoriai.

Nors veiksmų planas buvo kruopščiai surepetuotas, didžioji dalis personažų dialogų yra improvizacija. Nors kalbama apie viską ir bet ką – tai yra būtent tai, apie ką kalba menkai vienas kitą pažįstantys žmonės – tokie improvizuoti pokalbiai juostai suteikia dar daugiau natūralumo ir realistiškumo. Vėlgi labai organiškai sukuriamas realių žmonių ir realaus gyvenimo įspūdis, kartais trinantis ribą tarp vaidybinio filmo, leidžiantis visiškai užsimiršti, įsitraukti ir didele dalimi susitapatinti su filmo personažais.

Pagrindini krūvis tenka dviems filmo aktoriams – Laiai Costai ir Frederickui Lau. Būtent tarp jų užsimezga aiškiausias ryšys, kurio gija jaučiama praktiškai nuo pat pirmųjų filmo minučių. Nežinia kaip, tačiau kartu su Viktorija jaučiame, kad iš esmės Zonis ir jo draugeliai grėsmės nekelia ir juo galima pasitikėti. O pati Viktorija atsiskleidžia kaip idealistė ir maksimalistė – į tai, ką ji daro, ji pasineria stačia galva. Ar tai būtų jausmingas grojimas pianinu, ar neprognozuojama linkme krypstantis vaikinų draugijos likimas, ar simpatija Zoniui – Viktorija viską daro nuoširdžiai, ji pasiruošusi eiti iki galo, kad ir kas benutiktų. Kartais galbūt būtent dėl to kritinėmis situacijomis ji yra vienintelė, išlaikanti šaltą protą ir priimanti racionalius, visą kompaniją gelbstinčius sprendimus, kai tuo tarpu Zonis desperatiškai sriūbauja ar Bokseris pratrūksta kiek nepamatuotos agresijos pliūpsniais. Aktorių darbas puikus – nė akimirką neleidžiama suabejoti ekrane išgyvenamų emocijų nuoširdumu, asmenybių natūralumu ir savitumu.

Kaip jau ne kartą minėta, techninė šios juostos pusė čia kaip niekad svarbi ir, kad be ko, yra aukštos kokybės. Filmą verta žiūrėti vien jau dėl tos „vieno kadro“ technikos, kuria jis nufilmuotas – nepriekaištingas kameros darbas, nenutrūkstantis judėjimas, mobilumas, tačiau tuo pačiu metu gebėjimas pagauti tai, ką reikia, o ko nereikia – tiesiog „nepaimti“ į kadrą yra tikras aukštojo pilotažo šioje srityje pavyzdys. Taip pat jau minėtas puikus garso montažas. Garso takeliui panaudoti modernūs, hipnotizuojantys miesto ritmai, perteikiantys miesto pulsą ir nakties dinamiką.

„Viktorija“ – tai neeilinis ypatingo meistriškumo šiuolaikinės kinematografijos pavyzdys, vertas dėmesio ne tik dėl savo techninės pusės, kuri yra tiesiog nepriekaištinga. Vienu kadru nuo pradžios iki pabaigos nufilmuota istorija sukuria dinamišką ritmą bei betarpiškumo su personažais jausmą ir pamažu nejučiomis įtraukia į neprognozuojama linkme pasisukančių įvykių grandinę. Moderni, nenuobodi, stiprų įspūdį paliekanti juosta lyg ir nepastebimai užkabina kiek gilesnius klausimus – apie tai, kaip nepažįstamas žmogus vos per kelias valandas gali pakeisti tavo gyvenimą, apie tai, kad kartais tokios pažintys gali tapti daug svarbesnėmis ir daug brangesnėmis nei dešimtmečius trunkantys santykiai – ir prie šių apmąstymų norisi grįžti ne kartą.