Artėjant šv. Valentino dienai visuomet suvoki, kad ir kine pasirodys filmai, kurie bus kažkaip susiję su santykiais. Aišku, tai nereiškia, kad tik prieš (ar per) vasario 14 pasirodo romantiniai filmai. Bet kad jų bus būtent prieš tą dieną, tai gali būti visi tikri. Iš pirmo žvilgsnio šiais metais nelabai yra tokių visiškai tikrų meilės istorijų, bet kita vertus – yra. Ir būtent toks filmas yra romantinė komedija „Gidas vienišiams“, kuris parodo ir gerąją gyvenimo pusę gyvenant vienam.
Turinys
Niujorkas – miestas, kupinas vienišų žmonių. Į jų gretas netyčiom įsirašo ir Alisa, kuri visiškai nežino, kaip gyventi vienai. Jai į pagalbą išsiruošia naujai sutikta draugė ir bendradarbė Robin – visiškai į viengungės gyvenimą pasinėrusi mergina. Tuo tarpu tapusi vieniše Alisa iškart apsigyvena pas darboholikę seserį Megę, taip pat nerandančią vietos gyvenime. Visi šie herojai apjungiami ir gero Robin pažįstamo barmeno Tomo, kuris įsižiūri į jo barą vis užklystančią ir bevielį internetą vagiančios Mišelės.
Filmo kūrimas buvo patikėtas vokiečių kilmės režisieriui Christianui Ditteriui, kuris anksčiau buvo pristatęs romantinę dramą „Su meile, Rouzė“. Taip, tikrai ne stebuklinga praeitis, bet kaip pirmam ne vokiškam filmui, tarkim, dar ne iš pačių tragiškiausių debiutų. Bet grįžkime prie „Gido vienišiams“. Režisieriaus įtaka filmui tikrai juntama. Kol kas jis nėra dar toks žinomas ir išskirtinis kino kūrėjas, kurio stilius būtų labai aišku, tačiau vakarėlių spalvingumas ir jų pateikimas atrodo gana gerai. Ir savotiškai panašiai į anksčiau minėtą filmą. Bet tęsiant toliau, viskas atrodo neypatingai smagiai.
Filmo siužetinė linija, sprendžiant iš pavadinimo, turėtų suktis apie vienišus žmones. Tuo tarpu vienintelė tikrai vieniša yra Robin – nuolat gerianti, kasnakt su kitu vyru mieganti ir vargiai į drabužius telpanti mergina. Ir jei tai yra gidas vienišiams, tad galima siūlyti elgtis taip pat. Garantuoju, niekas nenorės su jumis bendrauti. Istorija tikrai silpna. Tai yra daugiau mažiau penkių siužetinių linijų kratinys, kuris vis banda rasti bendrus sąlyčio taškus, tačiau niekaip nesusiriša į vieną normalią istoriją. Ir nors filmas žiūrisi lengvai, už tai reikia padėkoti ne režisieriui, o aktorių kolektyvui.
Filmo veikėjai, o labiau – veikėjos, išplėtojamos net labai gerai. Galbūt dėl to, kad jos visos yra absoliučiai tuščios ir paviršutiniškos. Alkoholikė, darboholikė, „gerutė mergina“ ir statistė. Iš esmės, po vieną žodį geriausiai apibūdina kiekvieną pagrindinę veikėją. Ir kad ir kiek vyrų ateina į jų gyvenimą, nė vienas nesugeba pakeisti šio mąstymo. Tuo tarpu ir vyrai yra ganėtinai paviršutiniški, tačiau ir bendrai gyvenime vyrai nėra jau tokie sudėtingi, tad šioje sferoje viskas daugiau ar mažiau yra gerai. Filme bandoma įpiršti ir kiek draminį elementą turintį personažą, bet atsižvelgiant į visą juostos temą jis atrodo per daug pritemptas ir visiškai nereikalingas.
Sunku kažką labai kalbėti apie aplinkas, mat dauguma jų – uždaros. Tai arba nušiurę butai arba prabangios firmos. Neneigsiu, kiekviena aplinka pritaikyta veikėjui, tad iš esmės jos kaip ir atspindi jų charakterius, o kartu ir sukuria tinkamą atmosferą. Tačiau geriausią atmosferą kuria lengvas humoras, pataisantis bet kokią blogą juostos dalį. Jis nėra ypatingas, tikrai nepribloškiantis, bet pasijuokti tikrai yra iš ko. Ir tikrai nesijuoksite taip, kaip „Deadpool“, bet lengvas pakikenimas garantuotas.
Techninė pusė
Turbūt geriausias dalykas šiame filme yra garso takelis. Geriausias todėl, kad muzika gerai pritaikome prie veiksmo. Patinka jums tokie kūriniai ar ne – jūsų reikalas, bet čia jie labai tinkamai sudėlioti. Gal net kažkiek apibūdina kiekvieną moterį ir vyrą, o tai yra savotiškai gerai. Šiandieniniai pop muzikos hitai skiria pagal aplinkas, o bare galima paklausyti visko. Filme galime išgirsti Fifth Harmony, Hailee Steinfield ar Charli XCX.
Operatoriaus darbas kažkuo labai neišsiskiria. Filme buvo keletas scenų, kurios atrodė gražiai, o taip pat buvo ir tokių, kurios nustebino. Ar tai didelis kinematografo indelis? Greičiausiai taip, mat be jo gebėjimo net elementarų užšokimą ant taksi, tikrai nepajustume tokio efekto, kuris sukuriamas kameros darbu.
Filmo montažas kiek grubokas. Muzika ne vieną kartą groja per garsiai pokalbių metu tada, kai to neturėtų būti, o kartais ir grubiai nutrūksta. Vaizdo montažas nėra iš pačių blogiausių, tačiau ne vienoje scenoje akylesni žiūrovai matys, kaip daiktai ar aksesuarai keičia vietas.
Aktoriai
Kaip jau minėjau, iš gilios duobės filmą traukia aktoriai. Bet tikrai ne tie, apie kuriuos būtų galima pagalvoti pamačius filmo anonsą. Taip, Dakota Johnson čia pasirodo geriau nei dažniausiai, bet toks įspūdis išlieka iki maždaug vidurio filmo. Paskui viskas subliūkšta ir jos veidas vėl sustingsta į pliauską. Jai už nugaros stovi Rebel Wilson, kuri yra tikras komiškas personažas, praskaidrinantis nuotaiką. Nors kartais kiek bjauru klausyt jos skaldomų juokelių, bendram vaizde ji, nors ir šiek tiek erzinanti, pasirodo bene geriausiai filme.
Labiausiai filme savo personažo nuoširdumu ir paprastumu džiugina Leslie Mann. Tai gal ir nėra geriausias jos vaidmuo, bet stebėti būtent šios vienišės nuotykius ir elgesį tikrai malonu. Jai gelbsti antroji pusė Jake‘as Lacy‘is, kuris yra tikrai augantis aktorius, net ir tokioje lėkštoje komedijoje sugebantis puikiai perteikti savo personažą.
Filme taip pat pasirodo Damonas Wayanas Jaunesnysis, kuris, teoriškai, turėtų būti dramiškiausias veikėjas (bet ne toks jis ir dramiškas), taip pat išvystame gana smagų ir paprastą barmeną Tomą įkūnijantį Andersą Holmsą, vis tokiu pačiu erzinančiu veidu tokį pat asilą vaidinantį Jasoną Mantzouką, dar vieną vienišę statistę Alison Brie ir kitus.
Verdiktas
„Gidas vienišiams“ yra šmaikšti, bet ganėtinai silpna komedija, tinkanti valentino vakarui, bet niekam daugiau. Vieną kartą pažiūrėjus šį filmą vargu ar apskritai atsiminsit, kad jį matėt, o jei ir taip – neliks jokios likutinės vertės. Filmą gelbsti neblogas aktorių kolektyvas, lengvas humoras ir gerai į veiksmą ir aplinkas sudėliotas muzikinis takelis. Jei norisi kažko neįpareigojančio, šis filmas yra kaip tik, bet kažkokių ypatingų emocijų po juostos tikrai neliks.
